Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Rinkimų
    pradžiamokslis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Stovėjęs ten, kur daugelis palūždavo

Dievo Tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis

Rugpjūčio 20 dieną sukako 50 metų nuo Dievo Tarno Teofiliaus Matulionio mirties. Buvusio Kaišiadorių vyskupo mirties sukaktis paminėta vyskupijos Katedroje. Už arkivyskupo Matulionio paskelbimą palaimintuoju ir šventuoju buvo meldžiamasi ir Pivašiūnuose jau besibaigiančioje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmės oktavoje.

Kaišiadorių Katedroje vykusį minėjimą pradėjo naujasis vyskupijos ganytojas vysk. Jonas Ivanauskas. Paskui dalyviai išklausė istoriko dr. Arūno Streikaus pranešimą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis – Bažnyčios karys ir kankinys“. Vidudienį prasidėjo šv. Mišios, kurias koncelebravo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, Apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Luigi Bonazzi, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis ir Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC bei Kaišiadorių vyskupijos kunigai, vadovavo Kaišiadorių vyskupas J. Ivanauskas. Homiliją pasakė Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius. Jis teigė, kad būtų maža pasakyti, jog arkivyskupas T. Matulionis – neeilinė asmenybė. Popiežius Pijus XI jį aplankiusį vysk. Teofilių Matulionį pabučiavo ir pasakė: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį“.

Priminęs šv. Mišių metu skambėjusį Evangelijos skaitinį apie Jėzaus pokalbį su turtingu jaunuoliu, apie Jėzaus siūlymą jaunuoliui išdalinti visus savo turtus vargšams ir po to sekti Jėzų, arkivyskupas sakė, kad šiandien mūsų minimas herojiškas arkivyskupas Teofilius Matulionis, sugebėjo savo gyvenime padaryti tai, ko nesugebėjo anas evangelisto minimas jaunas vyras. Arkivyskupas Matulionis išsižadėjo visko, kas trukdo eiti paskui Jėzų. Kai jaunystėje jis išgirdo kvietimą pasišvęsti Dievui, nesvarstė, kiek atiduoti Dievui, o kiek pasilikti sau. Teofilis nenuėjo nuo Jėzaus kaip tas Evangelijoje minimas turtingas vyras, bet pasielgė pagal Jėzaus patarimą: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“. Eiti paskui Kristų įmanoma tik su tokia aukos dvasia. Jei jos trūksta, tuomet nesvarbu, kas jie – kunigai, prelatai ar vyskupai – gyvenime atsiranda bėdos, problemos. Toliau homilijoje arkivyskupas S. Tamkevičius priminė pagrindinius kunigo T. Matulionio gyvenimo faktus. 1900 metais baigęs Dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge, jis buvo įšventintas kunigu ir atliko tarnystę Latvijos parapijose, o nuo 1910 metų – Sankt Peterburge. Po spalio revoliucijos valdžią užėmus bolševikams, kunigų pastoracinis darbas buvo ypač sunkus. 1923 metais kun. T. Matulionis kartu su vyskupu Ciepliaku ir 15 kitų kunigų buvo teisiamas. Atlikęs trejų metų bausmę dvasininkas ir toliau liko tarnauti Petrapilio tikintiesiems. Galėjo išvykti į Lietuvą, bet neišvyko. Ką anuomet reiškė pasiryžimas dirbti sielovados darbą Stalino valdomoje Rusijoje? Tai buvo tolygu pasirašyti sau nuosprendį, kad teks ne kartą kalėti, o galbūt ir mirti kokiame nors Gulago salyne. 1929 metais kun. T. Matulionis slapta konsekruotas vyskupu, tačiau jo tarnystė labai trumpa. Felikso Dzeržinskio auklėtiniai bandė vysk. Matulionį užverbuoti.

Šiam griežtai atsisakius, buvo nuteistas 10 metų kalėti griežto režimo lageryje ir ištremtas į Solovkų salas, kur jau buvo kalinami 34 kunigai. Čia nepaprastai sunkios sąlygos pakirto jo sveikatą. 1933 metais Lietuvos vyriausybei susiderėjus su sovietų valdžia dėl pasikeitimo kaliniais, paliegęs ir iškankintas vyskupas T. Matulionis grįžo į Lietuvą. Jei ne šis susitarimas, vysk. Matulionis į Lietuvą, tikriausiai, gyvas nebūtų grįžęs. Sugrįžus į Tėvynę vyskupo sveikata pasitaisė ir jis galėjo įsijungti į sielovados darbą. Kelis metus lankė lietuvių parapijas Amerikoje ir stiprino toli nuo Tėvynės gyvenančius tautiečius, o sugrįžęs į Lietuvą gyveno pas seseris benediktines, talkino Kauno arkivyskupui metropolitui Juozapui Skvireckui įvairiuose pastoraciniuose darbuose. 1940 metais paskiriamas Lietuvos kariuomenės kapelionu, o 1942 metais mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai – Kaišiadorių vyskupu.

Po karo į Lietuvą grįžus komunistų valdžiai kunigai atsidūrė radikalaus pasirinkimo akivaizdoje: leistis į kompromisus arba ištikimai tarnauti Dievui ir Bažnyčiai. Ne visi ano meto vyskupijų valdytojai sugebėjo taip tvirtai stovėti; kiti manė, kad reikia daryti kompromisus. Sovietiniai pareigūnai kūrė planą atsikratyti jiems netinkamais vyskupais, o visą Bažnyčios valdymą sutelkti į rankas tokio valdytojo, kuris būtų jiems visiškai paklusnus. Tokiu būdu vysk. Vincentas Borisevičius, vysk. Mečislovas Reinys, vysk. Pranciškus Ramanauskas ir vysk. Teofilius Matulionis buvo nuteisti. Pirmasis – sušaudytas, kiti – įkalinti. Darantieji kompromisus, pasak arkivyskupo S. Tamkevičiaus, manė apgausią velnią. Su tokia pagunda susiduriama visais laikais, taip pat ir šiandien. Bet iš tiesų laimėti galima tik vienu būdu: būti ištikimiems Kristaus Evangelijai, Bažnyčiai ir būti glaudžioje vienybėje su ją bet ką darant. Vysk. T. Matulionis gynė persekiojamą Bažnyčią, protestavo prieš kunigų suėmimus, reikalavo leisti dėstyti tikybą, kunigus drąsino ištikimai eiti savo pareigas. Tokiu savo elgesiu vyskupas vėl ruošė sau kelią į lagerį. Nepaklusęs komunistų valdžios reikalavimui kreiptis į partizanus, kad jie sudėtų ginklus, 1946 metais vysk. T. Matulionis buvo suimtas ir po metų tardymo buvo paskirta 7 metų bausmė, įkalinant ypatingojo režimo kalėjime Vladimire. Į Lietuvą grįžo tik 1956 metais, bet ir tuomet valdžia neleido jam valdyti vyskupijos. 1958 metais jis buvo ištremtas į Šeduvą, tačiau ir iš čia slapta nuo valdžios rūpinosi savo vyskupijos reikalais. 1962 metais Apaštalų Sostas „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ vysk. Teofiliui suteikė arkivyskupo titulą. Jis mirė po TSRS saugumo jo bute atliktos kratos ir nenustatytų vaistų injekcijos. „Sklaidant arkivyskupo Matulionio biografiją, – sakė homilijoje arkivyskupas S. Tamkevičius, – nejučiomis kyla klausimas: „Iš kur šis trapios sveikatos vyskupas sėmėsi jėgų išstovėti ten, kur daugelis palūždavo?“ Atsakymą duoda pats Jėzus. Kai jis kalbėjo apie būtinumą išsižadėti laikinų dalykų, turtų, mokiniai sumišę klausė: „Jeigu šitaip, tai kas galės būti išgelbėtas?“. Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: „Žmonėms tai negalimas dalykas, o Dievui viskas galima“. Štai ir atsakymas: „Su Dievu viskas galima!“ ir šį atsakymą reikia įsidėmėti visiems, o ypač mums, dvasininkams, kurie kartais būname gundomi atsiremti ne tiek į Dievą, ne tiek į ištikimybę Bažnyčiai, kiek į savo išmintį ir sugebėjimus. Ir šiandien melsdamiesi, prašydami, kad arkivyskupas Teofilius būtų iškeltas į altorių garbę, melskimės už dabar tarnaujančius vyskupus ir kunigus, kad jie visi būtų panašūs į Dievo tarną arkivyskupą Teofilių“.

© 2012 „XXI amžius“