Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Retro

Kūrybai paskirtas gyvenimas

Minint tragiško likimo dailininkės,
grafikės Marcės Katiliūtės 100-ąsias gimimo metines

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Marcelė Katiliūtė (1912 – 1937)

„Ji buvo nepasiekiama žvaigždė. Padarydavo geriau už vyrus... Turėjo kažką įgimta, kas, rodėsi, man nepasiekiama. Be galo didelio jautrumo žmogus. Šalia jos būdamas jautei, kad didelė jėga iš jos eina... Gera dailininkė buvo...“, – apie grafikę Marcę Katiliūtę rašė V. Jurkūnas. Šiandien šią pražydusią, bet nesuspėjusią iki galo atsiskleisti menininkę prisiminti skatina šimtas metų nuo jos gimimo.

M. Katiliūtė gimė 1912 m. balandžio 24 dieną Šiaulių apskrities, Joniškio valsčiaus, Ivoškių kaimo ūkininkų Jurgio Katiliaus ir Prudencijos Čepulevičiūtės-Katilienės šeimoje, kurioje augo ir daugiau vaikų: seserys Ona, Prudencija  bei brolis Kazimieras. Buvo sunkus lietuviui, ypač kaimo žmogui, gyvenamasis laikotarpis: vyko Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu pavergtame krašte tvyrojo priespauda ir begalinis skurdas. Vėliau, jau atsikuriančioje Lietuvoje, gyvenimas netapo lengvesnis – vienas okupantas keitė kitą, o nedaug žemės turėjusiems, skolų prispaustiems Katiliams teko nuolat kraustytis iš vietos į vietą. To pasekmes nuo mažens teko patirti ir Katilių vaikams, ypač dukrai Marcelei. Iš pradžių gyveno tėvų nuomotame Kostantų dvare, Panevėžio apskrityje. Apie tai ji rašė: „Pas mamą gyvenau apie 2 metus, tai buvo laimės metai. Dvaras puikus savo vaizdais. Tyro džiaugsmo kupina žaisdavau su ordinarčikų vaikais ir ponų dukteria“. Tačiau netrukus Marcelė auginti ir auklėti buvo atiduota seneliams, motinos tėvams, į Joniškį. M. Katiliūtė rašė: „Kiek atsimenu, augau pas senelę. Ji mane išauklėjo savotiškai ir tas atsiliepė į ateitį, kad mano būdas pasidarė skirtingas nuo visų sesučių“.

Uždaro būdo senelės auginama ir auklėjama M. Katiliūtė ilgainiui priprato prie vienumos, nejautė šeimos jaukumo. Tačiau tai nereiškia, kad senelė savo anūkės nemylėjo. Savo atsiminimuose Marcelė rašė: „Aš galiu padėkoti senelei. Ji mane išaugino nepagadintą žmogų, nepagadintą tos kasdieniškos aplinkumos. Ji mane saugojo kaip kokį perlą... Niekur neišleisdavo, net pasivaikščioti. Tik prie vartų porai minučių. Nespėjau aš pasidžiaugti praeinančiais žmonėmis gatve, vaikais, šuniukais, žiūrėk vėl šaukia tave į vidų. Kaimynai juokdavos, kad tą mergičką laiko kaip kalėjime. (...) Tuomet jai aš buvau vienintelis džiaugsmas. Dabar aš tą viską įvertinu ir branginu senelę, kad ji, nieko nesuprasdama, darė taip išskirdama mane iš aplinkumos ir uždarydama tarp keturių sienų. Ir dabar aš labiau už viską mėgstu keturias sienas arba trumpam laikui pabuvoti tarpe daugelio žmonių“.

O štai dar po kelerių metų atsiliepimai apie senelę jau visiškai kitokie: „Gal ir paskutinės atostogos (Šv. Velykų). Keletą dienų prasiblaškymui, bet tos kelios dienos taip man įkyrėjo, kad aš tos atmosferos negalėjau pakęsti. Senė ta tipinga, be galo šykšti, užsukta katarinka, su tom pačiom gavorkom. Savo tikrų vaikų neapkentė, o seneliui tiesiog kasdieninis medinis pjūklas. Mane iš visų vaikų myli būk tai labiau, bet aš jos meilės nesuprantu. Nuvažiavau apiplyšusia suknele ir prašiau: „Senute, nupirk vieną metrą medžiagos“. Kur ji? Net girdėti nenori. Padaryk, uždirbk, tai gausi. Ir tiesa, už išplovimą jos grindų gavau kelionės pinigus grįžti į Kauną. (...) Nežinojau ką veikti nuo gulėjimo ir sėdėjimo. Visur pradėjo skaudėti. Nueinu į bažnyčią (Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia) pažiūrėti, kaip atrodo Varno paveikslas („Angelas sargas“) altoriuje, bet čia tik sijonus bobų pamačiau ant altoriaus betriūsiant ir grįžau nemačius“.

Laikui bėgant, sustiprėjus Lietuvos valstybinei santvarkai, kiek stabilesnis tapo ir žmonių gyvenimas. 1922 metais Katiliai nusipirko apie 60 ha žemės Šiaulių apskrities, Gasčiūnų valsčiaus, Vaizgučių kaime ir ėmė savarankiškai tvarkytis jau nuosavoje žemėje. Tad, susidarius kiek palankesnėms sąlygoms, Marcelė persikėlė gyventi pas tėvus. 1923 metais būsimoji dailininkė, besistengdama geriau pažinti gyvenimą ir save, pradėjo lankyti mokyklą Žeimelyje.

Jau besimokant pirmoje klasėje, pradėjo ryškėti M. Katiliūtės talentas, lydėjęs ją visą likusį gyvenimą. Mažos mergaičiukės polinkį į dailę netruko pastebėti anuomet Žeimelyje mokytojavęs V. Budrys. Vėliau apie šį mokytoją Marcelė rašė: „Jaučiau savyje didelį pasitenkinimą, kada jis, paėmęs mano sąsiuvinį, paišė mano portretą. Aš žiūrėjau ir stebėjausi, kaip tos linijos nubrėžtos, ir tikrinau ne sykį veidrodyje, ar taip ir pas mane yra. Po  to dar didesnis noras man kilo, kad ir aš taip galėčiau paišyti. Vėliau sužinojau, kad jis turi apie mane susidaręs nuomonę, kad geriau galiu paišyti už kitus. Klasėje niekuomet jis nesakydavo, kad gerai paišiau, tik 4 klasės mokinės atėję man sakydavo: „Parodyk savo piešinius...“ Dar po ketverių metų M. Katiliūtė rašė: „Tai mane privertė susigalvoti, ir aš pradėjau jausti didelį norą paišyti. Galvojau, jei mano darbus rodo ir giria, tai man reikia stengtis dar geriau padaryti, nes jei nežengsi pirmyn, tai tuo pačiu žingsniu būsi atsilikusi... Kai pradedu knistis po savo vidų, ir dabar po tiek metų aš turiu būti labiausiai dėkinga mokytojui Budriui, kad jis sužadino manyje pamėgimą paišybai. Išugdė tą opiausią daigą, kuris galėjo likti nepastebėtas, nes svetimas pirma pastebės, o pats paskui įtikėsi“.

Anksti M. Katiliūtė neteko motinos. Ji, sulaukusi vos 40 metų, susirgo vėžiu ir 1925 m. gegužės 28 dieną mirė. „Parvažiavau ir jau radau ją gulinčią ant lentų, bet man širdyje tokio skausmo nepaliko, kaip aš įsivaizdavau, kad jei būčiau mačius paskutinėje atsisveikinimo valandoje. Baisiai gailiuos, kodėl aš jos nemačiau mirštant“, – rašė Marcelė.

Palaidojus P. Katilienę Ivoškių kaimo kapinėse, J. Katilius tų pačių metų rudenį parsivedė naują žmoną – Eugeniją Kupčikaitę, kilusią iš Blauzdžiūnų kaimo, Kriukų valsčiaus. Pamotei atėjus į šeimą, pradėjo kilti nesutarimų, kurie dažniausiai baigdavosi skandalingomis scenomis. Ne „pyragai“ buvo ir ūkyje: reikėjo baigti statyti trobesius, nors vis labiau spaudė skolos. M. Katiliūtė nustojo Žeimelyje lankyti mokyklą. Mokslą tęsė Joniškyje, kur 1928 m. birželio 16 dieną sėkmingai baigė keturias klases. Anuomet tokio išsilavinimo pakakdavo, kad būtų galima užsitikrinti pragyvenimą. Tačiau, nenorėdama likti paprasta tarnautoja, M. Katiliūtė 1928 m. rugsėjo pradžioje jau mokėsi Kaune, „Saulės“ gimnazijoje. Vis dėlto po kelių dienų, nepritapusi šioje mokykloje, perėjo į „Aušros“ mergaičių gimnaziją, kurioje Marcelei geriausiai sekėsi piešimo ir braižybos dalykai. Dailės pasirinkimą skatino subtilus grožio pajautimas bei kūrybinga prigimtis.

Be užsiėmimų „Aušros“ gimnazijoje, M. Katiliūtė anuomet uoliai lankė ir dailininko A. Galdiko vadovaujamą grafikos studiją. Šios studijos lankytojai dažniausiai mokyklą baigdavo jau pasirengę profesinei karjerai. Nepaprastas Marcelės uolumas siekti užsibrėžto tikslo išryškėja ir jos dienoraštyje: „Paišėme ištisas 4 val. be pertraukos, ir nežinau, kodėl aš taip turėjau viltį ir norą paišyti, kad man visai nenusibodo ir nebenorėjau nei iš klasės eiti namo. Išgirdau tylų balsą. Tai mokytojas kalbėjo iš už nugaros: „Ši panelė gerai pradėjo“. Kitas sako: „Bet palauk, kaip ji išpeckios“.

Kaime likusi šeima vertėsi sunkiai. 1927 metais Katiliams gimė sūnus Juozas, o 1929-aisiais – dukra Eugenija. Pastarųjų metų vasara buvo labai nederlinga, tad šeimai teko kuriam laikui palikti ūkį ir Šiauliuose imtis verslo: kepė duoną, turėjo restoraną, tačiau galiausiai viskas baigėsi nuostoliais. Taigi po kurio laiko Katiliai vėl grįžo į kaimą. Čia šeimos galva ėmė papildomai uždarbiauti supirkinėdamas iš aplinkinių vietovių linus ir veždamas juos parduoti į Šiaulius bei Žagarę.

O kaip savo siekį įgyvendinti sekėsi M. Katiliūtei? Nutarusi mokytis tik meno mokykloje, 1929 m. sausio 19 dieną ji šios mokyklos direktoriui įteikė prašymą leisti laikyti egzaminus ir priimti ją į bendrąjį skyrių. Apie tai M. Katiliūtė rašė: „Prasidedant naujiems metams, prasideda ir mano naujas gyvenimas. Šiandien įvyksta egzaminai Meno mokykloje ir aš jau bandysiu trečią kartą savo laimę. (Tais metais M. Katiliūtė laikė egzaminus iš „Saulės“ gimnazijos į „Aušros“ gimnaziją, o paskui ir į Meno mokyklą, kur jai pirmą kartą nepasisekė, todėl ji mini trečią kartą). Aš taip esu pasiryžusi, kad jokia žemės galybė negalėtų atstumti nuo užsibrėžto tikslo. Mano krūtinėje vien viltis liepsnoja ir savim pasitikėjimas, todėl jei ir nepavyktų šį kartą išlaikyti egzaminų, vis vien vilties nenustojau niekados. Tik šiuo posakiu vadovaujuos ir siekiu, būtent: „nepasisekimas gimdo pasisekimą (...) Paišėme išsijuosę, sušilę, prakaitas tik varva vandens lašais nuo kaktos. Taip prakaitavome 4 valandas be jokio poilsio, vos spėjom kontūrus padaryti. (...) Mes jau tikėjomės iš anksto, kad  neišlaikysime, nes paprastai daug laikė mokinių“. Vis dėlto Marcelės svajonė išsipildė. 1929 m. sausio 25 dieną ji buvo priimta į Kauno Meno mokyklos Rengiamąjį skyrių tikrąja klausytoja.

Apie pirmą dieną Meno mokykloje M. Katiliūtė rašė: „...Šit ir skambutis. Prasideda darbas. Visi išlaikiusieji susirinkome į vieną klasę. Čia klasės gyvenimas atrodė jaukus, kad ir didesnį nuošimtį sudarė berniukai. Mergaitės vos trys buvome, bet iš mūsų pusės užteko, nes nėra konkurenčių“. Marcelės mokslo draugė D. Tarabildaitė, prisiminusi jųdviejų pirmą susitikimą, rašė: „Iš pat pirmos dienos Meno mokykloje susidraugavome. Kai įėjau į auditoriją, ji sėdėjo gale ir šyptelėjo. Aš atsakiau tuo pačiu. Ta neapčiuopiama šiluma mudvi nejučiom suartino“.

M. Katiliūtė visada buvo stropi ir pareiginga. Ji su didžiausiu atsidėjimu pasinerdavo į studijas, mokoma dailininko K. Sklėriaus. Ir nors didelė dalis mokyklos dėstytojų bei studentų buvo nusiteikę prieš jį,  kaip mokyklos direktorių, Marcelei jis buvo vienas iš autoritetingiausių ir labiausiai gerbiamų dėstytojų. Pravartu pažymėti, jog K. Sklėrius anuomet buvo ryški meno pasaulio asmenybė. Būtent jis išmokė M. Katiliūtę gerai piešti, skatindamas jos savitą formos traktavimą, padėdamas įvaldyti techniką. Ji tvirtino, kad nė vienas mokytojas nedavė to, ką ji buvo gavusi iš K. Sklėriaus, nes jis išugdė tikrąjį darbštumą ir pasišventimą, valią siekti tikslo bei įkvėpė meilę menui. Marcelė rašė: „Tiesiog aš laukdavau, ką jis pasakojo, ir neleisdavau nei vienam žodžiui pro savo ausis prabėgti. Kiekvieną judesį sekdavau virpėdama, su dėmesiu, jo veido pasikeitimą ir jame matydavau savo darbo vertę. (...) Jausmas ir darbas susiliedavo, bet jis niekuomet nepasakys, kad blogai, kad nenumuštų ūpo, o pats po ištisą valandą prisėdęs taisys, kad kas nors išeitų... Kai man nejaučiant pačiai išeidavo kas gerai, į tą jis su tokiu pasigėrėjimu pažiūrėdavo ir pasakydavo: „Visai neblogai..“ (...) Man neužtekdavo, kad vien klaidas pataisytų, bet dar ko tai norėjau iš jo gauti, ką nors iš jo išgirsti ir sau pritaikyti, nes jis man daug reiškė, jis buvo man autoritetas. Sekiau savo smalsiu žvilgsniu ir ausis ištempus klausiau, ką jis kitiems pasako. Aš tik tiek žinau, kad kiekvienas daro savotiškai ir savotiškas klaidas, o kitų klaidas pažindamas pats išmoksti“.

Studijos Meno mokykloje M. Katiliūtei sekėsi gana sklandžiai, nors finansiškai nebuvo lengva – paramos iš tėviškės negaudavo, tik maisto teatsiųsdavo. Tad Marcelei teko ne tik mokytis, bet ir dirbti pagal užsakymus, platinti valstybės loterijų bilietus. Be to, nuo 1933 m. lapkričio 1 dienos ji tapo Lietuvos moterų tarybos lietuviškojo pritaikomojo audimo ir rankų darbo meno kursų lektore. Dėstė spalvų derinimą.

1933 m. rugpjūčio 31 dieną M. Katiliūtė Meno mokyklai pateikė Joniškio valsčiaus savivaldybės išduotą neturto liudijimą. Atsižvelgdama į tai Mokyklos taryba 1933–1935 metais paskyrė jai 50 litų stipendiją, o 1930–1935 metais M. Katiliūtė visai buvo atleista nuo mokesčio už mokslą.

Iš pradžių vasaros atostogas Marcelė leisdavo tėvų namuose. Čia jos gyvenimas irgi būdavo savitas. Jei seseris ir brolius laisvu nuo darbų laiku viliojo įvairios pramogos, tai būsimos dailininkės visa tai netraukė. Ji vengdama kompanijos mieliau pasilikdavo namuose. M. Katiliūtė prisipažįsta: „Buvau tyli, mažai kalbėdavau, ir jeigu kas nors man primindavo, kodėl Marcelė nieko nekalba, tuo labiau nelauk žodžio iš manęs. Blogiau man būdavo, kad neleisdavo ilgai vakaroti ir užpūsdavo šviesą, čia mano silpnybė iš pat mažens“.

M. Katiliūtę skaudino prisiminimai, kad ji yra nekalbi bei uždaro būdo: „Mano toks ramus būdas negalėjo pakęsti skandalų, ir aš bėgdavau iš kambario ką nors išgirdus. Kartais pamąstydavau, o jeigu man reiktų pagyventi taip ištisus metus? Aš neįsivaizduoju, koks pasikeitimas manyje įvyktų. Kai parvažiuoju atostogų, mane baisiai nervina toks gyvenimas ir įpina į tą natūralų pragarą, kad aš net pamirštu apie savo nusistatymus“. Siekdama vis labiau tobulėti būsimoji dailininkė pasiryžo būti drąsi ir kuo daugiau su žmonėmis kalbėti. Marcelė save lygino su V. M. Putinu: „Kai aš perskaičiau Putino romaną („Altorių šešėlyje“) ir sugretinau jį ir save, tad mes labai panašūs. Ant kiek jis skrupulingas ir kiek nemalonumo teko, kad įsimylėjo, tai aš pradėjau galvoti, kad aš irgi įsimylėjusi. Mėgstu labiausiai vienumą, juk tai tik įsimylėjus priešingą jam dalyką, neapčiuopiamą, būtent meną. Juk kiek man tenka dėl jo kentėti. Ir jis jaunystėje  buvo tylus, mažai kalbantis, taip pat ir aš, ir niekur neidavau pasivaikščioti“. M. Katiliūtė svarstė: „Visi sakydavo, kad iš kitos Katiliaus dukters nieko nebus, nei ji moka kalbėti. Ypač jau su svetimais, niekuomet aš pirma nepradėsiu arba jei paklaus, tai atsakysiu išsisukdama, tai ir nutrūksta kalba. Visuomet tyli, kaip žemę pardavus, bet tie žodžiai paliesdavo man jautriausią stygelę ir tiek man skaudu būdavo, kodėl aš negaliu taip, kaip sesuo. Ji prie kiekvieno mokėdavo prisitaikyti. Visi ją girdavo, kad ji gyva, šneki, o aš būdavau jai kontrastas. Tyli ir nekalbanti. Kai kartais prie stalo, jei daugiau žmonių būdavo, kas paklaus: „Marce, kodėl tu nekalbi“, tai to ir tereikėjo. Man užkąs žadą ir manydavau, jeigu jau nekalbu, tai gerai. Net atsakyti nenorėdavau, kaip su replėm vos žodį išvilkdavo“.

Savo jausmais ir mintimis Marcelė dažnai pasidalindavo su savo seserimi Stase. Kartą laiške jai rašė: „Aš tau vienai prisipažįstu, kad realus gyvenimas taip mane jaudina, nervina. Aš negaliu jo pakęsti. Žinai ką, aš esu laimingiausia laiko atžvilgiu, kuomet visi knarkia ir aš jaučiu sėdinti viena ir toj vienumoj viešpatauju. (...) Tu esi mano kunigas vos tik pradėtos gyvenimo kibirkštėlės. Aš tau gatava savo širdį parodyti. Ir kiek aš kenčiu... Kenčiu. Tu mane teisi. Jaučiu, kad mano išpažintis gal tau nesuprantama, o kas nesuprantama – idiotiška. Štai posakis: „Niekuomet neatjausi kito, jei pats nesi toks“.

Vėliau, kai į tėvų namus beveik nebegrįždavo, M. Katiliūtė vasaros atostogas praleisdavo Kaune, gyveno Meno mokyklos patalpose. Baldų beveik neturėjo: vienoje kertėje lova, o kitoje – išklibęs stalas, kėdė ir molbertas. Ant sienų kabojo daugybė piešinių, o ant grindų – gipso ir molio lipdiniai. Šias patalpas Marcelei anuomet geranoriškai užleisdavo vienas Meno mokykloje dirbęs mokytojas, vasaros atostogoms išvykdavęs į tėviškę. Kaune M. Katiliūtė pasilikdavo dėl nesantaikos namuose, kuri labai slėgė. Būdavo valandų, o kartais net ištisų dienų, kai menininkę apimdavo apatija. Ji stengdavosi kuo mažiau rodytis žmonėms. Kartą prisipažino, kad „be kaukės gyvenime negalima, būk visuomet linksmas, gyvas, energingas. Žmonės visuomet tave pastebės ir jausies nors momentui artimesnis jiems. Būk veidmainis – laimėsi žmonių simpatiją, nors širdis gal plyštų iš skausmo. Natūralus žmogus gali būti tik vienumoje, kuomet pats save jauti. Man be galo įkyrėjo tas triukšmas, užtenka viso to mokykloje, o grįžus į namus aš noriu nuo visko atsipalaiduoti ir pajausti kontrastą“. Vienatvė jos neslėgė, priešingai – vienumoje Marcelė jautėsi stipri, galinti be artimųjų išgyventi dvasines kančias, džiaugsmą ir liūdesį. Dar besimokydama Meno mokykloje M. Katiliūtė turėjo aiškią savo ateities viziją: „Aš nebūsiu žmogus toks kaip visi. (...) Turiu savo vienintelį tikslą ir jam paaukoju savo kūryboje gyvenimą ir save ir į tai įdėsiu visas savo tvirtos valios galias. Mane gali visi mylėti, bet mano tvirtos valios jėgos nepasiduos jokiam meilės svaiguliui. Aš pasieksiu tą, ko trokštu. (...) Mano padėtis yra sunkiai aprūpinta. Ir aš turiu keliauti dygliuotais erškėčiais nuklotais keliais į laimėjimą ir stipriai atjaučiu visą savųjų gyvenimą“.

Pradėjusi specialybės studijas M. Katiliūtė be grafikos ėmėsi dar ir tapybos. Tuo laikotarpiu ji lankė Specialiojo skyriaus P. Kalpoko tapybos studiją. Būsimoji dailininkė gilinosi į M. K. Čiurlionio, G. Dorė, F. Gojos, H. Rembranto kūrybą. Grafikoje jai patiko K. Kolvic darbais, žavėjosi ekspresyviu F. Mazerelio braižu, domėjosi rusų dailininkų V. Favorskio bei A. Kravčenkos darbais, tačiau artimiausia menininkei buvo V. van Gogo kūryba bei jo, kaip dailininko, individualybė.

(Bus daugiau) 

© 2012 „XXI amžius“