2012 m. rugsėjo 7 d.    
Nr. 33
(2008)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reikalavimas švęsti tai, ko nebuvo

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba liepos 4 dieną pareiškimu pakartotinai kreipėsi į Prezidentę, Seimo pirmininkę, Ministrą pirmininką, Istorijos instituto direktorių, Seimo narius, žiniasklaidą dėl Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo. Taryba priekaištauja, kad ignoruojama istorija, kad neįvardijama ir nešvenčiama Lietuvos vardo paminėjimo konkreti data, o pareiškimo pabaiga jau kategoriška: Mes klausiame ir visą laiką klausime – kas daroma, kad Lietuvos gimimo data būtų įvardinta ir švenčiama?!

Kadangi pareiškimą rašė vilniečiams žinoma visuomeninė organizacija, po pareiškimu išvardijamos jį rašiusiųjų pavardės, kai kurios žiniasklaidos priemonės, nepasigilinusios į dokumento turinį, jį paviešino, o pradžioje minimos institucijos, prisidėjusios prie tūkstantmečio „burbulo pūtimo“, tikriausiai, ir norėdamos neturės ką atsakyti.

Iš tikrųjų, minint Šv. Brunono Erfurtiečio, kuris krikštijo kunigaikštį ar karalių Netimerą, mirtį 1009 metais, Kvedlinburgo metraštyje ir buvo užsiminta apie Lietuvą. Ši užuomina laikoma seniausiu rašytiniu Lietuvos vardo paminėjimu. Tai, be abejo, suteikia romantišką atspalvį Kvedlinburgo – Lietuvai priešiškos šalies – metraščiui, tačiau toje kronikoje nieko nekalbama nei apie Lietuvos valstybės susikūrimą, nei apie vardo tautai suteikimą.

Lietuvos tapimo karalyste, nepriklausoma respublika datos žinomos, tačiau lietuvių tautos gimimas yra istorijos gelmių slėpinys, siekiąs tūkstantmečius. Todėl reikalavimas įvardinti ir švęsti Lietuvos gimimo datą laikytinas visiško nesusivokimo pasekme. Lietuvių tauta buvo iki jos paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, ją buvus liudija išlikusi seniausia turtinga kalba, kultūra, tradicijos. Kita vertus, Lietuvos valstybingumo užuomazgų, kurias liudija Netimero krikštas, būta, tačiau jų raidos atskleisti net regimoje ateity neįmanoma.

Nesusipratimu laikytinas milijonus litų kainavęs, priešiškos šalies kronikose paminėto Lietuvos vardo minėjimas. Juk tai tėra pasekmė krikšto akto paminėjimo, t. y. tautos krikšto ar evangelizacijos pradžios. Tai ir reikėjo minėti, žinoma, ne valstybiniu lygmeniu, tačiau kažkas aptiko būdą valstybiniu lygiu pompastiškais renginiais pinigėlius milijonais plauti. Dėl to, kad buvo švaistomos lėšos mūsų priešų rašytoms kronikoms, o ne tautos krikštui pagerbti, krikšto arba tautos evangelizacijos pradžiai paminėti, verta piktintis. Negalima sutikti ir dėl sąvokos „krikštas“ pakeitimo į „vardo paminėjimas“, nes tai nėra nei koks oficialus tautos ir jos valstybės pripažinimo aktas, nei dabar, nei ateityje minėtina šventė.

Algimantas Zolubas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija