2012 m. rugsėjo 7 d.    
Nr. 33
(2008)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Karūnuokime Vytautą Didįjį Lietuvos Karaliumi

Pagarbiai dėkoju už šį laišką, kaip atsakymą į mano straipsnį, atspausdintą laikraštyje „XXI amžius“(2012 02 17), skirtą Jūsų Ekscelencijos, Lietuvos Vyriausybės, Seimo ir visų Lietuvos piliečių dėmesiui Lietuvos istorijai ir iškiliausiai  jos asmenybei – Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui – Vytautui.

Jau XV amžiaus pradžioje Vytautas įgijo didelę šlovę ir galybę, būdamas 42 metų amžiaus įgijo visas tėvonijos žemes ir teises jas valdyti. Tuometinė Lietuva buvo pats didžiausias ir tvirčiausias barjeras Europoje savo kraujo ir didelių pastangų dėka sulaikęs totorių-mongolų antplūdžius į Vakarus ir kryžiuočių riterių ekspansiją į Rytus, tokiu būdu nulėmęs šių tautų ateitį ir likimą.

O Vytautas, panašiai kaip Lietuvos herbo Vytis, ryžtingais šuoliais lėkė nuo Baltijos iki Dono ir Juodosios jūros.

Nors Vytauto karūnavimas tuomet neįvyko, jo asmeninės reikšmės pasaulinei istorijai niekas negali nuginčyti, nes Vytautas sukūrė Europos valstybę – Lietuvą, turinčią vienodas teises su kitomis Vakarų valstybėmis ir tautomis.

Tai geriausiai liudija to meto Romos imperatoriaus Zigmanto noras ir bandymas vainikuoti Vytautą Lietuvos karaliumi bei sukurti Lietuvos karalystę, nors tam reikėjo atvykti į Rytų Europą – Slucko suvažiavimą, kuris įvyko Voluinės krašte ir Vytauto Rusios valdomose žemėse, o tai buvo retas – išimtinis – atvejis.

1429 m. liepos mėnesį Zigmantas pranešė Vytautui, kad Karaliaus vainikas su atskiromis insignijomis ir „dideliais papuošalais“ jam ir žmonai jau paruoštas ir bus išsiųstas, nors mes jau žinome, kuo tai baigėsi: visa vežusi delegacija pakliuvo lenkų nelaisvėn, buvo apiplėšta ir sumušta, o vainikas Vilniaus nepasiekė.

Vėliau Zigmantas Vytauto karūnacijai pasiūlė lapkričio 8 d., tačiau Vytautas spalio 27 d. mirė. Po savo mirties nepaliko jokio savo vyriškos giminės įpėdinio ar sau lygių pasekėjų. Todėl Lietuvos Valstybės galios palaipsniui silpo, kol pagaliau 1795 metais įvyko paskutinis Lietuvos-Lenkijos Unijos padalijimas ir Lietuva pateko Rusijos caro valdžion.

Tų laikų mokslininkai ir jų sekėjai dar ir šiais laikais lygina Vytautą su pasaulio istorijos didžiaisiais vyrais, nes Vytautas dirbo ne dėl karaliaus titulo, bet dėl savo krašto garbės ir gerovės! Laiminga lietuvių tauta, turinti turtingą ir garbingą savo praeitį ir todėl privalome jos neužmiršti.

1930-aisiais, taip pat sunkmečio metais, Nepriklausoma Lietuva labai iškilmingai paminėjo Vytauto 500-ąsias mirties metines. Ir tie metai buvo vadinami Vytauto Didžiojo metais.

2012 metai – Maironio 150-ieji gimimo metai. Maironis savo poezijoje Vytautui Didžiajam yra skyręs daug dėmesio.

Be to, kunigaikštis Vytautas, ruošdamasis karūnavimui, pats yra sakęs: „Jei vainikavimas iš tikrųjų įvyktų, tai mums rodos, kad jis turėtų įvykti mūsų žemėje, mūsų namuose, mūsų Tėvynėje“. Todėl šiais metais Vilniaus Valdovų rūmuose Vytauto menėje šventinant Vytauto Didžiojo portretą, skambant Lietuvoje visų bažnyčių varpams, žmonės susikabinę rankomis apie savo bažnyčias kartu su visa Lietuva, sugiedotų Lietuvos himną, o vėliau po visą kraštą nuskambėtų Maironio dainos ir giesmės.

Tuo pat metu mūsų Seimui beliktų tik paprastas formalumas paskelbti ir patvirtinti tai, kas jau yra įvykdyta prieš 582 metus Romoje – Vytautas Didysis yra karūnuojamas Lietuvos Karaliumi!

Tai būtų iš tikrųjų Maironio ir Vytauto Didžiojo pagerbimo metai.

Ir tai privalo įvykti šiemet, 2012 metais.

Ir Vilniaus Lukiškių aikštė pagaliau turėtų būti pavadinta Vytauto Didžiojo aikšte, o jos centre turėtų iškilti didingas Lietuvos Karaliaus Vytauto paminklas su monumentaliai pavaizduota kruvina ir pergalinga Lietuvos istorija.

Mes jau šiandien vadinkime Vytautą Didįjį Lietuvos Karaliumi.

Česlovas KUNEVIČIUS

 

Nėra dar Lietuvos


Virš dabarties ir tuštumos
Kur plyti už langų,
Aš nematau ir negirdžiu
Balsų iš Lietuvos.


Čionai dar sutemų tamsa
Ir širdys sugniuždytos,
Ir klėtys išdraskytos,
Ir akyse klasta.


Nėra dar Lietuvos,


Kurion visi mes ėjom,
Ir kuriai žadėjom
Pastatyt paminklą
Iš visų kančios.

Česlovas KUNEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija