Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Rinkimų
    pradžiamokslis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Jubiliejinio mitingo rengėjai tėvynėje pasigenda ryžto ir drąsos

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Prie Adomo Mickevičiaus paminklo paminėtas 1987 rugpjūčio 23-osios mitingo Vilniuje 25-metis

Jau ketvirtis amžiaus mus skiria nuo istorinio 1987 rugpjūčio 23-osios mitingo Vilniuje. Tą dieną prie iškilaus poeto, Laisvės šauklio Adomo Mickevičiaus paminklo Lietuvos laisvės lygos (LLL) ir jos lyderio Antano Terlecko sukviesti vilniečiai, sostinės svečiai, nepabūgę sovietinių represinių struktūrų persekiojimų, pirmąsyk išdrįso viešai ištarti Tiesos žodžius apie nusikalstamo SSRS ir Vokietijos kruvinųjų diktatorių – Stalino ir Hitlerio – sandėrį. 1939 m. rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28 d. pasirašyti Molotovo-Ribentropo slaptieji protokolai ilgiems dešimtmečiams palaidojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių nepriklausomybę, suluošino tūkstančių vietos gyventojų likimus, o pačias Baltijos šalis privedė prie ekonominės bei socialinės atskirties nuo kitų civilizuotų Europos valstybių.

Minint šio jau istorija tapusio įvykio 25-ąsias metines, į tą pačią kiekvienam lietuviui brangią vietą rugpjūčio 23-iosios saulėtą vakarą susirinko daugiau nei 2000 žmonių. Į minėjimo dalyvius kreipdamasis pirmasis atkurtos valstybės vadovas, europarlamentaras, prof. Vytautas Landsbergis paminėjo, kad prieš ketvirtį amžiaus LLL organizuota protesto akcija tapo tarsi savotišku perversmu Lietuvos žmonių pasąmonėje, kuomet buvo atmesta baimė ir nuolankus vergiškumo sindromas, vyravęs dar nuo carinės Rusijos okupacijos laikų. „Prieš 25-erius metus šioje aikštėje nuvilnijusi pirmoji protesto prieš sovietinę okupacinę sistemą banga tapo tiesiogine politine gaire siekiant atkurti istorinį teisingumą, tuo pačiu ir valstybingumą“, – teigė prof. V. Landsbergis.

Garsūs JAV lietuvių išeivijos atstovai – Angelė Nelsienė ir generolas Jonas Kronkaitis – pasidžiaugė atkurta Lietuvos nepriklausomybe, tačiau išreiškė apgailestavimą dėl šalyje vis labiau juntamo tarpusavio susvetimėjimo ir susiskaldymo. „Lietuvos žmonės yra verti kur kas šviesesnio ir geresnio gyvenimo. Tik bendromis jėgomis pasitelkę santarvę ir vienybę, galėsime pasiekti savo Tėvynėje socialinio teisingumo ir gerovės. Su savimi į Lietuvą atsivežiau dešimt savo anūkų – visi jie nori čia sugrįžti gyventi ir drauge su jumis kurti ir stiprinti savo nepriklausomą valstybę“, – sakė A. Nelsienė.

Nuoširdžiais plojimais sutikti istorinio mitingo vieni iš organizatorių – sesuo Nijolė Sadūnaitė ir paskutinysis sovietinių lagerių kalinys, parlamentaras Petras Gražulis prisiminė, jog anuomet, kai dar okupuotoje Lietuvoje viešpatavo gūdi tamsa ir baimė, tačiau ir tais laikais žmonių sielose jau brėško šviesi viltis, jog melo imperija ne amžina – anksčiau ar vėliau ji subyrės.

„Apmaudu, kad prabėgus 22 Nepriklausomybės metams Lietuvoje tos baimės ir netikrumo jausmo dėl rytojaus atsirado dar daugiau. Vis labiau tarpstanti socialinė atskirtis, teisinis nihilizmas, valdžios ir jai talkinančių visagalių oligarchų klano nežabota savivalė ir cinizmas vis labiau stumia mūsų tautą į neviltį, netikėjimą savo valstybės ateitimi. Ar ne laikas mums, patiems pagaliau imtis iniciatyvos ir Lietuvoje be gailesčio išrauti tuos suvešėjusius „sosnovskio barščius?“ – retoriškai klausė P. Gražulis.

Šventinio renginio užkulisyje pakalbinta viena iš istorinio mitingo dalyvių – buvusi tremtinė, vilnietė Julija Ambrasienė – prisiminė, jog tą rugpjūčio 23-ąją į šią vietą atėjusi drauge su kitais maldininkais tiesiai iš Šv. Mikalojaus bažnyčios, kurioje tada buvo aukojamos šv. Mišios. „Nuo bažnyčios iki A. Mickevičiaus paminklo visą kelią mūsų ne itin gausi maldininkų grupė ėjome kalbėdami rožinį. Iki mitingo vietos dar buvo likusi solidi kelio atkarpa, tačiau netrukus pajutome, kad esame akylai sekami – nuo Vokiečių gatvės iš paskos ėmė slampinėti kažkokie civiliais rūbais vilkintys asmenys, o aplinkui zujo tarnybiniai milicijos automobiliai, liaudiškai vadinami „voronokais“. Savyje baimės dar nejutau, bet priartėjus prie Šv. Onos bažnyčios, kur šalia stovi A. Mickevičiaus paminklas, širdyje sukirbėjo mintis: „Ar tik nesusems dabar tie įtartini tipai mus ir nesusidoros?..“ Asmeniškai man buvo nejauku dėl savo sūnaus ir artimųjų likimo – juk nežinai, kas galėjo šauti į galvą tiems marodieriams“, – sakė J. Ambrasienė. Besidžiaugdama iškovota Laisve, Julija prisipažino, jog yra nusivylusi valdžios beatodairiškomis liaupsėmis Sąjūdžiui – esą, tik šis judėjimas mus atvedė prie šio kilnaus tikslo. „Jei ne XIX a. sukilėlių kovos prieš carinę Rusijos valdžią, jeigu nebūtų buvę knygnešių, 1918-aisiais atkurtos Lietuvos savanorių, pokario partizanų pasipriešinimo, Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Laisvės lygos aktyvios veiklos, Nepriklausoma Lietuva mums ir šiandien tebūtų buvusi lyg tolimas sapnas“, – samprotavo J. Ambrasienė.

Kita vilnietė Angelina Stasiukaitytė, kilusi iš Panevėžio krašto partizanų šeimos, taip pat atviravo, jog į 1987 metų mitingą ėjusi su tam tikru baimės jausmu. Apie šį renginį ji sužinojusi klausydamasi „Amerikos balso“ ir „Vatikano radijo“ laidų. „Su nerimu tą dieną skubėjau į mitingą. Vengdamos pakliūti į kagėbistų akiratį, su savo draugėmis įsispraudėme tarp Šv. Onos bažnyčios kolonų ir įdėmiai stengėmės gaudyti kiekvieną mitingo rengėjų ištartą drąsų tiesos žodį. Tarp renginio dalyvių ir aplinkui juos nieko tokio įtartino nepastebėjau. Tiesa, visa aikštė buvo apsupta milicijos kordono. Kur kas įdomesni dalykai dėjosi dešinėje pusėje, kur stovi Šv. Mykolo bažnyčia. Už šios šventovės teritorijos, prie pat kelio stūksančiame kelių aukštų žaliajame pastate anuomet veikė Dailės akademijos studentų valgykla. Būtent prie šio namo langų lyg varnai šmirinėjo juodais rūbais apsirengę čekistai. Iš foto bei filmavimo kamerų blyksnių matėsi, kad jie ten gana aktyviai sekė kiekvieną mitingo dalyvį ir praeivį, filmavo, fotografavo ką tik norėjo“, – sakė Angelina.

© 2012 „XXI amžius“