Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Maironio pėdsakais

Didžiojo poeto takais

Bronius VERTELKA

Muziejaus ekskursijų vadovė Rita Paškauskienė

Vykdamas pro Baisogalą į Raseinius, būtinai pravažiuosi prel. Jono Mačiulio-Maironio gimtinę ir tėviškę. Norint apie tai plačiau ir giliau sužinoti, patartina iš anksto tartis su ekskursijos vadove Rita Paškauskiene (tel. 8-428-41335). Maironio muziejus – jo tėviškėje Bernotuose, poeto sesers Kotrynos sodyboje. Mačiulių namus, didžiulę sodybą, per Pirmąjį pasaulinį karą suniokojo ugnis – neįveikė tik ledainės, statytos iš kalkių bei akmenų. Sodybą atstatė Maironio sesuo Kotryna su savo vyru. Namas, kuriame įkurtas muziejus, jau perstatytas, yra išlikusių jo autentiškų rąstų.

Maironio pėdsakais

Gaivinosi prie šaltinėlio

Bronius VERTELKA

Maironio muziejaus vadovė Marijona Birutė Navakauskienė

Apie Betygalą yra nemažai su prel. Jonu Mačiuliu-Maironiu susijusių vietų. Miestelio kapinėse palaidoti jo tėvai ir seserys. Čia gimė naujos poeto eilės. Nuo Betygalos centro einant Dubysos link, pamatysi Maironio vardu pavadintą šaltinėlį. Prie jo veda akmenimis grįstas kelias. Leistis tenka stačia nuokalne, kurią ne kiekvienas automobilis išdrįsta įveikti. Iš tikrųjų šaltinėlis, iš kurio nenutrūkstamai trykšta vanduo, turi keletą vardų. Vadina jį Šv. Jono vardu, kadangi ten stovėjo kryžius ir Šv. Jono koplytėlė. Turi jis ir Gaivučio vardą. Tačiau dažniausiai šaltinėlį vadina Maironio vardu. Betygaloje gyvena 95 metų moteris, kuri prisimena, kaip kartą Maironis basas kartu su tautiniais rūbais vilkinčiais bažnyčios choristais bei klebonu kun. Pranu Janulaičiu giedodami ėjo prie jo. Garsusis poetas čia nusiplovė kojas, apsiprausė veidą.

Laikas ir žmonės

Deimantinis vestuvių jubiliejus dar labiau sutvirtino šeimos laimę

Kostas PRANAITIS

Tikriausiai mažai kas suabejotų, jog šiaisnegailestingos globalizacijos ir netikėčiausių permainų laikaisgalėtume atrasti šeimyninių porų, ilgus dešimtmečius sėkmingaiišlaikiusių įvairiausius gyvenimo išbandymus. Paskutiniąją kalendorinėsvasaros dieną deimantines vestuves atšventusių vilniečių Onos irVytauto Ažušilių pora – viena iš nedaugelio Lietuvoje, kuriai, kaip ir1952 m. rugpjūčio 31 d., Vilniaus santuokų rūmuose dar kartą buvo lemta

Laikas ir žmonės

Bėgant metams kūrybinės veiklos intensyvumo nesumažino

Jolanta RAČAITĖ

Justinas Prakapas juokauja, kad per darbus nėra kada ir pasenti

Nemažina darbo tempų

Marijampolėje gyvenantį profesionalų dailininką Justiną Prakapą pažįsta daugelis, nemažai meno mėgėjų (ir ne tik jų) turi įsigiję jo darbų. Apie šį žmogų, kaip apie menininką, galima būtų daug ką pasakyti – jo tapybos darbai labai įvairūs ir žanrų, ir temų požiūriu. Tačiau daugelį domina tai, kaip garbaus amžiaus (kitąmet švęs 85-erių metų jubiliejų) menininkas sugeba būti toks aktyvus – kūrybingas, produktyvus, veiklus. Atrodytų, metams bėgant nemažėja ne tik šio žmogaus darbo tempai, bet ir optimizmas... Kalbantis su J. Prakapu atsakymas į klausimą, kaip išsaugoti visas minėtas savybes, labai paprastas – tereikia dirbti, kurti, neprarasti susidomėjimo ne tik kūryba, bet ir pačiu gyvenimu... Tuomet gyvenimas atsiskleidžia pozityviąja savo puse.

Išnašos

Dovana bažnyčios jubiliejų švenčiančiai parapijai

Knygos autorius kun. Remigijus Kavaliauskas dalija autografus

Kai dosni žemė žada derliaus brandą, o žolynai vis dažniau besigobdami rytiniais rūkais sužydi ryškiausiomis spalvomis, bažnyčių varpai pakviečia paskutinei vasaros šventei – Žolinei. Šventovės prisipildo ąžuolinių vainikų ir gėlių kvapų, o siela – iškilmės džiugesio ir kiek graudoko suvokimo, jog vasarai besibaigiant artėja naujas metas, kuriame taip pat reikės gražiai, prasmingai būti.

Išnašos

Mokslininkų dovana gimtajam kraštui

Knygos apie Svėdasus sudarytojas, mokslinis redaktorius ir bendraautorius Romualdas Vytautas Rimša

Anykščių miesto šventės metu prie naujojo L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos pastato susirinko anykštėnai ir Miesto šventės svečiai pasveikinti dviejų kraštiečių: mokslininko bibliotekininko-bibliografo Vytauto Rimšos, išleidusio knygą „Svėdasai: praeitis ir dabartis“ ir profesoriaus, dr. Osvaldo Janonio savo lėšomis išleidusio istorijos ir kraštotyros žinyną rusų kalba „Surdegio Šv. Dvasios vyrų vienuolynas“.

Atmintis

Gyvenimai, tapę relikvija

Petras Bielskis

Šv. Mišios Karužiškės dvare

Nedraugingos jėgos šimtmečiais kūrybingiausius ir gyvybingiausius mūsų kultūrai pasišventusius žmones nuolat naikino arba stūmė prievartos keliais iš Tėvynės į svetimas šalis. Lietuvių noras net ir po mirties sugrįžti tėvynėn yra kažkoks fatališkas. Gyventi dar šiaip taip gali bet kur, o mirti būtinai reikia Tėvynėje.

Adomas Mickevičius prieš du šimtus metų į mūsų kultūrą įrašė lemtingus tekstus:

Atmintis

Prisiminė Vilių Orvidą

Juozas Dapšauskas

Vilius Orvidas (1952-1992)

Rugpjūčio 16 dieną Viliaus Orvido sodyboje prie Salantų susirinko gausus būrys žmonių prisiminti prieš 20 metų amžinybėn iškeliavusį šios unikalios sodybos kūrėją V. Orvidą. Tą dieną jam būtų sukakę 60 metų, o amžinybėn Vilius – brolis Gabrielius – iškeliavo 1992 m. rugpjūčio 5 d. Palaidotas Salantų kapinėse (Kretingos r.). Šia proga sodyboje vyko renginys „Vilių Orvidą prisimenant“. Susirinkusieji klausėsi multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio koncerto, žiūrėjo „Lėlės“ teatro režisuotą Vytauto V. Landsbergio spektaklį „Vilis“.

Laikas ir žmonės

„Kur tas šalcinėlis...“

Alvyra Grėbliūnienė

Savo kūrybos eilėraščiu sveikina jaunystės dienų draugė Emilija Klimavičienė. Sėdi Stasė Radzevičienė

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijoje Stasė Kulikauskaitė-Radzevičienė gerai pažįstama. Ji – šio krašto senbuvė. Nuo „Caritas“ įsikūrimo aktyviai dalyvauja labdaringame darbe, daugiau kaip 10 metų gieda bažnyčios chore, yra senjorų mokytojų klubo „Bičiuliai“, Tėvynės pažinimo draugijos Druskininkų atstovybės narė, žinoma ir jos kūrybinė veikla. Ši „dzūkelė iš Druskinikų“ yra Druskininkų poezijos ir kitų menų asociacijos (PMMA) narė. Pavasarį Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje ji pakvietė į savo kūrybos popietę „Tėviškės šaltinių sakmė“. Bibliotekos direktorė Laima Žėkienė, pristatydama šį renginį, pasidžiaugė, kad jai visada malonu pristatyti visus susitikimus, ypač tuos, kuriuose yra nedidelis būrys žmonių, nes tiesiog akimis galima bendrauti su kiekvienu. Tai labai šilti ir dvasingi renginiai. Toks buvo ir pastarasis – tarsi „grožio šaltinėlio“ gysla, „atajusi iš Druskinykų“, gražia dzūkiška tarme iš senjoros Stasės širdies liejosi prisiminimų srovė. Jos švelnus, melodingas balsas, įtaigi dzūkiška šnekta visus susirinkusius greitai subūrė draugėn prie kūrybos stalo. Pedagogė, iš „dziedulių“ ir tėvų paveldėjusi meilę tėviškei, Tėvynei, gamtai ir žmogui, šiuo turtu dalijosi savo krašto mokyklose su mažaisiais mokinukais ir toliau rinko, dėjo „in dzūkiškų kaparėlį“ – dienoraštį. Kai išėjo į pensiją, pabiro knygelės, tarsi lietuviško lino žiedai. Guvi senjora porino: „Rašyti pradėjau ir išleidau pirmąją knygelę „Sakmė tėviškės šaltinių“ 2005 metais, 2006-aisiais – „Paprocų gyvascis dzūkų veseiliosa“, 2007 metais – „Kasdienybės labirintai“, 2009 metais – savo kūrybos ir dzūkiškai giedamų senovinių dainų kasetę. 2010 metais – dviejų dalių knygelę vaikams „Metų kaita – Noriu žinoti“. 2011 metais – „Protėvių takais ir takeliais“. Ir gali būti, kad tai – ne pabaiga... Susipažinus su S. Radzevičienės kūryba, norisi pacituoti prof. Igno Končiaus žodžius: „Gimtąjį kraštą pažinęs, save ir savo tautą pažinsi“.

Laikas ir žmonės

Gobelenas – moteriškas darbas

Elena Dekaminavičienė

Gobeleno meistrė Irena Lukoševičiūtė-Skučienė ir žemės ūkio ministerijos viceministras Mindaugas Kuklierius

Liepos 6-osios saulė nepašykštėjo spindulių, ir gamta atsivėrė visu savo vasarišku grožiu: didingų medžių lapija kvietė į pavėsį, tvenkinys – pasimaudyti, o nuostabūs gėlynai – pasigrožėti daugybės spalvų paletėmis. Gamta kvietė, viliojo, žavėjo kvapais, spalvomis, paukščių balsais ir šviesa, kurios buvo daug daug...

Tačiau kas gali labiau pajusti gamtos šauksmą, jeigu ne menininkas. Irena Lukoševičiūtė-Skučienė ypač jautriai jaučia gamtos spalvas, metų laikų kaitą, smilgos kuklumą, mėnulio fazes ir visa tai perteikia savo kūriniuose – gobelenuose, batikoje, karpiniuose, mezginiuose, nėriniuose, tapyboje. Ypač gražūs gobelenai: „Miškas metų laikais“, „Pilnatis“, „Jaunatis“, „Priešpilnis“, „Delčia“, „Vakaras“, „Vėjas“, „Gamtos vaizdai“, „Smilgos“, „Medžiai“, „Skausmas“, „Sausio 13-oji“, „Zodiako ženklai“ ir daugelis kitų. Tokia įspūdinga paroda, atkeliavusi iš Kazlų Rūdos į Kalvariją, sudomino miesto gyventojus ir svečius.