Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Laikas ir žmonės

Visą amžių – Dievo keliu

Leonardas ALEKSIEJŪNAS

Kun. Anicetas Tamošaitis SJ sveikinamas Šiauliuose, 1995 metais grįžęs į Lietuvą

Kun. Anicetas Tamošaitis SJ Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Apaštalo ir Evangelisto bažnyčioje per šios bažnyčios bendruomenės dienas. 2007 metais Kun. A. Tamošaitis Vilniuje buvo Lietuvos jėzuitų provincijolo talkininkas

Kun. Anicetas Tamošaitis JAV Pietų Dakotos valstijoje, 1976 m.

Lietuvos jėzuitai Vokietijoje, Pulache, 1946 m. Sėdi (iš kairės); S. Gaidelis, J. Raibužis, P. Daugintis; stovi (iš kairės): A. Tamošaitis, P. Rabikauskas, V. Juodeika, J. Giedrys, D. Slapšys

Vėlinių vakaro eisena prie Laisvės kovų paminklo Jaunimo centre Čikagoje. Eisenai vadovauja kun. Anicetas Tamošaitis, 1974 m.

Kunigui Anicetui Tamošaičiui SJ – 90 metų. Gimęs 1922-ųjų rugsėjo 14-ąją tuometės Panevėžio apskrities Rozalimo miestelyje, pusę šimtmečio gyvenęs užsienyje, daugiausia JAV, o grįžęs Lietuvon darbavęsis Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, dvasinę tarnystę tęsia vėl priartėjęs prie savo gimtųjų vietų. 1995-aisiais, parvykęs iš Amerikos, ketverius metus buvo Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčios rektorius, jėzuitų namų vyresnysis. Dabar jis taip pat čia. Dažnai apsilanko gimtajame Rozalime, kitose Pakruojo rajono vietovėse prie Daugyvenės upės, kur augo, brendo.

Sūnaus pasirinkimas, laiminga motina

Teklės ir Stasio Tamošaičių sūnus Anicetas nuo 1928 metų mokėsi Rozalimo pradžios mokykloje. 1939 metais baigė Šeduvos progimnaziją ir įstojo į Linkuvos gimnaziją. Prisimena: „Gimnazijos kapeliono kunigo Jono Petrėno pakviestas gavėnios rekolekcijas gimnazistams dukart vedė tėvas Jonas Borevičius, tuo metu Šiaulių jėzuitų rezidencijos vyresnysis. Antrąkart atvyko 1942-ųjų pavasarį, mano abitūros metais. Jausdamas norą būti kunigu, ypač darbuotis kur nors misijų krašte, pasikalbėjau su tėvu Borevičiumi. Pas ką važiuoti – pranciškonus, kapucinus, jėzuitus? Apsisprendžiau stoti į Jėzaus Draugiją. Vasarą, tuoj po abitūros, išvykau į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje, dabartiniame Kelmės rajone“.

Pirmąkart iš sūnaus išgirdusi apie ketinimą tapti kunigu Teklė Tamošaitienė sakė, jog yra nepaprastai laiminga motina. Tas jausmas regis, jos niekada nebepaliko, nors greitai teko visam laikui išsiskirti su sūnumi – paskutinį sykį jiedu matėsi, kai motina aplankė Pagryžuvyje jaunąjį vienuolį. Būta ir ilgos nežinios dėl jo likimo karo maišaty bei vėliau, ir netikėtai džiugios naujienos. T. Tamošaitienei į Meldinių kaimą atnešė laišką. Pasirašo – T. Satecina. Perskaitė nuo pabaigos. Anicetas! Taip susirašinėta daug metų. Laiškuose, kad jų tikrintojų darbas nebūtų be keblumų, „Satecina“ artimiesiems sovietų okupuotoje Lietuvoje, šie jam („jai“) anapus „geležinės uždangos“ dažnai papasakodavo tarsi nereikšmingų smulkmenų, kurios adresatams virsdavo labai brangiomis, svarbiomis žiniomis.

1944-aisiais grįžtant į Lietuvą Raudonajai armijai, Anicetą ir dar kelis jėzuitų klierikus vyresnieji paragino vykti studijuoti į Vokietiją. Šešiese išriedėję iš Pagryžuvio poros arklių traukiamu vežimu, buvo apsistoję pas Žemaitijos ūkininkus, toliau keliaudami – užklupti fronto ir išblaškyti, vėl susitiko Karaliaučiaus geležinkelio stotyje. Išvyko į jėzuitų seminariją Pulache, prie Miuncheno. Čia A. Tamošaitis trejus metus studijavo filosofiją, paskui tiek pat laiko dirbo auklėtoju jėzuitų bendrabutyje Švarcvalde, netoli Prancūzijos ir Šveicarijos. 1950 metais su kitais Rytų Europos pabėgėliais atplaukė laivu į JAV. Vest Badeno jėzuitų kolegijoje baigė teologijos studijų kursą.

Čikagoje, Romoje, Madride…

„1953-iaisiais gavau kunigystės šventimus ir darbavausi daugiausia Čikagos lietuvių bendruomenėje ir sakomu, ir spausdintu žodžiu“, – glaustai, kukliai apie save pasakoja kun. A. Tamošaitis. Vien tik Čikagoje lietuvių jėzuitų leistame religinės ir tautinės kultūros žurnale „Laiškai lietuviams“ išspausdinta dešimtys jo straipsnių, į lietuvių kalbą išversti Vatikano II susirinkimo dokumentai. T. Antanas Saulaitis, prisimindamas Čikagoje gyvenusius ir dirbusius lietuvius jėzuitus, vietoj „Laiškų lietuviams“ dabar Vilniuje leidžiamuose „Laiškuose bičiuliams“ (2007 m. ruduo, str. „Jaunimo centras ir jėzuitai“) rašo: „T. Anicetas Tamošaitis sutvarkė milžinišką biblioteką, talkino Gerojo Ganytojo slaugos namuose, buvo mėgstamas jėzuitų koplyčios pamokslininkas“.

Iš Amerikos kun. A. Tamošaitis buvo ilgesniam laikui išvykęs į Italiją ir Ispaniją. 1956–1959 metais Romoje rengė teologijos doktoratą, apgynė disertaciją „Bažnyčia ir valstybė Maritaino filosofijoje“. 1970–1972 metais Madride vesdavo Lietuvai skirtas radijo laidas. Pats mėgindavo įsitikinti, kaip jos girdimos: „Išvykdamas kalbėti į radijo studiją, įjungi savo kambaryje magnetofoną ir grįžęs pasiklausai. Girdi, kai po signalo, neištarus pirmų lietuviškų žodžių, taip užbirbia rusų trukdytuvai, kad pačiame Madride nieko nebegalima suprasti, o ką jau Lietuvoje...“ Vis dėlto ir gimtojoje Rozalimo parapijoje kai kas išgirsdavo kraštiečio balsą.

Per tuos dvejus metus, pasak kunigo Aniceto, pasisekė susipažinti su labai įdomia ispanų šalimi ir kaimynine Portugalija. Ten įsitaisęs pirmą savo gyvenime motociklą išvažinėjo abi valstybes. Per Gibraltaro sąsiaurį (žinoma, ne motociklu) buvo nuvykęs į Maroką. Nesyk lankėsi Prancūzijoje.

Daug keliavo po Ameriką – motociklu, dviračiu, pėsčiomis. Per atostogas ypač mėgdavo leistis ilgesnėn kelionėn dviračiu arba pavažiuoti žūklauti toliau į šiaurę Kanadoje, topografiniame žemėlapyje nusižiūrėjęs kokią negyvenamą salą ežeringose vietovėse. Tuo tikslu buvo pasidaręs ir burlaivį. Būdas taip atostogauti pasipildė tradicija: po išvykos – apybraiža apie ją „Laiškuose lietuviams“. 1976-aisiais Jungtinėms Amerikos Valstijoms švenčiant nepriklausomybės dviejų šimtų metų sukaktį A. Tamošaitis keliauti dviračiu pasirinko vakarinę valstybės dalį – Pietų Dakotą. Vyko per teritoriją, kurią Tomas Džefersonas, Nepriklausomybės deklaracijos autorius, trečiasis JAV prezidentas, joms nupirko, kaip tik tomis vietomis, kurių ištirti jis 1804 metais pasiuntė ekspediciją. O kai kunigas keliauninkas žurnale aprašė savąją „ekspediciją“, skaitytojams vaizdžiai atsivėrė JAV istorijos įdomybių. Autorius, be kita ko, priminė, jog ten, kur dabar milijoninė Čikaga, 1803 metais stovėjo tik vienas namas, ir tas pats iš rąstų, šalia indėnų palapinių.

Džiaugsmas būti reikalingu

Kuriose šalyse A. Tamošaitis gyveno, ilgiau pabuvo, tų kalbas išmoko (vokiečių, anglų, italų, ispanų), pagilino gimnazijoje dėstytos prancūzų kalbos žinias. Čikagoje labai didelė lenkų bendruomenė, čia turėjo progą neblogai išmokti tos tautos kalbos. O gimtosios lietuvių mokėjimu jis kuo puikiausiai dera profesionalių kalbininkų gretoje. Kai reikia, gražiai pašnekės ir tėviškės aukštaičių tarme. Amerikoje A. Tamošaitis buvo paprašytas peržiūrėti Broniaus Kviklio kelių tomų serijos „Lietuvos bažnyčios“ kalbą, parengė tai serijai asmenvardžių bei vietovardžių rodykles. Kunigo Stasio Ylos paprašytas, išvertė Paskalio „Mintis“.

Lietuvą vėl pamatė 1994 metais, atvykęs kaip vienas iš Amerikos lietuvių jėzuitų delegatų į provincijos suvažiavimą Kaune. Po to pirmo lankymosi grįžęs į Čikagą kunigas sakė kokias dvi savaites naktimis nieko daugiau nesapnuodavęs, tik Lietuvą. Nuo 1995-ųjų pradžios jis joje nuolat, o ne tik sapnuose. Štai kaip prisimena gyvenimo vietos ir pareigų permainas: „Jėzuitų vadovaujamai Šv. Ignaco bažnyčiai Šiauliuose prireikė naujo rektoriaus. Paklausė, ar nesutikčiau persikelti iš Čikagos eiti tų pareigų. Atsakiau, kad jei nėra geresnio, bus geras ir toks“. Jau darbuodamasis Lietuvoje, kunigas yra kalbėjęs apie jėzuitų steigėjo Ignaco Lojolos taisyklę: jėzuitas turi būti pasirengęs bet kada vykti ten, kur tikimasi daugiau nuveikti didesnei Dievo garbei.

Kun. A. Tamošaitis pastebi, kad nemaža Lietuvos tikinčiųjų žmonių tartum apsėsti savotiško menkavertiškumo komplekso: laikyti įbedus akis į savo nuodėmingumą, nevertumą, bet nematyti didžios krikščioniškosios kilnybės. Nurodydamas tokį nesveiką žeminimąsi, dvasininkas pataria, kaip juo atsikratyti. Parodo labai paprastai – savo gyvenimo pavyzdžiu.

Garbaus amžiaus sulaukęs jubiliatas sakė, kad žmogui didelis džiaugsmas, kad dar esi naudingas, kartais net reikalingas. Jo reikia visur ir daug kam. Atsisės Rozalimo Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje, kur buvo pakrikštytas, išpažinčių klausykloje – didžiausia eilė. Kraštiečio reikia tėviškei, o jam – jos. Sodybos Meldinių kaime, kur gyveno Tamošaičiai, nelikę nė žymės, ir kunigas įsikuria po atviru dangumi prie Daugyvenės. Kitoje upės pusėje, Simaniškių kaime, jau senokai be nuolatinių gyventojų sesers šeimos sodyba, garbiojo giminaičio viską gebančių rankų vis patvarkoma, gaivinama. Savo 90-mečio vasarą jis čia įtaisė naują šulinio svirtį. Tokia jo kasdienybė: nė dienos, kad ko nors, kartais net labai netikėto, nesiimtų ir neįgyvendintų. Per pastarojo meto savo asmens šventes, sukaktis mėgindavo kiek paslapukauti, kad sulauktų mažiau dėmesio, bet ne visada pasisekdavo. Ypač nepasisekė dabar, kai toks gražus – 90 metų – jubiliejus.

Rugsėjo 14-ąją, kun. A. Tamošaitis aukojo šv. Mišias Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčioje. Jubiliatą sveikino Lietuvos jėzuitų provinciolas kun. Gintaras Vitkus SJ, buvęs Šv. Ignaco bažnyčios rektorius kun. Stasys Kazėnas SJ, dabartinis rektorius kun. Algis Baniulis SJ. Bažnyčioje gausiai susirinkę tikintieji dėkojo kunigui Anicetui už jautrumą, pabrėžė jo originalumą. Tarp kun. A. Tamošaičio dėkingai priimtų sveikinimų sukakties proga – Šiaulių ir Telšių vyskupų Eugenijaus Bartulio bei Jono Borutos SJ sveikinimai. Sekmadienį, rugsėjo 16-ąją, Šv. Ignaco bažnyčios choras pagerbė jubiliatą kunigų giesme.

© 2012 „XXI amžius“