Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Laikas ir žmonės

Gražūs kavarskiečių pomėgiai

Vytautas Bagdonas

Senų radijo aparatų kolekcionavimas – Algimanto Simaškos laisvalaikio pomėgis

Simaškų sodyba – viena gražiausiai tvarkomų Kavarske. Čia nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydi gėlės, gražiose kompozicijose rikiuojasi dekoratyviniai krūmai, savo vietą sodyboje randa ir įvairios kompozicijos, mažosios architektūros elementai. Sodybos tvarkymas ir puoselėjimas – savotiškas dviejų šeimų pomėgis – mat  viename name gyvena Danutė ir Algimantas Simaškai bei jų sūnus Dalius su žmona Aurelija ir atžalomis.

Laikas ir žmonės

Žmona tapo paveikslus, o vyras daro rėmelius

Bronius VERTELKA

Genovaitė ir Liudvikas Garuoliai

Kai lankiausi Rokiškyje, krašto muziejaus centriniuose rūmuose veikė tradicinė kalėdinė paroda-pardavimas. Joje buvo galima apžiūrėti ir įsigyti įvairių darbelių: megztų šalikų, pirštinių, kojinių, atvirukų, keramikos dirbinių. Čia atkreipiau dėmesį ir į septynis Panemunėlio vienkiemio gyventojos Genovaitės Garuolienės tapytus paveikslus su žiemos vaizdais. Jos darbai jau buvo eksponuojami Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės kultūros namuose, Rokiškyje, Panevėžyje. Keletas kūrinių yra Panemunėlio miestelio bibliotekoje.

Tėviškės lobiai

Dendrologinis parkas – tik darant tai, kas patinka

Gintarė Martinaitienė

Knygoje-stende su Zigmo Naujokaičio surinkta bei susisteminta medžiaga atsispindi Slavikų krašto istorija

Juškakaimių kaime, Slavikų seniūnijoje, Šakių rajone, dendrologinį parką atsikovotoje tėvų žemėje įkūręs Zigmas Naujokaitis savęs nesureikšmina ir apie didelius savo darbus kalba itin kukliai. Tai vienintelis toks parkas visame Zanavykų krašte, tačiau kraštotyrininkas, dendrologas, mokslų daktaras paaiškina, kad daro tai, kas patinka. O kur dar surinktos ekspozicijos, įkurtos muziejus klėtelėje! Ateities planų į devintąją dešimtį įkopusiam Zigmui netrūksta, tačiau senolis pasiguodžia, kad sveikata jau vis labiau nebe ta.

Tėviškės lobiai

Tarp augalų prisimiršta visos negandos

Vytautas Bagdonas

Visi aplinkos tvarkymo darbai gula ant Genovaitės Balčiūnienės pečių

Kai prieš 28-nerius metus į Traupio miestelį iš Zerkiškių kaimo persikėlė Genovaitė ir Juozas Balčiūnai, pirmiausia prie savo namo pasisodino sidabrinę eglutę ir gluosnį. Paskui vis sodino ir sodino įvairiausius augalus, puoselėjo sodybos aplinką. Neatsitiktinai Balčiūnų sodyba Traupyje tapo viena gražiausių.

Gyvenimas prie Nevėžio

Dviaukštis Balčiūnų mūrinukas stūkso visai netoli vinguriuojančios Nevėžio upės. Namo sieną puošia medinis raižytas numeris ir gatvės pavadinimas. Sodybą puošia gėlynų salelės, akmenų kompozicijos, medinės skulptūros, medžiai ir dekoratyviniai krūmai. Išlikę ir tie pirmieji jų pasodinti augalai – tiktai eglė  su gluosniu jau dideli, išlakūs medžiai. Priešais gyvenamąjį namą pastatytas medinis kryžius, netoliese – miniatiūrinis šulinys su svirtimi. Kieme suręsta jauki pavėsinė skęsta žalumoje...

Laikas ir žmonės

Gyvenimo kelyje lydėjo Dievo palaima

Jolita Žurauskienė

Deimantinėse G. ir J. Čirbų vestuvėse dalyvavo vaikai, gausus būrys vaikaičių ir provaikaičių, artimieji Asmeninio albumo nuotrauka

Gegužės mėnesį Genovaitė ir Jonas Čirbos Žemaitkiemio bažnyčioje atnaujino santuokos įžadus, duotus prieš 60 metų. Deimantinių vestuvių sulaukę sutuoktiniai džiaugėsi atradę savo laimę.

Pažįstami nuo pat mažens

Genovaitė ir Jonas pasakojo, kad jie buvo pažįstami nuo pat mažens, nes gyveno toje pačioje parapijoje. Kazliškių ir Šimaičių kaimus skyrė vos keli kilometrai. Jiedu susipažino vakaruškose ir po metų draugystės susituokė. Tuomet Genovaitei buvo 21-eri, o Jonas – septyneriais metais vyresnis. „Jis buvo geras, gražus ir darbštus“, – apie vyrą pasakojo G.  Čirbienė. Gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Neturėdami nuosavo kampo jaunavedžiai glaudėsi Jono namuose, vėliau persikėlė į Genovaitės tėviškę. Sutuoktiniai kartu dirbo Martinonių kolūkyje. Genovaitė – laukuose, o Jonas – visus vyriškus darbus. „Buvau ir paprastas kolūkietis, ir brigadininkas. Teko dirbti dujininku, pieninės, kiaulių fermos vedėju, revizijos pirmininku“, – pasakojo vyras. G. Čirbienė kolūkyje dirbo tik dvejus metus, nes kaip pupos pabiro vaikai: Antanas, Aldona, Rima, Gintautas, Valdas. Motinai teko prižiūrėti atžalas, netrūko darbo ir savame ūkyje.