|
Kai paralyžiuotas savisaugos instinktas
Gintaras Visockas
Strateginių ir tarptautinių studijų centro direktorius Janušas Bugajskis paskelbė savo poziciją apie svarbiausią perrinkto Rusijos prezidento Vladimiro Putino uždavinį reintegruoti buvusias sovietines respublikas (apie šio politologo poziciją išsamiai rašo portalas delfi.lt). J. Bugajskio mintys įsidėmėtinos, nieko gero nežadančios nei Lietuvai, nei Latvijai, nei Estijai. Būtent todėl, kad šis politikos ekspertas skambina pavojaus varpais, būtina įsidėmėti visas jo įžvalgas, išguldytas diskusijoje Šiaurės Europos šviesa ir šešėliai: saugumo ir tapatybės modeliai. Tose pastabose nieko ypatingai naujo lyg ir neišgirdome. Kad Vašingtonui Baltijos valstybių likimas nėra prioritetinis, akivaizdu. Kad Europos Sąjungos vadovybė dėl ekonominės ir finansinės krizės dar labiau abejinga Rytų Europos valstybių perspektyvoms, taip pat matome. Akivaizdu, jog Kremlius verste verčia Baltijos valstybes abejoti, ar NATO tikrai gintų mus bet kokios karinės konfrontacijos metu. Rusija superka žiniasklaidos priemones, kad po to tuose leidiniuose galėtų mus kritikuoti ir smerkti. Rusija išnaudoja tautinių mažumų kozirį, esą Lietuvos nacionalistai engia lenkų ar rusų tautines mažumas. Rusija net susidraugavo su Lenkija, kad ši jai netrukdytų šeimininkauti Briuselio bei Strasbūro koridoriuose. Šių šalių suartėjimas dar labiau atveria galimybes Kremliui po savo padu spausti Baltijos valstybes, nes draugaudama su Kremliumi Lenkija norom nenorom priversta pyktis su Baltijos valstybėmis, taigi ir su Lietuva. Ypač dera įsidėmėti priemones, kuriomis, anot politologo J. Bugajskio, mes esame terorizuojami (diplomatiniu spaudimu, žiniasklaida, asmeniniais ir profesiniais kontaktais, ekonominėmis vilionėmis, šantažu ir papirkinėjimais). O kaip į tai žada atsakyti Baltijos valstybės? Ironiškai kalbant, mes savo jėgas ir energiją koncentruojame į priemones, kurias pasitelkę galėtume teisminėn atsakomybėn patraukti solidaus amžiaus sulaukusius buvusius KGB generolus ir pulkininkus, kurie Lietuvoje siautėjo gūdžiais sovietiniais metais.
Be jokios abejonės, neseniai Lietuvoje priimtas įstatymas, numatantis atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui, svarbus dalykas. Sovietinės okupacijos ir aneksijos įtvirtintojai privalo būti įvardinti, o jų nuodėmės viešai paskelbtos ir pasmerktos. Lietuvoje neturėtų būti neatskleistų, neįvertintų nusikaltimų. Anksčiau ar vėliau bent jau patys aršiausi sovietiniai budeliai privalo sulaukti atpildo, bent jau simbolinio. Ir vis dėlto nederėtų pamiršti šių dienų aktualijų KGB seniai nebėra. Negalima ignoruoti fakto, jog buvę KGB generolai ir pulkininkai, kuriems įtarimus dėl nusikaltimų žmoniškumui žada ar jau pateikė Lietuvos Generalinė prokuratūra, šiandien nėra pavojingi Lietuvos valstybingumui, tačiau nėra patys pavojingiausi. Rusija juos greičiausiai nurašiusi negrįžtamai. Taigi atsikvošėkime KGB nebėra. Jis performuotas į FSB. Turėtume pripažinti, jog pavojų kelia būtent dabar veikiantys Rusijos Užsienio žvalgybos ir Federalinės saugumo tarnybos agentai. Kyla pagrįstų įtarimų, jog per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos Temidė, įskaitant ir mūsų slaptąsias bei specialiąsias tarnybas, visą dėmesį tėra sukoncentravusi tik į praeitį. Dėl šiandienos jokių bylų. Štai Estija pastaraisiais metais ne tik susekė, demaskavo, bet jau ir realiomis laisvės bausmėmis nuteisė du savo aukšto rango žvalgybininkus, neteisėtai, nelegaliai, slaptai talkinusius Rusijos žvalgyboms ir kontržvalgyboms būtent dabar, o ne kada nors prieš 30 ar 50 metų. Vertinant pranešimus viešojoje erdvėje, Latvijos slaptosioms tarnyboms sekasi sunkiau nei estams, tačiau ir oficialioji Ryga nesėdi sudėjusi rankų bando uždrausti kai kurias antilatviškas organizacijas, mėgina pateikti kaltinimus Kremliaus politiką Latvijoje įgyvendinančių organizacijų lyderiams, savo jėgas ir energiją koncentruoja į tuos, kurie kenkia Latvijai šiandien. Lietuvoje tarsi viskas priešingai. Atkreipkite dėmesį į kai kuriuos oficialius Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pareiškimus. Jo pirmininkas Arvydas Anušauskas taikliai ir teisingai vertina Lietuvos tykančius pavojus. Bet juk to neužtenka. Iš oficialių Lietuvos valstybės struktūrų norėtume sulaukti ne vien tik konstatacijos. Perfrazuodami politologą J. Bugajskį norėtume žinoti, ar mūsų prokurorai ir kontržvalgybininkai ruošiasi pateikti įtarimus tiems, kurie šiandien neatsilaikė Rusijos ekonominėms vilionėms, spaudimui ir šantažui. Sunku patikėti, jog tokių nėra. Štai tokių moderniųjų bylų kontekste būtų prasmingas susikoncentravimas ir į buvusių KGB generolų nusikaltimus. Bent jau galėtume pasidžiaugti, jog Lietuvos valstybė rūpinasi ir praeities, ir dabarties aktualijomis. Dabar kyla įtarimas, jog Lietuvos valstybė persekioja tik tuos, kurie jau nebepavojingi, o tų, kurie kenkia šiandien, nesugeba, nenori ar bijo kliudyti.
Tokia padėtis verta rimtesnės analizės. Čia labai praverstų rašytojos Daivos Tamošaitytės straipsnis Vapsvos efektas, paskelbtas paskutiniajame žurnalo Metai numeryje. Rašytoja itin taikliai ir vaizdingai atskleidžia priemones ir mechanizmus, kuriems veikiant auka nebetenka gebėjimo priešintis. Entomologai ištyrė: parazitas praplauna smegenis ir pakeičia mąstyseną taip, kad šeimininkas tampa valdomas prieš savo valią ir elgiasi priešingai sveikam protui. Žengia tiesiai į pražūtį ir daugina būsimų žudikų armiją. Sunku nesutikti su rašytojos pozicija, jog Lietuva auka, kuri, praradusi gebėjimą priešintis, veikia taip, kaip naudinga ne jai, o agresoriui. Lietuva yra praradusi imunitetą atskirti, kas yra labai svarbu, o kas gali ir palaukti. Liūdna, bet toji puiki publikacija paskelbta specifiniame leidinyje, kuris turi nedidelį tiražą ir yra pardavinėjamas toli gražu net ne visuose Lietuvos spaudos kioskuose, todėl jo įtaka labai minimali.
Rugsėjo 3-ąją teko matyti, kaip mūsų moksleiviai gausiai rinkosi į Vilniaus Lukiškių aikštę prie paskubomis suregzto paminklo gitaristui ir dainininkui. Tokiame jaunimo šėliojime nederėtų įžvelgti nieko blogo, tačiau jei žvelgtume atidesniu žvilgsniu, privalėtume ir čia pamatyti nesugebėjimą pasirinkti prioritetus. Dž. Lenonas nėra nusipelnęs Lietuvai, net dainos, regis, nėra sukūręs apie ją. Istorinė Lukiškių aikštė mena ir pralietą kraują, ir egzekucijas. Jei esame principingi ir savigarbos nepraradę, Lukiškių aikštėje galėjome seniai pastatyti įspūdingą monumentą, pagerbiantį Lietuvos kunigaikščius, savanorius ir partizanus. Bet mes netekome imuniteto priešintis, todėl ir mūsų prioritetai iškreipti. Juk viską galima suderinti ir praeitį, ir dabartį, bet pirmenybę mes atiduodame vien šventėms ir linksmybėms.
© 2012 XXI amžius
|