Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

Dovana bažnyčios jubiliejų švenčiančiai parapijai

Knygos autorius kun. Remigijus Kavaliauskas dalija autografus

Knygos viršelis

Sveikina vyskupas Jonas Kauneckas

Kai dosni žemė žada derliaus brandą, o žolynai vis dažniau besigobdami rytiniais rūkais sužydi ryškiausiomis spalvomis, bažnyčių varpai pakviečia paskutinei vasaros šventei – Žolinei. Šventovės prisipildo ąžuolinių vainikų ir gėlių kvapų, o siela – iškilmės džiugesio ir kiek graudoko suvokimo, jog vasarai besibaigiant artėja naujas metas, kuriame taip pat reikės gražiai, prasmingai būti.

Zarasų bažnyčioje Žolinės šventė ypatinga – tai atlaidai, dar vadinami Zarasine, kadangi miesto bažnyčia tituluota Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vardu. Šiemet Zarasų parapijoje švenčiamas 150-asis bažnyčios jubiliejus yra įprasmintas renginių gausa: Šeimų šventė, bažnytinių chorų festivalis „Cantate Domino“, fotografijos paroda „Zarasų bažnyčia seniau ir dabar“, čia dirbusių kunigų ir vargonininkų susitikimai ir bene ryškiausias iš jų – Zarasų parapijos klebono ir dekano kun. Remigijaus Kavaliausko parengtos ir išleistos knygos „Zarasų parapijos istorija“ pristatymas. Knyga, pasitikta švenčių išvakarėse, rugpjūčio 13 dieną, Zarasų viešojoje bibliotekoje, sulaukė didelio kraštiečių ir svečių, garbingų dvasininkų dėmesio. Vakaro vedėja Gražina Karlaitė priminė svarbiausius bažnyčios istorijos vingius, įspūdingiausius momentus. Renginio dalyvius gražiai nuteikė jaunųjų zarasiškių atliekami muzikiniai kūriniai.

Palaiminimo žodžiu „Zarasų parapijos istoriją“ įžangoje palydėjęs Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas teigė pasinėręs į Zarasų praeitį, dėkojo autoriui, jog knygoje tarp daugybės dvasininkų yra tautosakininko kun. Antano Juškos, lietuvių kalbos puoselėtojo kun. Jono Katelės vardai. Vysk. J. Kauneckas rašo, kad kai jis važiavo su svečiais vokiečiais į Zarasus, pasakė, kad parodys gražiausią vyskupijos miestą. Kai atvažiavo prie Zarasų, svečiai pamatė gražios gamtos dermėje tarp ežerų iš tolo nušvintančios bažnyčios bokštus. Jie aiktelėjo, kad kažin ar pats Dievas būtų galėjęs rasti gražesnę vietą bažnyčiai. Zarasų grožio karalystė neįsivaizduojama be šios šventovės. Vyskupas džiaugėsi Zarasuose pajutęs ežero didybę, kurioje iš legendinės amžių glūdumos tarsi ataidi karmelitų maldos ir giesmės, jų kultūra. Daug gražių žodžių vyskupas pasakė apie kun. J. Katelę. Zarasų krašte kunigas buvo skundžiamas už  lietuvybės puoselėjimą. Džiaugėsi įkurtu Kunigo Jono Katelės labdaros ir paramos fondu, kuris ir šiandien įprasmina švietėjo, lietuvybės puoselėtojo darbus ir siekius. Vyskupas šiltai kalbėjo ir apie Zarasuose dirbusius kunigus Gediminą Šukį, Antaną Jušką, linkėjo, kad 150 metų jubiliejų švenčianti Zarasų bažnyčia, kuri yra tikroje grožio karalystėje, būtų visada dvasinės atgaivos šaltinis.

Garbės kanauninkas Bronius Šlapelis, noriai pasidalijęs knygoje atsiminimais apie savo kunigystę šiame mieste, taip pat šiltai minėjo Zarasus ir jų žmones. Kanauninkas išsamiau priminė apie dekaną kun. A. Jušką. Tai buvo labai dvasingas kunigas, nors sovietinė valdžia jį persekiojo. Sovietmečiu netrūko jį šmeižiančių publikacijų rajono laikraštyje, tačiau kunigas visada triūsė neabejodamas savo reikalingumu parapijiečiams. Su juo niekada nebuvo jokių nesutarimų. Kunigas mylėjo parapijiečius ir šį kraštą. Kalbėtojas priminė ir žmoniškąsias dekano savybes. Labai mylėjo gamtą ir vasarą dažnai važiuodavo prie ežerų, žvejodavo. Dekanas dažnai sugrįždavo su laimikiu, bet pats žuvies patiekalų nevalgydavo, todėl jais vaišino vikarą. Kan. B. Šlapelis prisiminė, kad per mokytojų konferencijas ir jo pavardė buvo minima nuolat. Aiškindavo, kad Šlapelis yra ekstremistas, žaloja moksleivius, tačiau tos kalbos jam visai nekenkė, nes per atostogas atvykdavo jaunos mokytojos ir prašydavo išklausyti jų išpažinčių ir suteikti Švč. Sakramentą.

Nauju vertingu leidiniu džiaugėsi ir valstybinio archyvo darbuotoja Aušra Rutulienė bei dr. Aldona Vasiliauskienė, knygai parengusi daug išsamių straipsnių apie iškilias šioje parapijoje dirbusių kunigų asmenybes. Dr. Aldona Vasiliauskienė džiaugėsi kun. R. Kavaliausko atkaklumu ir darbštumu, pabrėžė, kad knygos sudarytojas daug valandų dirbo archyvuose, medžiagos prisirinko tiek daug, kad jos užtektų dar kelioms knygoms.

Knygos gimimo džiaugsmu pasidalijęs ir pats autorius kun. R. Kavaliauskas teigė siekęs ištaisyti ankstesnių leidinių netikslumus, džiaugėsi atradimais, dėkojo visiems parapijiečiams, parengusiems apybraižas, pasidalijusiems prisiminimais ar fotografijomis, dovanojo knygų svečiams, kultūros ir švietimo įstaigoms, visiems, prisidėjusiems prie šio leidinio sudarymo. Knygos pradžioje kun. R. Kavaliauskas pripažįsta, kad Zarasų bažnyčios statyba – atskiras istorijos laikotarpis. Įprastai bažnyčių fundatoriai būdavo kilmingi dvarininkai ar kiti turtingi žmonės. Zarasų bažnyčia buvo statoma savo jėgomis, carinei (!) valdžiai padedant. Niekada čia nebuvo brangių iš Europos užsakytų altorių, garsių vargonų ar įspūdingų meno kūrinių, tačiau ji garsėjo čia dirbusiais dvasingais kunigais, atokiame Lietuvos krašte prieškario laikotarpiu čia savo veikla garsėjo pavasarininkai, ateitininkai.

Vakaro metu buvo prisiminti svarbiausi bažnyčios statybos faktai. 1837 metais buvo parengtas mūrinės bažnyčios statybos projektas, tačiau jį reikėjo taisyti. Tada Zarasai buvo pavadinti Novoaleksandrovsku. Taip Zarasus pavadino caras 1836 metais. Jis leido paimti paskolą bažnyčios statybai, kuri vyko apie dvidešimt metų. 1852 metais buvo paskirtas kun. Jonas Narkevičius, jis iš surinktų lėšų tęsė bažnyčios statybą, tačiau apie tai kunigas nedaug išmanė, siela jo buvo poetinė. 1859 metais į Zarasus atvyko vyskupas Motiejus Valančius. Jis apžiūrėjo naujosios bažnyčios statybą ir liko nepatenkintas. Kun. J. Narkevičius buvo perkeltas į kitą parapiją, o į jo vietą atkeltas kun. Mykolas Skorulskis. Jis buvo energingas ir 1862 metais šios neobarokinės bažnyčios statyba buvo baigta. 1863 metais kunigus Joną Narkevičių ir Mykolą Skorulskį už paramą sukilėliams caro valdžia ištrėmė į Sibirą, o vargai dėl statybos kokybės dar tęsėsi. Knygoje „Zarasų parapijos istorija“ pateikiama daug dokumentinės medžiagos, prisiminimų apie svarbiausius su bažnyčia susijusius įvykius. 1941 metų birželio 24-ąją besitraukdami raudonarmiečiai šaudė į bažnyčią ir buvo sužalotas jos bokštas.

„Zarasų parapijos istorija“ – ne vienerių metų kruopštaus, atkaklaus darbo rezultatas. Nuo 1993 metų Zarasų krašte besidarbuojantis ir jį gerai pažįstantis kun. R. Kavaliauskas ryžosi skaitytojams pateikti išsamų parapijos gyvenimo vaizdą. Leidinyje – istoriniai, informaciniai, biografiniai straipsniai, statistikos duomenys, autentiški raštai, kelių šimtmečių lietuviški, rusiški, lenkiški archyviniai dokumentai, dvasininkų susirašinėjimas su vyskupijos kurija, parapijiečių ir kunigų prisiminimai. Parapijos kūrimosi istorija, Zarasų krašto žmonių pasakojimas nuo miesto ir bažnyčios kūrimosi pradžios iki atnaujinto jos veido šiandien nužymėtas skaudžių karų žaizdų, šviesuolių altruizmo ir veiklos, sakralių vertybių šviesos. Tai dovana parapijiečiams bei norintiems pažinti Zarasų kraštą ir neabejotinas pagarbos ženklas visiems jo dvasingumo puoselėtojams.

Padėkos žodžius klebonui dekanui tarė Seimo narys Algimantas Dumbrava, rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Algimantas Cibulskis, rajono savivaldybės mero pavaduotoja Stasė Goštautienė, o pats kun. R. Kavaliauskas dėkojo visiems, kurie padėjo sudaryti knygą, rašė straipsnius, pateikė nuotraukas, davė pasiūlymus ir patarimus, o ypač Panevėžio vyskupui už padrąsinantį žodį imtis plunksnos ir parašyti Zarasų bažnyčios istoriją.

Gitana Vasalauskienė,
Jonas Petronis

Gintauto Antanavičiaus ir autorių nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“