Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Laikas ir žmonės

Gyvenimo kelyje lydėjo Dievo palaima

Jolita Žurauskienė

Deimantinėse G. ir J. Čirbų vestuvėse dalyvavo vaikai, gausus būrys vaikaičių ir provaikaičių, artimieji Asmeninio albumo nuotrauka

Žemaitkiemio Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas kun. Darius Auglys Genovaitei ir Jonui Čirboms palinkėjo Dievo palaimos Reginos Mackelienės nuotrauka

Gegužės mėnesį Genovaitė ir Jonas Čirbos Žemaitkiemio bažnyčioje atnaujino santuokos įžadus, duotus prieš 60 metų. Deimantinių vestuvių sulaukę sutuoktiniai džiaugėsi atradę savo laimę.

Pažįstami nuo pat mažens

Genovaitė ir Jonas pasakojo, kad jie buvo pažįstami nuo pat mažens, nes gyveno toje pačioje parapijoje. Kazliškių ir Šimaičių kaimus skyrė vos keli kilometrai. Jiedu susipažino vakaruškose ir po metų draugystės susituokė. Tuomet Genovaitei buvo 21-eri, o Jonas – septyneriais metais vyresnis. „Jis buvo geras, gražus ir darbštus“, – apie vyrą pasakojo G.  Čirbienė. Gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Neturėdami nuosavo kampo jaunavedžiai glaudėsi Jono namuose, vėliau persikėlė į Genovaitės tėviškę. Sutuoktiniai kartu dirbo Martinonių kolūkyje. Genovaitė – laukuose, o Jonas – visus vyriškus darbus. „Buvau ir paprastas kolūkietis, ir brigadininkas. Teko dirbti dujininku, pieninės, kiaulių fermos vedėju, revizijos pirmininku“, – pasakojo vyras. G. Čirbienė kolūkyje dirbo tik dvejus metus, nes kaip pupos pabiro vaikai: Antanas, Aldona, Rima, Gintautas, Valdas. Motinai teko prižiūrėti atžalas, netrūko darbo ir savame ūkyje.

Sunkiai dirbo

Pasak J. Čirbos, darbas kolūkyje buvo sunkus ir varginantis. Už darbą pinigų nemokėdavo. „Per dieną uždirbdavome tik 1 kg grūdų. Dirbant dviese duonos užtekdavo“, – sakė pašnekovas. Vyrai kolūkyje dirbo sunkiai, kadangi nebuvo jokios technikos, viską tekdavo atlikti rankomis. Žemę ardavo arkliais traukiamu plūgu, dalgiu pjaudavo javus. Jonas porino, kad tuometinis derlius buvo prastas. Iš pasėtų 200 kg prikuldavo tik 400 kg grūdinių kultūrų. „Kolūkyje nebuvo nei motociklo, nei mašinos. Pirmininkas ir brigadininkas visur jodavo raiti. Tik atsiradus technikai, darbas tapo spartesnis“, – sakė devintą dešimtį baigiantis vyras. Sutuoktiniai prižiūrėjo nemenką ūkį: karvę, kiaules, avis, paukščius. Darbšti Genovaitė dar ir verpdavo, megzdavo bei siūdavo. Dukros Rima ir Aldona pasakojo, kad mama ne tik savo vaikus, bet ir vyrą papuošdavo gražiais drabužiais, megztomis kojinėmis ir pirštinėmis. „Vakare pradėdavo megzti kojines, o ryte jau su naujomis į mokyklą eidavome. Kojines spėdavo išplauti ir prie pečiaus išdžiovinti“, – atsiminimais dalijosi dukros.

Gražios šventės

Nuo 1985-ųjų G. ir J. Čirbos apsigyveno savo namuose Valuose, kuriuos patys ir pasistatė. Tuo metu visi vaikai jau buvo sukūrę šeimas, tik vienas jauniausias Valdas gyveno kartu su tėvais. Dabar Valdas gyvena Ukmergėje, Antanas ir Gintautas – Vidiškių seniūnijoje, o dukros – Vilniuje. G. ir J. Čirbų namai niekada nebūna tušti. Čia dažnai svečiuojasi net 15 vaikaičių ir 4 provaikaičiai. Jauniausiai Kotrynai – vieneri, o vyriausiam Aleksandrui – jau dešimt metų. „Kadangi tėvukas Jonas, todėl ypatingai gražiai švenčiame Joninių šventę. Ieškome paparčio žiedo, dainuojame. Kiekvienais metais visi suvažiuojame į atlaidus, į bulviakasį, švenčiame vardo dienas“, – pasakojo dukros. J. Čirba labai mėgsta šokti. Jis net iki 75 metų šoko Valų tautinių šokių kolektyve, dalyvavo įvairiose šventėse. Sutuoktiniai puikiai sugyveno su kaimynais, todėl jų kiemuose dažnai skambėdavo armonikos ir akordeono muzika, dainos. Antanas ir Gintautas taip pat išmoko groti akordeonu.

Puikus pagalbininkas

Devintą dešimtį bebaigiantis Jonas toks pats guvus, kaip ir jaunystėje. Jis prisipažįsta nejaučiantis metų naštos. Septyneriais metais jaunesnei žmonai Genovaitei jis yra pats geriausias pagalbininkas. „Kadangi mamytei skauda kojas, tėtis nuveikia labai daug darbų. Jis pats ir šiltnamį užsidengė. Jame kovo mėnesį visko prisėjo. Jau džiaugiamės tėčio sodintais ridikėliais, krapais, svogūnais. Tėtis vienas ir bulves pasodino. Jis negali sėdėti be darbo, todėl nuolat ką nors veikia“, – pasakojo dukros Rima ir Aldona. J. Čirba – puikus kulinaras. Jis verda skanias sriubas, gamina ir kitus patiekalus. Vaikai ir vaikaičiai ypatingai mėgsta krosnyje keptą bulvių apkepą. Žiemos metu, kuomet kūrenama krosnis, Jonas valgį gamina tik joje.

Turiningos dienos

J. Čirbai labai patinka skaityti, todėl vaikaičiai seneliui prenumeruoja „Valstiečių laikraštį“ bei Ukmergės rajoninį laikraštį. „Man patinka visos temos, todėl laikraštį perskaitau nuo pradžios iki pabaigos. Įdomias naujienas garsiai perskaitau arba papasakoju žmonai“, – sakė Jonas. Vaikai džiaugiasi tėvelio pomėgiu skaityti, todėl žino, kad geriausia dovana jam – knyga. Guviam senoliui patinka knygos apie tremtį. Mėgiamiausi jo autoriai – Juozas Baltušis, Žemaitė, Lazdynų Pelėda ir kiti. Pasak pašnekovo, Valų bibliotekoje jis jau perskaitė visas knygas, todėl naujų knygų jam atveža atvykdamos į svečius dukros.

„Kai pradedu skaityti, niekaip negaliu sustoti. Su žmona klausome radijo laidų, televizorių žiūrime retai, kadangi nelabai yra ką žiūrėti. Vis reklama ir reklama. Labai patinka laida „Duokim garo“, įdomu paklausyti žinių“, – sako Jonas. Savo mamytę vaikai palepina gėlėmis, kadangi jas ji labai myli.

Vienas kitą užjaučia

Paprašyti atskleisti savo gražaus šeimyninio gyvenimo paslaptį, sutuoktiniai atsakė, kad tai – meilė, kantrybė, supratimas ir užuojauta vienas kitam. Iškilusius sunkumus įveikti padėdavo tvirtas tikėjimas Dievu. Ir dabar sutuoktiniai šventadieniais nepraleidžia šv. Mišių, todėl iškilmingos santuokos įžadų atnaujinimo ceremonijos metu Žemaitkiemio Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas kun. Darius Auglys palinkėjo jiems tolimesnės Dievo palaimos. G. ir J. Čirbos pabrėžė, kad jų vaikai užaugo neragavę „beržinės košės“. „Mes užaugome nemušti. Tėveliai visada nuoširdžiai paaiškindavo, ką reikia daryti, ir visuomet padėdavo. Dorais žmonėmis mokė būti ir nuolat kartodavo, kad ir mes taip gyventume, kaip jie“, – atviravo abi dukros. Čirbų vaikai pasakojo, kad tėveliai vienas kitą labai užjausdavo, o senatvėje – ypatingai. Deimantinį jubiliejų švenčiantys sutuoktiniai džiaugiasi, kad jų vaikai ir anūkai gražiai gyvena, yra laimingi, todėl jiems, žiūrint į savo atžalas, byra džiaugsmo ašaros.

Žemaitkiemis,
Ukmergės rajonas

© 2012 „XXI amžius“