Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Gyvenimai, tapę relikvija

Petras Bielskis

Šv. Mišios Karužiškės dvare

Tarp laidotuvių dalyvių – dukra Snieguolė Marija Ona Jurskytė-Akstinienė (centre)

Urnos prie kriptos Medvėgalio kapinaitėse

Jurskių sūnūs Liūtavetas Kazimieras ir Juozas Saulius

Nedraugingos jėgos šimtmečiais kūrybingiausius ir gyvybingiausius mūsų kultūrai pasišventusius žmones nuolat naikino arba stūmė prievartos keliais iš Tėvynės į svetimas šalis. Lietuvių noras net ir po mirties sugrįžti tėvynėn yra kažkoks fatališkas. Gyventi dar šiaip taip gali bet kur, o mirti būtinai reikia Tėvynėje.

Adomas Mickevičius prieš du šimtus metų į mūsų kultūrą įrašė lemtingus tekstus:

Dėl Lietuvos esu akis išverkęs,

Bet, jei norėčiau tėviškėj numirti,

Aš nežinau, į gimtą savo šalį

Kurį turėčiau pasirinkt takelį

(A. Mickevičius. Rinktinė.

Konradas Valenrodas. 1955, 197 p.).

Tai dejonė seno ginklanešio Albano, kuris pasmerktas svetimoje žemėje su svetimu vardu laukti mirties ir neturi kito pasirinkimo.

Dar visi prisimename 1989 m. liepos 28 dieną Igarkos tremtinių karstais nuklotus Kėdainių karinio aerodromo pakilimo takus . Saviškius parsivežti ir palaidoti savose kapinaitėse svarbu ir gyviesiems. O kiek kapelių niekas nesurado arba nebuvo kam parvežti?

Šių dienų jaunimas sukūrė atminties judėjimą „Misija Sibiras“, kuris per dešimtį metų ekspedicijose atsekė lietuvių tremtinių ir kalinių visų užmirštas, mišku apaugusias kapavietes, prakalbino dar mokančius lietuviškai tremtinių palikuonis Sibiro platybėse, nuo Altajaus, Verchojansko, Irkutsko, Belyj Jar, Tunguskij Bor, Tiumenės, Taišeto, Permės, Intos, Vorkutos iki Chakasijos.

„Aš tiek metų laukiau, kad čia atvyktų kas su manim lietuviškai pasišnekėti“, – gražiai lietuviškai suaimanavo devyniasdešimtmetis tremtinys Eduardas Zagorskis ir dar primygtinai pasiteiravo, ar jaunuoliai nupaveikslavo jį Lietuvai. Žino, kad lietuviškai kalba paskutinį kartą, kad nebesugrįš, bet Lietuva yra jam labai svarbi.

Kun. Antanas Saulaitis SJ rašo, kad net Amazonės džiunglėse „kas keli tūkstančiai kilometrų rasi lietuvį ar lietuvišką šeimą“ (A. Guobys, A. Saulaitis. Lietuvių misijos Amazonijoje, 2003, 20 p.). Neretai nostalgijos vejami jie savo energiją ir protą paskiria kitų vargstančių ar pavergtų tautų kultūroms. Be žavesio negali klausyti pasakojimo apie misionieriaus kun. Kazimiero Biekšos žygdarbį Brazilijos indėnams – išmoko jų kalbas, sukūrė rašmenis, parašė gramatiką. Dar derėtų paminėti misionierių padre Aleksandrą Bendoraitį, gydytoją, Bolivijos džiunglėse pastačiusį keletą ligoninių ir tramdžiusį epidemijas indėnų gentyse, ir seserį Mariją (Kazimierą Kaupaitę, baudžiauninko ir knygnešio dukterį), įkūrusią ir penkias kadencijas iš eilės perrinktą Čikagos lietuvių kazimieriečių vienuolyno Motina. Jos vienuolija dirba karitatyvinį, švietėjišką darbą ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje. Įsteigė ir aptarnauja Šv. Kryžiaus ligoninę Čikagoje.

Visų tų žmonių likimuose yra Dievas ir Lietuva. Dvasinė programa ateina nuo vyskupo Merkelio Giedraičio ir Mikalojaus Daukšos laikų ir didelis dramatizmas. „Kam išblaškei mus, Viešpatie, po visą svietą, kodėl taip sunku vienam prie kito priartėti?“ (ten pat 115 p.).

O štai dabar iš Filadelfijos tėvynėn amžinam poilsiui sugrįžo inžinierius, Lietuvos radijo stoties įkūrėjas (1926 06 12), Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Alfonsas Jurskis (1894–1966) ir žmona Ona Tallat-Kelpšaitė-Jurskienė (1895–1993).

Vejama antrosios bolševikų okupacijos Jurskių šeima su trim vaikais – Liūtavetu Kazimieru, Snieguole Marija Ona ir Juozu Sauliumi – pasitraukė į Vakarus. Šeima visada buvo religinga ir pasišventusi Lietuvai.

Ona Tallat-Kelpšaitė kilusi iš garsios Lietuvos kariuomenės kavalerijos brigados generolo Kazio Tallat-Kelpšos giminės. Jų žemės driekiasi Laukuvos valsčiaus Padievyčio ir Karužiškės kaimų teritorija. Ona, kaip generolo sesuo, paveldėjo Karužiškės dvarą su Medvėgalio kalnu. Kalno atšlaitėje – senos giminės kapinaitės. Į jas, vykdydami tėvų valią, duktė ir sūnūs parvežė abiejų tėvų palaikus urnose.

Inžinierius pulkininkas leitenantas Alfonsas Jurskis iškyla kaip ryškus atsidavimo Dievui ir Tėvynei pavyzdys. 1916 metais, baigęs Petrogrado politechnikos institutą, dirbo Archangelsko jūrų laivyno ledlaužių radistu. Vos tik susikūrė Nepriklausoma Lietuvos valstybė A. Jurskis vienas pirmųjų imėsi kurti jos kariuomenės Elektrotechnikos batalioną. Trūko žinių ir patirties. 1924 metais baigė Paryžiaus Aukštąją elektrotechnikos mokyklą, tobulinosi Eifelio bokšto radijo stotyje ir 1926 m. birželio 12 d. atidarė Kauno radijo stotį, kurią 1944 metais atsitraukdami susprogdino vokiečiai.

Išeivijoje jis niekada nenuleido rankų ir nepasidavė, išsaugojo tikėjimą ir viltį. Galvojo apie kūrybinių Lietuvos galių išsaugojimą. A. Jurskis buvo Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos, Lietuvos profesorių užsienyje sąjungos, Lietuvių profesorių draugijos Amerikoje bei kūrybinių sambūrių aktyvus narys ar pirmininkas. Profesoriaudamas Filadelfijos Temle universitete visą laiką aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje.

Jo palikti užrašai ar dienoraščiai atskleidžia gilią ir humanišką asmenybę: „Per audras, bandymus, kovas ir aukas žmonija supras savo vertę, atpažins save, kad ne mašina besanti, bet dvasios, intelekto ir pojūčių bendruomenė, kad tos bendruomenės kiekvienas narys – žmogus, tai nelyginant atskiras didesnis ar mažesnis deimantas pasaulio Kūrėjo karūnoje“.

Dar laisvė buvo toli, nenuspėjama, o jo dienoraštyje jau užrašyta: „Dieve, laimink mus ir išklausyk mūsų maldų. Vesk mus sveikus į laisvą Tėvynę“.

Respublikos prezidentas Antanas Smetona kaip vieną iš aktyviausių Lietuvos radijo kūrėjų Alfonsą Jurskį 1929 metais apdovanojo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 1994 metais jo vaikai tėvo 100-osioms gimimo metinėms įsteigė kasmetinę A. Jurskio premiją, skirtą pažangiam KTU Radiotechnikos fakulteto studentui, bet būtinai kilusiam iš provincijos. 2002 metais KTU Radioelektronikos fakultete atidengtas skulptoriaus Vlado Žuklio sukurtas A. Jurskio bareljefas ir atidaryta jo vardu pavadinta auditorija. Dukra Snieguolė Jurskytė, grįždama prieš dešimtmetį į Kauną, parvežė ir tėvo sukauptą Lietuvos radijo archyvą.

Tėvų sugrįžimo arba perlaidojimo iškilmių, vykusių rugpjūčio 4-ąją, pagrindinė rengėja buvo Snieguolė Marija Ona Jurskytė-Akstinienė ir jos vyras Domas Akstinas. Iš oficialių svečių dalyvavo tik Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas su šeima ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų LDK Butigeidžio dragūnų motorizuoto pėstininkų bataliono vadas pulkininkas leitenantas Algirdas Mackonis. Tarsi bijoma parodyti buvusiems Pirmosios Respublikos valstybės veikėjams deramą pagarbą, bijoma, ką pasakys intelektualai? O žmonių buvo daug – Šilalės eksmeras Albinas Ežerskis, Varnių bažnytinio muziejaus direktorius Antanas Ivinskis, Šilalės kraštiečių Vilniuje draugijos pirmininkas Virginijus Jocys, Laukuvos seniūnas Virginijus Ačas, Laukuvos N. Vėliaus gimnazijos šauliai.

Karužiškės dvaro kieme šv. Mišias aukojo Telšių vyskupijos kanauninkai Jonas Petrauskas ir Jonas Paulauskas, Laukuvos klebonas kun. Virgilijus Pocius, iš užsienio grįžę kun. Stanislovas Anužis ir kun. Petras Tverijonas. Grojo Karinių jūrų pajėgų orkestras (vad. P. Memėnas).

Garbės sargybos kuopa surengė gražią sukarintą urnų pernešimo ceremoniją. Jas nuleidus į granitinę kriptą kariai saliutavo keliomis atsisveikinimo salvėmis. Visi giedojo Lietuvos himną. Sūnums buvo įteiktos urnas dengusios valstybinės vėliavos.

Medvėgalyje nuo dabar saugomos lietuvių išeivių ar išvarytųjų ir negrįžusiųjų relikvijos. Medvėgalis pasidarė reikšmingesnis.

Šilalės rajonas

© 2012 „XXI amžius“