Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Laikas ir žmonės

Deimantinis vestuvių jubiliejus dar labiau sutvirtino šeimos laimę

Kostas PRANAITIS

Tikriausiai mažai kas suabejotų, jog šiais negailestingos globalizacijos ir netikėčiausių permainų laikais galėtume atrasti šeimyninių porų, ilgus dešimtmečius sėkmingai išlaikiusių įvairiausius gyvenimo išbandymus. Paskutiniąją kalendorinės vasaros dieną deimantines vestuves atšventusių vilniečių Onos ir Vytauto Ažušilių pora – viena iš nedaugelio Lietuvoje, kuriai, kaip ir 1952 m. rugpjūčio 31 d., Vilniaus santuokų rūmuose dar kartą buvo lemta patvirtinti, jog ir toliau tvirtai žengs bendru gyvenimo keliu. Šv. Rapolo bažnyčioje tą pačią dieną atnaujinant Santuokos įžadus parapijos vikaras kun. Tadeuš Jasinski priminė, kad Onos ir Vytauto Ažušilių pora yra gyvas pavyzdys, kaip reikia saugoti ir branginti aukščiausias šeimyninio gyvenimo vertybes – meilę ir ištikimybę.

Gyvenimas – tarsi viena akimirka

Prieš 60 metų šeimyninį gyvenimą drauge su žmona Onute pradėjęs kurti Vytautas Ažušilis tikino, jog ir pats yra nustebęs, kad taip greitai pralėkė laikas. Pirmąsyk savo būsimą sužadėtinę išvydo dar gūdžiais 1950-aisiais, kai iš atokaus Švenčionių rajono, Pašaminės kaimo, į sostinę atvyko studijuoti ekonomisto specialybės vadinamojo Visasąjunginio finansų instituto Vilniaus filiale. Artimesnė pažintis užsimezgė praėjus tik porai metų, švenčiant Vytautines, kurias organizavo pati Onutė. Pasibaigus šventiniam varduvių vakarėliui Vytautas sumanė palydėti renginio „kaltininkę“ į namus. Kelias buvo ne toks ir artimas – nuo Žvėryno iki Senamiesčio centro, netoli Aušros Vartų. Vėlų, speiguotą žiemos vakarą jau nebekursavo joks miesto transportas, tad tuos keletą kilometrų jauniems studentams teko įveikti pėstute. Romantiška kelionė, kaip pamena Vytautas, buvo kupina žavingų meilės jausmų ir, žinoma,... pirmųjų bučinių.

Tų bučinių vienas kitam negailėjo ir švęsdami deimantinį jubiliejų. Į rugpjūčio 31-ąją anūko Eigirdo suorganizuotą jubiliejinę šventę suvažiavo dvi dukros, dar pora anūkų, net aštuoni proanūkiai. Vilniaus santuokų rūmuose gausių liudininkų akivaizdoje jubiliatai dar sykį ir po 60 metų ištarė tvirtą žodį „taip“ neišardomai šeimos santuokai, pasirašė civilinės metrikacijos knygoje. Po to abi dukros – Snaigė ir Ramunė – savo tėveliams perrišo dailiai išaustas jubiliejines šilko juostas.

Šv. Rapolo bažnyčioje Santuokos sakramentą suteikęs ir garbingą porą palaiminęs kun. T. Jasinski priminė, jog šeimos išlieka tvirtos tol, kol jose gyvuoja meilė ir santarvė. „Vytautas ir Ona Ažušiliai per 60 metų nuėjo ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią. Jų nepalaužė jokios kliūtys, jokie sunkumai. Deja, pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugiau porų, kurios lengvabūdiškai pamynusios senąsias krikščioniškas tradicijas, gyvena be Santuokos sakramento, pažeisdamos esminę Dievo valią. Todėl džiugu, kad jūs savo pavyzdžiu suteikiate progą ir mūsų visuomenei atsigręžti į amžinąsias gyvenimo vertybes ir nepamiršti abipusės santarvės, meilės, doros ir su Dievu pasirinkto gyvenimo kelio. Tik tokioje santuokoje gyvenant sulaukiama tikros laimės ir džiaugsmo“, – sakė kunigas. Jis džiaugėsi, kad sutuoktiniai gyvena palaiminti Santuokos sakramentu. Tai reiškia Dievo buvimą su sakramentą priėmusiais žmonėmis.

Paviliojo kūrybinės versmės

Vilnietis Vytautas Ažušilis gerai žinomas iš jo išleistų romanų, apysakų. Per beveik ketvirtį amžiaus Vytautas išleido net 25 knygas. Gal kai kam atrodys ir paradoksalu, kad didesnę gyvenimo dalį nuobodokam matematikos skaičių pasauliui pašventusį garsųjį finansų specialistą netikėtai paviliojo kūrybinės versmės?.. Tačiau toks pasirinkimas Vytauto gyvenime – neatsitiktinis: jis prisiminė, kad rašyti pradėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Pirmosios eilės gimė dar sunkiais pirmaisiais okupacijos metais. Savo kūrybą buvo surinkęs į dvejų sąsiuvinių puslapius, tačiau visa tai, deja, nepavyko išsaugoti.

Pirmasis V. Ažušilio kūrinys – fantastinis romanas „Roneta“ – buvo sukurtas prieš 30 metų, tačiau jį išleisti pasisekė tik 1990 metais, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Ši knyga susilaukė itin didžiulio populiarumo ir po kelių metų buvo pakartotinai išleista dideliu, iš viso net 50 tūkst. egzempliorių, tiražu. Bene labiausiai V. Ažušilį išgarsino keturių tomų istorinis romanas „Auksinis sakalas“, knygų lentynose pasirodęs 2001–2002 metais. Jame autorius gyvai aprašo savo gimtojo kaimo gyvenimą 1930–1940 metais ir jo tragišką likimą, daug vietos skiria lietuvių laisvės kovoms. Už šį kūrinį 2003 metais rašytojas pelnė JAV lietuvių literatūros fondo premiją. V. Ažušilio teigimu, rašyti ir išleisti tokias knygas sovietmečiu buvo neįmanoma. Prasidėjus Lietuvos okupacijai sovietai buvo suėmę Vytauto tėvą, ilgokai jį laikė Lukiškių kalėjime, o vos tik prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, tėvas dingo be žinios...

Tarp daugelio V. Ažušilio išleistų knygų didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukė ir kiti kūriniai – penkių romanų rinkinys „Šeši pavasariai“. Jame gvildenami kaimo žmonių trijų kartų likimai sovietinės okupacijos laikais. Pastaraisiais metais pasirodė dar keletas jo knygų – romanai „Vėtra“, „Vieno langelio principas“, „Dubleriai“ ir „Perlų dama“. Pastarojoje knygoje autorius įamžino savo ištikimos žmonos Onutės netrumpą ir sudėtingą gyvenimo kelią.

Vilnius
Edvardo Šiugždos ir Klaudijaus Driskiaus nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“