Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Rinkimų
    pradžiamokslis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Tiesos žodis sudrebino sovietinės imperijos pamatus

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Kovo 11-osios akto signataras Balys Gajauskas pasakoja apie lagerį „Permė-36“

Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas su anūku

Mons. Alfonsas Svarinskas, prof. Vytautas Landsbergis ir Angelė Nelsienė

Prieš dvi savaites Lietuvoje buvo plačiai paminėtos Lietuvos laisvės lygos surengto viešo mitingo Vilniuje, prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo, 25-osios metinės. Seimo rūmuose, Konferencijų salėje, visą dieną vykusiame forume „Tiesos sakymas griaunant blogio imperiją“ dalyviai akcentavo, jog 1987 m. rugpjūčio 23 d. vykęs mitingas tapo drąsos ir vilties simboliu bei ryžtingo Lietuvos kelio į Nepriklausomybę atspirties tašku.

ūdžiais sovietmečio laikais į neginkluotą pasipriešinimą aktyviai įsitraukęs kunigas Julius Sasnauskas OFM, pradėdamas renginį, paminėjo, kad prieš 73 metus du agresyvūs diktatoriai – Stalinas ir Hitleris, pasidalijo Rytų ir Vidurio Europos šalis į savo įtakos sferas. 1939 m. rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28 d. SSSR ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų V. Molotovo ir J. Ribentropo pasirašytos sutartys su slaptaisiais protokolais atvėrė kelią Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijai. Nepraėjus nė metams Baltijos šalys savo kailiu pajuto stalinistinės ordos siautėjimą: tūkstančiai gyventojų jau buvo areštuojami ir masiškai tremiami į atšiaurius SSSR imperijos kraštus „statyti komunizmo“, dar kiti be jokių teismų sušaudyti. Represijų bei teroro banga dar labiau suintensyvėjo pasibaigus dviejų diktatoriškų valstybių karui. Tačiau ir 1944–1953 metais Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje, vyko intensyvus ginkluotas pasipriešinimas prieš sovietinius okupantus.

iauriomis priemonėmis ir išdavystėmis nuslopinus pasipriešinimą likusiems gyviems Laisvės kovotojams beliko eiti į gilų pogrindį ir tęsti neginkluotą judėjimą. Jo metu iki pat Atgimimo buvo siekiama išsivaduoti iš sovietinės vergovės. Drąsesni tautiečiai, pasak kun. J. Sasnausko, drauge su dvasininkais Laisvės idėjas skleidė įvairiomis priemonėmis: buvo kuriamos pogrindinės organizacijos bei visuomeniniai judėjimai, pradėta leisti pogrindinė spauda, kuri pasauliui padėjo sužinoti apie okupacinio režimo vykdytą nusikalstamą veiklą žmogaus teisių, religijos priespaudos srityse. Ypač daug apie tai rašė prieš 40 metų pradėjusi eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“.

Melo imperija – ne amžina

Forumo dalyvių nuoširdžiai sutiktas vienas pagrindinių to istorinio įvykio organizatorių – Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas – apgailestavo, kad per tuos porą dešimtmečių visuomenėje buvo aktyviai diegiama mintis, neva tik Sąjūdis padėjo priartinti Lietuvos nepriklausomybę, o apie partizaninio judėjimo kovas, Lietuvos Helsinkio grupės, Lietuvos laisvės lygos (LLL) vaidmenį tarsi buvo sąmoningai nutylima. Tiesa, daugelis šio garsaus disidento bendražygių ir istorikai bei politologai beveik vieningai pripažįsta, jog Lietuvos laisvės lygos indėlis į mūsų šalies Nepriklausomybę buvo itin svarbus ir reikšmingas. Būtent A. Terlecko pastangomis dar nuo 1978 m. birželio 14 d. (kai tik buvo įkurta ši organizacija) iki pat Atgimimo buvo aktyviai siekiama okupuotoje Lietuvoje ir visame pasaulyje išplatinti žinią apie gėdingus ir nusikalstamus slaptuosius Molotovo-Ribentropo aktų protokolus, nulėmusius Rytų ir Vidurio Europos padalijimą bei Baltijos šalių okupaciją.

„Šie protokolai man jau anksčiau buvo žinomi, bet atvirai tos problemos dar nedrįsau liesti. Įsikūrus Laisvės lygai, teko imtis jau ryžtingesnių žygių – drauge su keletu bendražygių pradėjome kelti klausimą dėl Lietuvos neteisėto inkorporavimo į SSRS sudėtį, okupacijos nutraukimo, svetimos okupacinės kariuomenės išvedimo ir taip siekti atkurti Lietuvos valstybę“, – teigė A. Terleckas. 1979 metų vasarą drauge su J. Sasnausku jis parengė ir suredagavo vadinamąjį „Baltijos chartijos“ Memorandumą, po kuriuo pasirašė 45 Lietuvos, Latvijos ir Estijos disidentinio judėjimo atstovai. Tų pačių metų rugpjūčio 23-ąją, minint 40-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metines pabaltijiečių Memorandumas buvo plačiai paskelbtas po visą pasaulį. Džiugu pastebėti, kad po kelių metų, 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas, remdamasis šiuo dokumentu, priėmė specialią rezoliuciją, kuria oficialiai pripažinta Baltijos šalių okupacija, o Jungtinėms Tautoms pasiūlyta kelti šių okupuotų valstybių dekolonizavimo klausimą.

„45 pabaltijiečių Memorandumas“, kaip pamena A. Terleckas, sudavė stiprų smūgį imperinėms SSRS struktūroms – netrukus už šio dokumento paskelbimą jis drauge su J. Sasnausku buvo suimti ir nuteisti ilgiems nelaisvės bei tremties metams. „1987-ųjų pavasarį mus išleido. Grįžę Lietuvon jautėme itin aktyvų sovietinių čekistų dėmesį. Vienas pagrindinių seklių – J. Česnavičius – man atvirai pareiškė, jog nepaliks savo tarnybos tol, kol „nenuginkluos Terlecko“... Tačiau nepaisant pavojų Laisvės lyga netrukus nusprendė išeiti iš pogrindžio ir rugpjūčio 23-ąją dieną nutarėme surengti mitingą“, – prisiminimais dalijosi LLL lyderis A. Terleckas.

Stengėsi pralaužti ledus

Kitas istorinio mitingo organizatorius Seimo narys Vytautas Bogušis pripažino, kad prieš 25 metus vykęs renginys buvo logiškas 1979 m. rugpjūčio 23 d. paskelbto Memorandumo iniciatorių bekompromisės Laisvės kovos tęsinys. Pasak jo, idėja surengti mitingą gimė jo kolektyviname sode, Kirtimuose, toli nuo sostinės. „Tų metų vasarą čia švenčiau savo žmonos Virginijos gimtadienį. Buvo pakviesta keletas bendražygių – A. Terleckas, J. Volungevičius, J. Protusevičius, A. Tučkus. Tokiame draugų sambūryje, tarp pušynų, kur nestyro KGB ausys, bepolitikuodami apie Lietuvos okupaciją, nusprendėme surengti viešą mitingą, kuriuo būtų atkreiptas ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio dėmesys. Geriausias tam būdas, be abejo, – Vakarų spauda, ypač „Laisvosios Europos“, „Vatikano radijo“ ir „Amerikos balso“ radijo stotys. O kaip patikimai ir veiksmingai perduoti informaciją apie rengiamą mitingą ir kaip į jį sukviesti kuo daugiau žmonių? Besvarstydami šį klausimą prisiminėme Lietuvoje viešinčią JAV išeivijos lietuvaitę Mildą Palubinskaitę, tuo metu Vilniaus universitete lankiusią lituanistikos kursus. Su Antanu pasikvietę Mildutę, jai pasiūlėme mintinai išmokti kreipimosi tekstą ir perduoti pasauliui. Jaunoji lietuvaitė mielai sutiko. Raštiško teksto nesiūlėme – pernelyg buvo rizikinga, nes kagėbistai galėjo tikrindami merginos asmeninius daiktus, surasti ir šį popierių, po to išaiškinti ir mitingo rengėjus. Liepos pabaigoje išvykusi į Vakarus, Milda užduotį įvykdė – netrukus, rugpjūčio 7 dieną „Vatikano radijo“ stotis, o vėliau ir kita pasaulio žiniasklaida išplatino kreipimąsi apie rengiamą mitingą Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo“, – pasakojo V. Bogušis. Sovietinės struktūros vos tik išgirdusios apie tai, ne juokais sukruto ir ėmėsi įvairiausių priemonių šiam renginiui sutrukdyti. Blogiausia, pasak V. Bogušio, tai, kad informacija apie mitingo organizatorius jau buvo pasiekusi kagėbistų ausis. Vienas iš informatorių neabejotinai buvo Vokietijoje gyvenęs išeivijos lietuvis Algis Klimaitis, sovietinio saugumo pakrikštytas „Kliugeriu“. Apie šį informacijos nutekinimo faktą byloja ir komunistinės Vokietijos saugumo „Stasi“ archyvuose išlikusi medžiaga.

V. Bogušis taip pat prisiminė dar vieną kuriozišką atvejį – jaunesniojo brolio vestuves. Jos turėjo įvykti kaip tik mitingo išvakarėse. Nuotakos artimas giminaitis V. Beriozovas, anuomet dirbęs LKP CK, drauge su KGB sekliais bandė paraginti brolį, motiną ir artimuosius, kad V. Bogušis neprisidėtų prie šio mitingo ir jame nedalyvautų. „Iš tiesų, vestuvės neįvyko ir jaunieji liko laimingi, galėję ir patys dalyvauti šiame istoriniame mitinge“, – sakė parlamentaras.

Nepabūgo tiesos

Apie istorinio mitingo svarbą ir reikšmę klojant kelius į Nepriklausomybę, to renginio iniciatorių bei dalyvių persekiojimą ir diskriminavimą kalbėjusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vyresnioji istorikė Monika Kareniauskaitė atkreipė dėmesį į tai, kad prie poeto A. Mickevičiaus paminklo pirmą kartą ištarti tiesos žodžiai sudrebino sovietinės sistemos pamatus (jos pranešimą spausdinome rugpjūčio 31 d. numeryje). Mitingo dalyviai, atvirai pasmerkę Molotovo-Ribentropo paktą, reikalavo likviduoti ir šio gėdingo suokalbio padarinius. Prie Laisvės lygos lyderio A. Terlecko iškeltų kilnių idėjų nepabūgo prisidėti Nijolė Sadūnaitė, Robertas Grigas, Petras Cidzikas, Medardas Čeponis, kiti ilgus metus persekioti neginkluoto pasipriešinimo dalyviai. Mitinge dalyvavo apie 3 tūkstančius žmonių, buvo giedamos giesmės, nepriklausomos Lietuvos himnas.

Vienas iš gyviausių pavyzdžių – sesers N. Sadūnaitės persekiojimo istorija: KGB darbuotojai, rugpjūčio 28-osios rytą prievarta ją įsodinę į automobilį be numerių, daugiau nei parą vežiojo po Vilniaus apylinkes, grasindami sušaudyti ir t.t. Tuometinėje žiniasklaidoje, pasak istorikės, komunistų partijos nurodymu, buvo mėginama įdiegti mintį, neva šis mitingas buvo „imperialistinio“ Vakarų pasaulio propagandinis sumanymas sukiršinti Tarybų Lietuvos gyventojus ir sumenkinti tarybinės santvarkos pasiekimus.

Apie reikšmingą nusikalstamo Molotovo-Ribentropo sandėrio įvertinimą kalbėjusi žinoma teisininkė, Kovo 11-osios akto signatarė Zita Šličytė pabrėžė, kad, nors Lietuva atgavo Nepriklausomybę, nebeliko pas mus ir okupacinės kariuomenės, iki šiol nė viena mūsų buvusi ir esama Lietuvos valdžia nesugebėjo atstatyti galutinės tiesos – iš SSRS teisių perėmėjos Rusijos derybų keliu pareikalauti žalos atlyginimo už pusę amžiaus vykdytą Lietuvos gyventojų fizinį bei dvasinį genocidą (šį pranešimą irgi publikavome rugpjūčio 31 d. numeryje).

Renginio dalyvius maloniai nustebino jaunųjų Lietuvos atstovų pasirodymas ir jų išsakytos atviros, patriotinės mintys. Vilniaus licėjaus dvyliktokas Antanas Terleckas (garsaus disidento anūkas) ir Dešiniosios minties centro pirmininkas Linas Kojala, apgailestavo, jog Lietuvoje nors kasmet prisimenami šie ir kiti svarbūs istoriniai įvykiai, tačiau iki šiol per 22 Nepriklausomybės metus nesugebėjome deramai pagerbti už Laisvę kritusių Lietuvos partizanų atminimo, vis dar tuščiai ginčijamasi dėl Lukiškių aikštės, kur jau, anot A. Terlecko, seniai turėjo išdygti didingas paminklas šiems kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę. „Istorijos ieškokime ne tik vadovėliuose, bet ir savo sąžinėje“, – savo trumpa reziumė išreiškė Antanas. Jaunojo A. Terlecko pasisakymas visus labai pradžiugino savo nuoširdumu ir nedirbtinu patriotiškumu. To negalima būtų pasakyti apie kitą jaunąjį prelegentą.

Forumo organizatorius nuoširdžiai pasveikino buvęs pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, JAV Baltų laisvės lygos atstovė Angelė Nelsienė.

Seimo rūmų Didžiojoje fojė renginio dalyviai ir svečiai aplankė dvi parodas – „Gulagas. Vieno lagerio istorija“ (rengėjai – Rusijos politinių represijų istorijos memorialinis centras „Permė-36“ ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras) ir „Kelio į Laisvę pradžia – prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d.“ (rengėjas – Seimo kanceliarija).

Parodos metu buvęs politinis kalinys, Kovo 11-osios akto signataras Balys Gajauskas, lageriuose praleidęs net 37 metus, pasakojo, kad memorialinio muziejaus „Permė-36“ 2003 metais parengta kilnojamoji paroda „Gulagas. Vieno lagerio istorija“ mus nukelia į gūdžiausius sovietmečio laikus – 1946–1987 metais Permės srityje, Kučino kaime veikusį liūdnai pagarsėjusį sovietinį lagerį. Tai buvo griežčiausiai SSRS saugomas ypatingojo režimo lageris „Permė-36“. Čia buvo kalinami įvairių tautybių disidentai, žmogaus teisų gynėjai, Helsinkio grupės įkūrėjai bei nariai. Šiame lageryje beveik 11 metų teko kalėti ir pačiam B. Gajauskui. Dvylikoje parodos stendų panaudota vaizdinė ir dokumentinė medžiaga iš Memorialinio muziejaus „Permė-36“ fondų. Parodos autoriai – muziejaus direktorius Viktoras Šmirovas ir muziejaus dizaineriai – Olegas Trušnikovas bei Jurijus Rešetnikovas. B. Gajauskas irgi labai daug prisidėjęs prie muziejaus kūrimo. Susirinkusiesiems jis smulkiai pasakojo, kokias kančias teko patirti vežant iš „paprasto“ lagerio į ypatingąjį, kuriame nė uodas negalėjo įskristi, tačiau Balys sugebėjo į laisvę išsiųsti keletą savo parašytų straipsnių apie sovietinę tikrovę, pasirašytų savo pavarde (daugumą ypatingajame lageryje rašytų ir į vakarus perduotų straipsnių. B. Gajauskas surinko į knygą „Pro spygliuotas vielas matau dangų“, kurią išleido mūsų leidykla; pageidaujančius kviečiame įsigyti, kaina siunčiant paštu – 12 Lt). Tai jis padarė savo žmonos Irenos Dumbraitės, iš tiesų bebaimės ir atsidavusios ne tik jam, ilgamečiam kaliniui (net jų vedybos įvyko lageryje), bet ir tautos išlaisvinimo iš okupacijos idėjai – kai vieno pasimatymo lageryje metu Balys paklausė, ar ji padarysianti, ko jis paprašys, iš karto pasakydamas, kad saugumiečiams sugavus ji gausianti 7 metus lagerio ir tris – tremties, Irena nedvejodama atsakė: „Padarysiu“. Ir taip po truputį, su dideliais sunkumais ir pavojais laiškai iš ypatingojo lagerio, padedant žmonai, per Maskvos disidentus patekdavo į Kęstučio Jakubėno, tada gyvenusio užsienyje rankas ir pasklisdavo „Laisvosios Europos“ radijo bangomis, buvo spausdinami lietuvių išeivijos puslapiuose, verčiami į kitas kalbas. Beje, neseniai išėjo B. Gajausko pirmoji prisiminimų apie kalinimą sovietiniuose lageriuose ypatumus ir kančias knyga „Gulago saulėlydis. 1 dalis“ – ją perskaityti turėtų kiekvienas lietuvis patriotas (knyga platinama knygynuose).

Pasibaigus renginiui, sostinės Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Drauge su kunigais Juliumi Sasnausku, Medardu Čeponiu, Algimantu Keina, Aušvydu Belicku, Moze Mitkevičiumi ir Mindaugu Ragaišiu šv. Mišias aukojęs mons. Alfonsas Svarinskas savo prasmingame pamoksle prisiminęs Laisvės kovų dalyvius, žiauriais sovietinės okupacijos laikais aktyviai kovojusius dėl Lietuvos Nepriklausomybės, paragino būti budrius net ir šiandien – per pusę amžiaus žmonių širdyse pasėta sovietinio melo ir ateistinės ideologijos šmėkla niekur neišnykusi. Įkandin šių blogybių į Lietuvą veržiasi ne mažiau pavojingas blogis ir iš Vakarų pasaulio. Globalizmas, anksčiau garbintas komunizmas subtiliomis priemonėmis siekia išnaikinti ne tik tautines ir dvasines vertybes, bet ir kėsinasi sugriauti visuomenėje dorovę bei moralę. Be šių vertybių mes galime prarasti ir savo valstybę. Monsinjoras pamokslą baigė prasmingais palinkėjimais „kovoti ir laimėti“.

Livijos Šiugždienės nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“