Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Laikas ir žmonės

Žmona tapo paveikslus, o vyras daro rėmelius

Bronius VERTELKA

Genovaitė ir Liudvikas Garuoliai

Genovaitės Garuolienės tapyti paveikslai

Liudviko Garuolio statytas vėjinis malūnas

Kai lankiausi Rokiškyje, krašto muziejaus centriniuose rūmuose veikė tradicinė kalėdinė paroda-pardavimas. Joje buvo galima apžiūrėti ir įsigyti įvairių darbelių: megztų šalikų, pirštinių, kojinių, atvirukų, keramikos dirbinių. Čia atkreipiau dėmesį ir į septynis Panemunėlio vienkiemio gyventojos Genovaitės Garuolienės tapytus paveikslus su žiemos vaizdais. Jos darbai jau buvo eksponuojami Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės kultūros namuose, Rokiškyje, Panevėžyje. Keletas kūrinių yra Panemunėlio miestelio bibliotekoje.

Genovaitė nesiveržia į tautodailininkų gretas, bet sako jiems prijaučianti. Moteris tapo vien gamtos vaizdus ir tai daro su ypatinga šiluma. Kūrybos imasi tuomet, kai lauke šviesu ir oras gražus bei širdyje giedra. Kartais vaizdas prisisapnuoja arba gimsta vaizduotėje, kai kankina nemiga. Paveikslus dažniau dovanoja nei parduoda. Kartais juos taiso. Vienas muzikantas iš Rokiškio užsispyrė, kad jam parduotų paveikslą, vaizduojantį ežerą su prie jo stovinčiomis pušimis. Už jį sumokėjo truputį daugiau nei prašė Genovaitė.

G. Garuolienė juokauja, kad ir nelaimė gali suteikti laimę. Skindama obuolius iškrito iš obels ir susižeidė stuburo slankstelį. Reabilituotis išvyko į Šventąją. Savaitgaliais nebūdavo gydomųjų procedūrų, todėl rokiškietę pasikviesdavo jos giminės iš Palangos, Klaipėdos, net Plungės. Bendravo su giminaičiais, kuriuos senokai buvo mačiusi. Dabar ji piešia vaizdus, parsivežtus iš pajūrio. Jos tėvas, paprastas kaimo žmogus, ne tik mokėjo skaityti ir rašyti, bet ir gražiai piešdavo arklius. Genovaitės sūnus gražiai perpiešdavo vaizdelius iš knygos, tačiau jo gyvenimo siūlas nutrūko tragiškai jaunystėje.

Genovaitė turi Vilniaus lengvosios pramonės technikumo diplomą, dirbo linų fabrike laborante, meistre, tačiau tapybos niekur nesimokė. Jai patiko savo namuose turėti paveikslų. Sūnui ir dukrai buvo piešimo mokytoja. Išdrįso pati tapyti. Pradėjo piešti ant drobės ir ant plokštės. Panevėžyje nusipirko rėmelių paveikslams. Ankstyvieji darbai kambaryje sukabinti.

Vyras Liudvikas nesako, kad žmona niekais užsiimanti. Rėmelius paveikslams gamina. Jeigu mato, kad užsiėmusi tapyba, jis ir maistą ruošia. Nuo 1967 metų kartu gyvena. Liudvikas – nagingas žmogus. Tarnaudamas armijoje išmoko fotografuoti ir daryti juodai baltas nuotraukas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai buvo sunku susimalti grūdų, pasistatė nedidelį vėjinį malūną. Vėjo sukamomis girnomis prasimanydavo miltų savo reikmėms. Dabar apžiūrėti malūno vyksta moksleivių ekskursijos. Sukonstravo ir traktoriuką trim ratais, jam pritaikė vieno cilindro keturtaktį varikliuką. Juo veždavo mėšlą, prisišienaudavo. Vėliau įsigijo nebaigtą konstruoti, galingą, su keturių cilindrų varikliu traktorių, o paskui – „Belorusą“. Turi kalvę, todėl pasigamino įvairių žemės dirbimo padargų, turi kuo suvirinti ar tekinti. Iš nebereikalingų elektros stulpų pasidarė daržinės rėmus, sienas apkalė lentomis, įsirengė patogų ūkinį pastatą. Pasistatė ir pirtį. Rūsio sienas išbetonavo, ant viršaus užpylė žemės, todėl ir vasarą jis – geriausias šaldytuvas. Susimūrijo duonkepę krosnį, todėl valgo namuose keptą gardžią duoną. Ją kepti Genovaitė išmoko iš savo mamos, o rugių užaugina brolis.

Garuoliai įsigijo treniruoklį, kad neleistų laiko veltui. Į parduotuvę retai užsuka, kadangi laiko karvę. Šeima turi nedidelį ūkelį, tačiau čia žemė molinga, tinkamesnė miškui ar plytų gaminimui. Malkų neperka, nes turi miško.

Ne vieną dešimtmetį vairuotoju dirbęs Liudvikas niekada už automobilio vairo nesėdo išgėręs. Mėgo kolūkio rengiamas ekskursijas. Į keliones vykdavo vienas, nes žmona dirbo fabrike. Aplankė daugelį Sovietų Sąjungos vietų. Armijoje kartu su Liudviku tarnavo nemažai pažįstamų lietuvių, tačiau iš jų gyvas liko tik jis. Sulaukęs 72 metų (Genovaitė metais jaunesnė)  vyriškis sveikata nesiskundžia,  jo dienos bėga kažką veikiant. Genovaitė irgi negalvoja nustoti tapyti. Jos mama gy-veno 95 metus, tėvas irgi buvo ilgaamžis.

Panemunėlio vienkiemis, Rokiškio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“