Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Rinkimų
    pradžiamokslis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežius apie pasauliečių atsakomybę už Bažnyčią

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI maloniai bendrauja su katalikais pasauliečiais

Laiškas Katalikų akcijos susitikimui

Artėjančių Tikėjimo metų šventimo perspektyvoje ir Naujosios evangelizacijos uždavinių kontekste svarbus yra popiežiaus Benedikto XVI priminimas apie katalikų pasauliečių atsakingą veiklą ne tik perdėtai sekuliarizuotoje visuomenėje, bet ir jų reikšmingą paskirtį pačios Bažnyčios gyvenime. Apie tai Šventasis Tėvas rašė savo sveikinimo laiške, pasiųstame rugpjūčio 22–26 dienomis Rumunijos mieste Jasuose vykusiam Katalikų akcijos VI tarptautiniam forumui, kurio tema buvo „Pasauliečių bendra atsakomybė Bažnyčioje ir visuomenėje“. Katalikų akcija, kurios koncepciją iškėlė ir XX amžiaus pirmoje pusėje teologiškai pagrindė popiežius Pijus XI, yra Vatikano pripažinta įvairius tikinčiųjų pasauliečių sąjūdžius bei organizacijas vienijanti struktūra, kurios tikslas skatinti ir derinti katalikų dalyvavimą parapijų bei bendruomenių gyvenime. Šiuose pasaulietinio apaštalavimo darbuose kartu su aktyvia religine praktika pabrėžtinai yra taikomi Bažnyčios socialinio mokymo principai ir pripažįstamas Bažnyčios hierarchų dvasinis vadovavimas.

Rumunijoje vykusiame susitikime dalyvavo atstovai iš 35 pasaulio šalių (daugiausia iš Europos), kuriose yra įsteigtos ir veikia Katalikų akcijos nacionalinės diecezinės bei parapijų struktūros. Prieš Antrąjį pasaulinį karą (1919–1940) Katalikų akcija nepriklausomoje Lietuvoje (kuri vadinta Katalikų veikimo centru) buvo viena stambiausių viso kontinento mastu katalikų pasaulietinių sąjūdžių ir organizacijų sąjunga. Jai priklausė apie tris dešimtis įvairių profesijų, jaunimo, moterų, kultūros, sporto draugijų su šimtais tūkstančių narių. Katalikų veiklos centras su savo būstine Kaune leido vieną populiariausių Lietuvoje spaudos organą „Mūsų laikraštis“, rūpinosi religinės literatūros ir katalikiškojo švietimo plėtra.

Po komunistinio režimo žlugimo XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, nepaisant palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II paraginimų gaivinti buvusį gerai organizuotą Katalikų veiklos centrą su brandesne ir platesnės apimties tikinčiųjų pasauliečių socialine ir evangelizacine veikla, kol kas dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių pastangos tą daryti nebuvo labai sėkmingos.

Dėl to yra svarbios dabartinio popiežiaus Benedikto XVI minėtame laiške Jasuose vykusio pastarojo katalikų akcijos tarptautinio forumo dalyviams išreikštos pastabos ir nurodymai, pabrėžiant, jog katalikų pasauliečių bendros bažnytinės ir visuomeninės atsakomybės apmąstymas yra „labai reikšminga užduotis“ artėjančio Naujajai evangelizacijai skirto Vyskupų Sinodo šviesoje. Kreipdamasis į forumo dalyvius – Jasuose susirinkusius Katalikų akcijos nacionalinius vadovus ir dvasinius pagalbininkus – Šventasis Tėvas pabrėžė, jog ši bendra atsakomybė „reikalauja susiformavusio mentaliteto kaitos požiūryje į pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje“. Dabar pasauliečiai turi būti suvokiami ne tik kaip dvasininkų pagalbininkai, bet kaip asmenys, kurie su jais dalijasi bendra atsakomybe už Bažnyčios būtį ir veiklą. Todėl svarbu, kad brandūs, sąmoningi ir įsipareigoję tikėjimui pasauliečiai patys būtų vieningi ir visuomet liktų „nuoširdžioje bendrystėje su savo vyskupais“. Tada jie gebės pateikti savo specifinį įnašą Bažnyčios misijai pagal savo veiklą ir uždavinius, kuriuos kiekvienas pasaulietis turi ir realizuoja vienoje ar kitoje bažnytinės ar visuomeninės veiklos srityje.

Būti tikėjimo liudytojais

Popiežius Benediktas XVI atkreipia dėmesį į Vatikano II Susirinkimo svarbiausio dokumento, dogminės konstitucijos „Lumen Gentium“ mokymą, kuriame pasauliečių ir ganytojų santykiai apibrėžiami kaip šeimyniški, veikiant Bažnyčios bendros gerovės reikaluose. Iš tiesų, einant tuo bendrystės keliu, stiprinamas pasauliečių atsakomybės jausmas, puoselėjamas jų uolumas, o tikintieji jiems būdinga veikla ir jėgomis aktyviai įsijungia į ganytojų apaštalavimo veiklą. Ganytojai pajėgia aiškiau ir tinkamiau spręsti tiek dvasinius, tiek laikinuosius (žemiškus) reikalus, ir šitaip visa Bažnyčia, sustiprinta visų savo narių, gali veiksmingiau įgyvendinti savo misiją pasaulyje (LG, 37). Šventasis Tėvas pabrėžia, kad svarbu vystyti šios bažnytinės bendrystės dvasią, pasiremiant sektina ankstyvųjų krikščionių patirtimi, apie kurią rašoma Apaštalų darbuose: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir sielos“ (Apd 4,32). Beje, reikšmingas ir minėtos eilutės tęsinio evangelinis liudijimas apie pirmųjų krikščionių bendruomenės gyvenimą – „Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra“. Taip patvirtinama bendrystė ir tarpusavio pagalba ne tik dvasiniuose, bet ir materialiniuose reikaluose be privačios nuosavybės suabsoliutinimo kaip bendrosios gerovės siekio prioriteto.

Kiekvienam katalikui, kokiomis aplinkybėmis jis begyventų ar darbuotųsi, Bažnyčios apaštalinė misija turi būti kaip sava, aiškina popiežius Benediktas XVI. To turi būti siekiama meldžiantis, studijuojant Šventojo Rašto ir Bažnyčios magisteriumo dokumentus, aktyviai dalyvaujant švenčiant liturgiją, dėmesingai ir pozityviai žvelgiant į pasaulį, įvertinant „laiko ženklus“. Tikinčiojo kataliko dvasiniam tobulėjimui nėra ribų, todėl reikalingas rimtas ir nuoseklus įsipareigojimas ugdyti savo katalikišką asmenybę pagal kiekvieno savito pašaukimo kasdienį realizavimą įvairiose profesijose ir pareigose. „Visuose darbuose pasauliečiai pašaukti būti drąsiais ir patikimais tikėjimo liudytojais kiekvienoje visuomeninio gyvenimo srityje, kad Evangelija taptų ta šviesa, kuri neša viltį sunkiose situacijose, rūpesčiuose ir tamsybėse, kuriose dažnai atsiduria šiandienos žmonės savo gyvenimo kelyje“, – rašo Šventasis Tėvas laiške Katalikų akcijos veikėjams. Tokiame savo apaštalavime aktyvūs katalikai pasauliečiai turi dalyvauti vesdami netikinčius ar nutolusius nuo Bažnyčios į atsivertimą ir susitikimą su Kristumi, savuoju liudijimu skelbdami Jo išganymo žinią „šioms dienoms suprantama kalba ir būdais“, atsižvelgdami į sparčius ir prieštaringus socialinius bei kultūrinius pokyčius. Tai rimtas iššūkis sekuliarizuotos visuomenės naujajai evangelizacijai, pripažįsta popiežius Benediktas XVI, drąsindamas katalikų pasauliečių tarnystę, suvokiant Bažnyčios didįjį apaštalavimo uždavinį. Jis akcentuoja, kad svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp vietinių Bažnyčių specifikos ir visuotinės Bažnyčios paskirties, esant artimoje bendrystėje su apaštalo šv. Petro įpėdiniu ir bendroje atsakomybėje su savo tiesioginiais ganytojais – vyskupais ir kunigais. Taip aiškindamas Šventasis Tėvas nurodė kitą svarbų Vatikano II Susirinkimo dokumentą – dekretą apie pasauliečių apaštalavimą „Apostolicam actuositatem“, kuriame, be kita ko, viename skirsnyje (AA, 20) konkrečiai aptariami Katalikų akcijos reikalai, pabrėžiami jos istoriniai nuopelnai ir dabarties aktualumas pasaulietinių sąjūdžių veiklos koordinavimui.

Iš esmės pasiremiant Katalikų akcijos koncepcija, kuri buvo suformuluota ir nuo tuometinių totalitarinių režimų (itališkojo fašizmo) apginta popiežiaus Pijaus XI enciklikose „Ubi arcano Dei“ (1922 m.) ir „Non abbiamo bisogno“ (1931 m.), minėtame Susirinkimo dokumente pabrėžiama, jog pasauliečių organizuota veikla turi būti kiek įmanoma vieningesnė ir suderinta, būtų panaši į „organizmo“ veiklą, „kad labiau išryškėtų Bažnyčios bendruomeniškumas ir būtų sėkmingesnis apaštalavimas“. Kitas svarbus akcentas tas, jog kadangi Katalikų akcijos prigimtis ir uždaviniai yra ne politiniai, bet religiniai, tai ir bendroje atsakomybėje už Bažnyčią, hierarchinis vadovavimas bei sankcionavimas tokiai veiklai išlieka. Ganytojų yra teisėtas sprendimas, kokią veiklą bei organizacinę struktūrą galima laikyti „katalikiška“, nors pagal vietinius nacionalinius bruožus ji gali turėti įvairias formas ir vardus (tai svarbu pabrėžti, kadangi dabar pasaulyje dažnai atsiranda įvairių sąjūdžių ir institucijų, kurios noriai savinasi katalikišką vardą, tačiau kartais neturi nieko bendra nei su Bažnyčios mokymu, nei su tikru krikščionišku tapatumu).

Įpareigojančios problemos

Dabartiniame XXI amžiaus istorijos etape, kuris dažnai, ypač žvelgiant į ekonomiką ir gyventojų mobilumą, dažnai apibūdinamas bendrąja globalizmo samprata, anot popiežiaus Benedikto XVI, yra ypač svarbus, kad per aktyvią katalikų pasauliečių veiklą Bažnyčios socialinio mokymo praktinis įgyvendinimas taptų „solidarumo ir gailestingosios meilės globalizavimo laboratorija“. Tai pasitarnautų Bažnyčios plėtrai, jai nešant bendrą atsakomybę už patikimos vilties žmonijai siūlymą ir drąsiai pristatant netgi su visu reiklumu. Todėl neatsitiktinai Šventasis Tėvas primena turtingą Katalikų akcijos istoriją ryžtingai liudijant Kristų ir jo Evangeliją totalitarinių ateistinių tarpukario režimų Europoje akivaizdoje ir patiriant gausią diskriminaciją. Šioje pasiaukojančioje veikloje Katalikų akcija yra davusi daug Bažnyčios pripažintų šventųjų ir palaimintųjų. Sekant jų paveldu, „šiandien jūs esate pašaukti atnaujinti savo įsipareigojimą ir žengti šventėjimo keliu per intensyvų maldos gyvenimą ir lydint kunigams, kurių dvasinis vadovavimas ugdant bažnytinę ir socialinę pasauliečių atsakomybę lieka pirmaeilis“, – pabrėžia popiežius Benediktas XVI. Jis ragino, kad tikinčiųjų pasauliečių veikla ir gyvenimas būtų visiškai „skaidrus“, apšviestas Evangelijos ir susitikimo su Kristumi, „kurį reikia mylėti ir sekti be baimės“, šviesos. Reikia ištikimai ir prasmingai dalyvauti įgyvendinant vyskupijų ir parapijų pastoracinius planus, vystant bendradarbiavimą su kitomis bažnytinės bendruomenės struktūromis ir kuriant artimus ryšius su dvasininkija vardan gyvybingo misijų uždavinio įgyvendinimo. Žinoma, čia yra svarbūs draugiški tarpasmeniniai veiklių pasauliečių santykiai, pradedant nuo jų pačių šeimų, aktyvi visuomeninė ir kultūrinė raiška, neišskiriant ir pilietinių pareigų politinėje plotmėje, visur metant žvilgsnį pirmiausia į bendrojo gėrio poreikius. „Kadangi mūsų epochoje iškyla naujų klausimų ir siaučia pavojingos klaidos, siekiančios iš pagrindų sugriauti religiją, moralinę tvarką ir pačią žmogiškąją bendruomenę, šis Sinodas iš širdies ragina pasauliečius, kad, sekdami Bažnyčios mintį, kiekvienas pagal savo talentus, gabumus ir išsilavinimą įneštų savo dalį į krikščioniškų principų nagrinėjimą, gynimą ir deramą pritaikymą šių dienų problemoms spręsti“, – pranašiškai kviečia Vatikano II Susirinkimo tėvai 1965 metų lapkričio 18 dieną paskelbtame dekrete „Apostolicam actuositatem“, kuris neprarado savo aktualumo.

Liudyti Kristų politiniame gyvenime

Kad Bažnyčiai rūpi, jog tikinčiųjų pasauliečių politinė veikla atitiktų krikščioniškosios moralės principus, popiežius Benediktas XVI patvirtino rugsėjo mėnesiui skirta maldos intencija. Visus, kurie savo malda palydi Šventojo Tėvo, kaip visuotinės Bažnyčios ganytojo, misiją, jis šį mėnesį kviečia melstis, kad „politikai visada veiktų garbingai, dorai, sąžiningai ir su meile tiesai“. Ta proga įvairios žiniasklaidos priemonės priminė popiežiaus Benedikto XVI kalbą, sakytą Popiežiškosios pasauliečių tarybos 2010 metų asamblėjoje, kurios tema buvo „Kristaus liudytojai politinėje bendruomenėje“. Su aiškia nuoroda į Vatikano II Susirinkimo mokymą pastebėjęs, jog Bažnyčia savo uždaviniais ir kompetencija negali būti painiojama su politine bendruomene, Šventasis Tėvas priminė Susirinkimo pastoracinės konstitucijos „Gaudium et spes“ teiginį, kad politikos moralinio vertinimo svarba išlieka. Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje aiškiai pabrėžta, kad Bažnyčios misija yra „pateikti moralinius vertinimus ir su politika susietuose dalykuose, kai tai reikalauja fundamentalių žmogaus teisių gynimas arba sielų išganymas. Tačiau Bažnyčia naudojasi vien tik tomis priemonėmis, kurios neprieštarauja Evangelijai ir visų žmonių bendrajam gėriui, atsižvelgiant į laiko ir vietos skirtingas aplinkybes“ (GS 76). Minėtoje kalboje Šventasis Tėvas rėmėsi Tikėjimo mokslo kongregacijos 2002 metais (tuomet jis pats, kaip kardinolas Jozefas Ratcingeris, vadovavo šiai Šventojo Sosto dikasterijai) paskelbtu dokumentu „Dėl kai kurių klausimų, susijusių su katalikų dalyvavimu politiniame gyvenime“, ir aiškiai pabrėžė, kad pasauliečiai tikintieji turi pareigą aktyviai dalyvauti politikoje nuosekliai laikydamiesi Bažnyčios magisteriumo ir socialinės doktrinos principų, išmintingai ir pagrįstai juos iškeldami demokratiniuose debatuose, „kada kalbama apie konsensuso paiešką tarp tų, kurie rūpinasi gyvybės ir laisvės gynimu, tiesos ir šeimos gerovės išsaugojimu, solidarumu su vargstančiais ir esminiu bendrosios gerovės siekiu“, – aiškino popiežius Benediktas XVI. Jis ragino krikščionis stipriai angažuotis visais pilietiniais ir savo šalies pažangos klausimais ir dalyvauti įgyvendinant tarptautinės bendruomenės institucijų veiklą bei programas. „Iš tikrųjų reikia autentiškų krikščionių politikų, bet dar labiau, kad kuo daugiau pasauliečių tikinčiųjų, kurie liudytų Kristų ir Evangeliją pilietiniame ir politiniame gyvenime, – pabrėžė Šventasis Tėvas. – Krikščionys nesiekia išskirtinės politinės ar kultūrinės hegemonijos (teokratinio režimo – M. B.), bet ten, kur jie darbuojasi, yra skatinami tikrumo, kad Kristus yra atrama kiekvienai žmogiškajai struktūrai (taigi, ir valstybiniame-visuomeniniame gyvenime – M. B.).

Todėl visuomeniškai ir politiškai aktyvių, sąmoningų katalikų pasauliečių ugdymas turi būti įtrauktas į pastoracines programas, pabrėžiant, jog kiekvienas bažnytinis sąjūdis ir organizacija gali būti „gera mokykla“ Evangelijos liudytojams ir viešajame gyvenime. To reikalauja šiandienos nauji iššūkiai, didelės ir sudėtingos problemos, o „socialinis klausimas tuo pat metu tampa ir antropologiniu klausimu“, pabrėžė Benediktas XVI savo kalboje Popiežiškosios pasauliečių tarybos nariams. Dabar, kai žlugo marksizmas ir kitos materialistinės ideologijos, siūliusios visuomeninių reikalų „mokslinį“ sprendimą, iškilo kitas kultūrinio reliatyvizmo pavojus ir demokratiją silpninantis utilitarinis bei hedonistinis individualizmas, palankus turtingų ir galingų jėgų dominavimui. Dėl to krikščionims reikia kelti poreikį politinės išminties, matančios tikrovę visais jos aspektais be ideologinio ribotumo ir nepagrįstų utopinių svajonių, aiškino Šventasis Tėvas. Jis pripažino, jog krikščionys yra atviri natūraliam dialogui ir bendradarbiavimui, žinodami, kad politikoje tenka išlaikyti interesų ir idealų pusiausvyrą. Tačiau krikščionių įnašas turi remtis žvelgiant į visus reikalus tikėjimo akimis: tai raktas į gerus vertinimus ir sprendimus bei permainas, siekiant tikrosios „meilės revoliucijos“.

© 2012 „XXI amžius“