Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Penktadienio pokalbiai

Metų muziejininkė apie duoną ir muziejus

Etnologė Janina Samulionytė Asmeninio albumo nuotrauka

2012-ieji Lietuvoje paskelbti Muziejų metais. Lietuvos muziejų asociacijos valdyba tradicinį, jau devintus metus skiriamą Metų muziejininko vardą šiemet suteikė Lietuvos liaudies buities muziejaus etnologei Janinai Samulionytei. Jau 35 metus šiame muziejuje dirbančiai specialistei jis skirtas už reikšmingų ir unikalių eksponatų kaupimą, materialinių vertybių eksponavimą ir populiarinimą. Su Janina kalbamės apie muziejininko profesiją, muziejų svarbą žmogaus gyvenime ir jos tyrinėjimo sritį – namų apyvokos daiktus, indus ir stalo įrankius, kulinarinį paveldą.

Kaip rinkotės muziejininkės kelią?

Baigiau vidurinę mokyklą Vaškuose (Pasvalio r.), žinojau, kad noriu įstoti studijuoti į Valstybinį Vilniaus universitetą. Svarsčiau, ką rinktis, lietuvių kalbą ar istoriją, bet nusvėrė istorija. Bebaigdama universitetą pasiėmiau paskyrimą dirbti Lietuvos liaudies buities muziejuje Buities skyriaus vyresniąja moksline bendradarbe. Ligi tol šiame muziejuje dar nebuvau buvusi, bet jis tapo vienintele mano darboviete.

Ar tautiečiai teisingai įsivaizduoja muziejininko darbą?

Tikrai ne. Dauguma įsivaizduoja, kad mes tik vedame ekskursijas. Jei klausia: „Kur dirbi?“, nusistebi, ką gi mes veikiame, ypač žiemą. Neįsivaizduoja, kad daiktą, kaip eksponatą, tenka ne tik įsigyti, bet ir paruošti – restauruoti, fotografuoti, sutvarkyti jo dokumentus (aktus, kartotekas, inventorinimo dokumentus), nes tai visos valstybės turtas, svarbu, kad nedingtų. Pagaliau reikia parengti ekspozicijų, parodų koncepcijas, išmanyti konkretų laikotarpį, jam būdingus daiktus, atrinkti eksponatus. Šiemet turime paruošti žydo buto muziejaus miestelyje ir Mažosios Lietuvos Vabalų sodyboje ekspozicijų koncepcijas, surasti joms eksponatų saugykloje. Beje, muziejininko darbas net kenksmingas – kol nuvalai, sutvarkai eksponatus, kvėpuoji dulkėmis.

Kas lėmė Jūsų domėjimosi sferą?

Mano tema – namų apyvokos daiktai, eksponatai maistui laikyti, gaminti, patiekti. Jų apie 10 tūkstančių. Pasirinkau siauresnę mokslinę temą – stalo indai ir įrankiai, valgymo papročiai, duonos kepimo indai, įrankiai ir prietaisai. Šiomis temomis ekspedicijose renku medžiagą, eksponatus, rengiu ekspozicijas, parodas, rašau straipsnius.

Ar tai daug pokyčių sulaukusi sfera? Kuo šiuo požiūriu skyrėsi Lietuvos regionai prieš šimtą metų, ar kuo nors skiriasi dabar?

Įsivaizduokim Lietuvą prieš šimtą metų. Žmonės gyveno kaimuose, beveik visi laikė gyvulius, augino kiaules, melžė karves, patys pasirūpindavo pašaru. Maistas buvo ekologiškas, trąšos – tik mėšlas, indai – daugiausia mediniai: geldos, piestos, duonkubiliai, duonloviai, moliniai dubenys. Tiesa, mediniai pamažu nyko, daugėjo molinių. Viską padarydavo patys žmonės ar vietiniai amatininkai iš mūsų medienos ir molio, nereikėjo vežti iš Kinijos. Kiaulės ganėsi, ėdė žolę. Tad kokia buvo mėsa? Ir karvės duodavo 5–6 litrus pieno per dieną tik vasarą, nes žiemą visas pašaras tekdavo arkliui, o karvei – kas likdavo. Tik prieškario Lietuvoje, kai daug kur paplito pienininkystė, suprasta, kad galima parduoti sviestą ir kitus pieno produktus, padėtis pradėjo keistis.

Anksčiau buvo labai didžiuliai skirtumai tarp regionių. Ypač tarp rytinės ir vakarinės Lietuvos dalies. Aukštaitijos ir Dzūkijos pirkiose stovėjusios krosnys buvo būdingos visai Rytų Europai. Jose gamino valgį, kepė duoną, ant jų miegojo, žiemą po jomis laikydavo vištas. O Vakarų Lietuvoje – Žemaitijoje, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje buvo kita kūrenimo sistema – tik duonkepis duonai kepti. Ant jo nei atsigulsi, nei po juo vištas pakiši, kai kur net buvo atskiras pastatėlis duonai kepti. Sovietiniais laikais ekspedicijoje Žemaitijoje buvom užsipulti: „Ką jūs, aukštaičiai, rodot per televiziją?“. Ogi ekranizuotame Žemaitės apsakyme žemaitis miegojo ant pečiaus. To niekada niekas nedarė... Skiriasi ir valgymo įpročiai. Rytų Lietuvoje ilgai išliko neišsidalijusios šeimos, kai seneliai, tėvai ir vaikai gyveno po vienu stogu, valgė prie vieno stalo, o Žemaitijoje nusenę tėvai vaikams perduodavo ūkį, tėvams buvo mokama išimtinė, duodamas išlaikymas, skiriamas kitas trobos galas ir valgoma atskirai. Dabar visa Lietuva niveliuojasi, skirtumų beveik neliko.

Ką galite pasakyti apie mūsų tautiečių mitybos įpročius: susidarė įspūdis, kad lietuvių virtuvė buvo labai riebi. Ar tai teisingas požiūris?

Galbūt klystama. Iš kur tas riebumas? Sočiai valgydavo per kalendorines šventes, krikštynas, vestuves, laidotuves ir svečius sočiai maitindavo. Kiaušinius, sviestą stengėsi parduoti, juk pinigų reikėjo mokesčiams, vaikams leisti į mokslą. Kaimynai ar svetimi žmonės, troboje radę valgančius, linkėdavo: „Skalsaus“ ar „Sotink, Dieve“, o ne „Skanaus“. Užmiršome žodžius skalsumas, taupumas, kurie kažkada buvo labai svarbūs. Gerai, jei geri metai, užaugo derlius, o jeigu prasti, pusbadžiu gyvendavo. Mėsos sočiai pavalgyti duodavo tik šeimininkui, o kitiems – po trupučiuką. Ir duonos atriekdavo tik tiek, kiek suvalgydavo. Jei liko koks gabaliukas, palikdavo vakarienei ar pusryčiams, neišmesdavo. Ir valgį virdavo kiekvieną dieną – pusryčiams, pietums ir vakarienei tik tiek, kiek reikia tam kartui. Nebuvo, kad šildytų kitą dieną. Tiesa, Dzūkijoje ir Aukštaitijoje sriubą išvirdavo ryte, o šiltoje krosnyje palikdavo ją ir pietums. O Šiaurinėje Žemaitijoje pusryčiams, Pietų Žemaitijoje pietums virdavo košę – jos nepašildysi, pietums – sriubą, truputį mėsos. Vakarienei visoje Lietuvoje ruošdavo pienišką sriubą. Maistas nebuvo riebus. Prie virtinių, blynų, košės gaminosi dažinį, jis buvo riebesnis, visa kita – neriebu. Dzūkijoje, Aukštaitijoje kepdavo blynus per visą keptuvę, ją tik patepę lašinukais, be jokių riebalų. Tada žmonės dirbo sunkiai, reikėjo pavalgyti, tad per riebu tikrai nebuvo.

Ar kulinarinio paveldo ypatumai gali tapti turistų traukos centru, regionų puošmena?

Gali ir turėtų. Atvažiuoja žmonės konsultuotis iš rytų Aukštaitijos ar Suvalkijos, kokią krosnį statytis, kaip turistus priimti. Labai nedaug reikia to kulinarinio paveldo: paimti regiono sriubą, mėsišką ar bulvių, gal daržovių patiekalą ir atsigerti. Nereikia labai didelio meniu, tik kelių išskirtinių dalykų, kas būdinga tam kraštui, regionui, ir pakanka.

Dabar iš vienu labiausiai Lietuvą reprezentuojančių produktų daug kas laiko ne duoną, sūrį, skilandį, o didžkukulius. Kaip susiklostė šis požiūris?

Reikėtų skirti laiko didžkukulių įsitvirtinimui patyrinėti. Štai pavyzdys: 1930 metais išleistoje knygoje „Praktiškoji Lietuvos virėja“ dar nebuvo didžkukulių recepto, o „Namų ūkio vadovėlyje šeimininkėms“ 1937 metais jau siūlomi trintų bulvių virtiniai. Taigi tai nesena „patrova“. Labiau mums būdingi produktai yra juoda duona, sūdyti ir rūkyti lašiniai, dešros, skilandis – ne tas, kur dabar – nedidelės pūslikės, o tikras keliolikos kilogramų skilandis. Bet pirmiausia juoda duona.

Metų muziejininko vardo nominacija ir premija Jums įteikta labai simboliškai – Lietuvos liaudies buities muziejuje vykusios parodos „Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi“ pristatyme. Ką galite pasakyti apie duoną mūsų tradicijose?

Duona – svarbiausias mūsų maisto produktas. Ne veltui sakoma: „Juoda duona – ne badas“, apibūdinama: „Ačiū Dievui, duonos turėjome“. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje dažniausiai buvo kepama paprasta juoda duona tik iš miltų, raugo, vandens ir kmynų. Iš vakaro miltai išmaišomi šiltame vandenyje, ryte minkoma ir kepama. O Žemaitijoje dažniau kepta plikyta duona. Ruginiai miltai užplikomi karštu vandeniu, rauginama iki trijų dienų, tik tada minkoma ir kepama. O rugiai buvo užauginti be trąšų, tad ir jų miltai buvo kitokie, glitūs.

Kaip vertinate madą kepti duoną namuose?

Labai ja džiaugiuosi. Man pradėjus važinėti po ekspedicijas, moterys dažnai pasakojo, kaip nustojo kepti duoną: nebuvo sąlygų, nebuvo galima gauti ruginių miltų, reikėjo dirbti kolūkyje. „Niekas nemiršta valgydamas krautuvės duoną, ir mes nemirsim“, – labai įstrigo šis močiutės Valkininkuose ištartas sakinys. Dabar moterys dažnai pasakoja, kaip pradėjo kepti duoną. Ji kepama labai įvairi, net su džiovintais vaisiais, saulėgrąžomis. Tiesa, gal ji vadintina ne duona, o duonos gaminiu, pyragu, ragaišiu. Žinia, ji ne tokio skonio, kaip iškepta duonkepėse. Noriu nuraminti pradedančias tai namuose daryti šeimininkes – iš pirmo karto iškepti duoną paprastai nepavyksta. Reikia „primušti“ ranką.

Apdovanojimas duona laikomas labai garbingu. Kaip reikia jį priimti?

Garbingus svečius sutinkame su duona ir druska. Dabar paprastai tai būna kepalas duonos ir žiupsnelis druskos. O per vestuves XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jaunuosius sutikdavo su dviem mažomis riekelėmis duonos ir žiupsneliu druskos. Labai nudžiugau, kai žiūrėdama dokumentinį filmą apie Lietuvos prezidento A. Smetonos kelionę po Sūduvą 1927 metais, įsitikinau, kad jį sutikdavo su keliomis duonos riekelėmis ir druska. Manau, tas pasitikimas su visu kepalėliu duonos – sovietinių metų mada.

Kaip manote, kuo yra svarbūs muziejai žmogaus gyvenime, o eksponatai – muziejuje?

Manau, kad labai svarbūs. Sovietiniais laikais eksponatai buvo mūsų tautos pasididžiavimas, o dabar, nepriklausomos Lietuvos laikais, ypač mūsų muziejaus eksponatai reikalingi kuriant sodybas, ruošiantis verslui. Pirmadieniais visi moksliniai muziejaus darbuotojai dirba ekspozicijose, mato, kas lankosi muziejuje. Šį pirmadienį buvo atvykusi jauna pora, atsiėmusi tėvų žemę Rytų Aukštaitijoje, ieškoti minčių, kaip kurti sodybą. Neseniai keli žmonės muziejuje manęs pasiteiravo, kaip rasti Suvalkiją. Į mano klausimą, kodėl nori apžiūrėti tik šį regioną, atsakė ką tik atsiėmę senelių žemę ir norį statytis. Dabar muziejus yra labai įdomus mūsų emigrantams, nes jie vaikams, gimusiems Didžiojoje Britanijoje, JAV, Australijoje, pasakoja apie sodybas, daržą, sodą. Sodybos sąvoka labai kinta. Dabar ji dažnai yra tik namas ir garažas, o kažkada buvo visai kas kita: namas, klėtis, klojimas, daržinė, pirtis, darželis, daržas, sodas. Tai ir rodoma vaikams. Ir užsieniečius labiausiai domina daržas. Mes juose auginame ropes, griežčius, agurkus, pupas, bulves, pupeles, vaistažoles.

Kas lemia, kad vienam žmogui muziejai yra traukos centras, o kitų jie visai nedomina?

Manau, kad tai lemia ne vienas dalykas, bet daugiausiai – šeima. Liepą muziejų lankė daug šeimų su mažais vaikais, manau, jie labiau domėsis muziejais. Labai daug lemia mokykla. Daug kas atsimena: „Čia buvome atvažiavę, kai buvome mokiniai“. Trečia – paties žmogaus žingeidumas. Štai mano įspūdžiai iš paskutinio liepos pirmadienio. Jauna pora išsiruošė į povestuvinę kelionę po Lietuvą ir užsuko į mūsų muziejų: „Mes daug kur Europoje lankėmės, studijavome užsienyje, norime ir savo šalį pamatyti“. Manau, šią nuostatą jie perduos ir savo vaikams.

Ar muziejaus eksponatų saugyklos nuolat pasipildo eksponatais, ar tokių daiktų, kurie domina muziejininkus, Lietuvoje dar tebėra?

Net keista, dabar mes labai daug įsigyjame dovanotų eksponatų. Iš pradžių paskambina, siūlo juos pirkti. Mes aiškiname, kad neturime pinigų, tada persigalvoja, pasiūlo atvažiuoti pasiimti dovanai. Taip iš vienos Kauno ponios, kurios tėviškė Kupiškio rajone, šiemet įsigijome apie 200 daiktų.

Tad ar 2012-ųjų paskelbimas Muziejų metais kažką pakeitė pačių muziejų kasdienybėje ir tautiečių sampratoje apie juos?

Muziejuose sukaupti eksponatai, surinkta medžiaga tampa įdomi ne tik specialistams, bet ir verslininkams. Neseniai bendradarbiaudama su mūsų muziejumi „Vilniaus duona“ sukūrė „Jubiliejinę“ duoną. Mūsų prašymu ji kepama neraikyta, ant įpakavimo parodyti duonos raikymo būdai, paaiškinta, kas yra riekė, abišalė (abišala), griežinėlis. Vėl priminti užmiršti žodžiai. Tokių pavyzdžių apstu visuose muziejuose.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

© 2012 „XXI amžius“