Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Laikas ir žmonės

Gobelenas – moteriškas darbas

Elena Dekaminavičienė

Gobeleno meistrė Irena Lukoševičiūtė-Skučienė ir žemės ūkio ministerijos viceministras Mindaugas Kuklierius

Liepos 6-osios saulė nepašykštėjo spindulių, ir gamta atsivėrė visu savo vasarišku grožiu: didingų medžių lapija kvietė į pavėsį, tvenkinys – pasimaudyti, o nuostabūs gėlynai – pasigrožėti daugybės spalvų paletėmis. Gamta kvietė, viliojo, žavėjo kvapais, spalvomis, paukščių balsais ir šviesa, kurios buvo daug daug...

Tačiau kas gali labiau pajusti gamtos šauksmą, jeigu ne menininkas. Irena Lukoševičiūtė-Skučienė ypač jautriai jaučia gamtos spalvas, metų laikų kaitą, smilgos kuklumą, mėnulio fazes ir visa tai perteikia savo kūriniuose – gobelenuose, batikoje, karpiniuose, mezginiuose, nėriniuose, tapyboje. Ypač gražūs gobelenai: „Miškas metų laikais“, „Pilnatis“, „Jaunatis“, „Priešpilnis“, „Delčia“, „Vakaras“, „Vėjas“, „Gamtos vaizdai“, „Smilgos“, „Medžiai“, „Skausmas“, „Sausio 13-oji“, „Zodiako ženklai“ ir daugelis kitų. Tokia įspūdinga paroda, atkeliavusi iš Kazlų Rūdos į Kalvariją, sudomino miesto gyventojus ir svečius.

Su gydytoja, tautodailininke I. Lukoševičiūte-Skučiene atvyko seniūnė Ingrida Černiauskienė, Elena Dekaminavičienė ir Vaidas Pocius. Čia svečius pasitiko Kalvarijos centrinės bibliotekos direktorės pavaduotoja Nijolė Skroblienė, savivaldybės meras Valdas Aleknavičius ir vietos gyventojai bei svečiai.

Gražioje, jaukioje patalpoje, vestibiulyje ant sienų ir puošnių medinių stovų puikavosi I. Skučienės darbai. Aplinka atrodė šventiška, paslaptinga ir jaudinanti. Pokalbį su tautodailininke pradėjo Kalvarijos bibliotekos centro direktorės pavaduotoja N. Skroblienė. Trumpai papasakojo apie gobelenų istoriją, paminėjo, kad jie pradėti austi jau senovės Persijoje, Mesopotamijoje, tačiau jų gamyba ištobulėjo tik XV amžiuje. Ponia Nijolė sakė: „Tačiau ne vien tik šios profesijos žmonės gali sukurti puikius gobelenus. Tai daro ir meniškos sielos, kūrybingos asmenybės, kurias kūrybai paskatino tėvų pavyzdys, vidinis poreikis, gyvenimo sukrėtimai, politiniai įvykiai, muziejų ekspozicijos, knygos, albumai, gamta – gyvenimo, gamtos ir spalvos sąsajos“.

Kūrybingai asmenybei ne tik gamta turėjo įtakos, o „gyvenimo sukrėtimai“. „Po karo juk nieko nebuvo, todėl reikėjo žmogui daryti viską pačiam,“ – sakė I. Skučienė. Kaip pasakojo parodos autorė, viskas buvo sugriauta. Liko tik Kristaus paveikslėlis. Bet žmonės norėjo melstis, dėkoti Dievui, kad liko gyvi, kad dar turi sveikatos, kad liko Lietuvoje. Ji, paprašyta žmonių, trylikametė mergaitė perpiešė didesnį paveikslėlį, kuris buvo pašventintas ir prieš kurį meldėsi žmonės. Dažai – burokėlio sultys, kiaušinio baltymas ir teptukas, padarytas iš šuns uodegos plaukų. Jeigu žmogui ko nors reikėjo, pasidarydavo pats: mezgė, audė, siuvo, siuvinėjo, kaip kas išmanė.

Savitas mąstymas, gamtos pajautimas ir noras tapti mažyte jos dalele, įsilieti į jos harmoningą poveikį žmogui, išaugina menininko pradą, kuris įauga į kraują kaip būtinybė išreikšti tai, ką jaučia, pastebi, su kuo bendrauja, ko siekia.

– Kodėl Jūs nepasirinkote dailininkės profesijos? – klausė N. Skroblienė.

– Medicina – apčiuopiamas, naudingas darbas, reikalingas žmonėms, galintis padėti, užjausti, suprasti, o dailė tuo metu nebuvo siejama su rimtu darbu, tik su hobiu.

– Jūsų kūrybos šakos – audimas, siuvinėjimas, karpiniai, mezginiai, gobelenai, batika. O kas Jums mieliausia?

– Gobelenas, audimas, siūlai – tai moteriškesnis darbas.

– Kas Jus pamokė gobeleno rišimo technikos?

– Vilniaus kultūros centre buvo ruošiami kursai. Paskui Molėtuose, Palūšėje, Kalviuose vasaros metu vykdavo plenerai. Pakvietė pamatę parodą. Liepė nieko neveikti tik žiūrėti, ką kiti veikia.

– Senieji gobelenų meistrai sugaišdavo tūkstančius valandų ausdami gobelenus. Kiek iš tikrųjų Jums reikia laiko sukurti gobeleną jau šiame amžiuje?

– Pusės metų, kartais metų.

Tautodailininkę sveikino Kalvarijos savivaldybės meras Valdas Aleknavičius, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos viceministras Mindaugas Kuklierius. Jis stebėjosi ir kartu džiaugėsi, kad tokiame mažame mieste gyvena ir dirba nuostabūs kūrybingi žmonės, tokie, kaip I. Lukoševičiūtė-Skučienė, kad jos „kuklūs“ darbai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Apie jos nuopelnus, apdovanojimus bei „laisvalaikio vaisius“ kalbėjo šių eilučių autorė.

Po parodos atidarymo visi nuskubėjome į salę. Čia kaimo kapela „Vėl gegužio žiedai“ padovanojo klausytojams ir žiūrovams 2000–ąjį koncertą.

Kalvarija

© 2012 „XXI amžius“