Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Gyvenimas, sušildytas sielos švytėjimu ir vienatvės kančia

Danguolė URBONAITYTĖ-JONAITIENĖ

Kunigas Petras Markevičius (1912 05 30–1938 06 11–1987 04 25)

Kun. Petras Markevičius tarp Smilgelių angelaičių, spektaklio „Pavergtas Vilnius“ artistų 1939 metais Pumpėnuose

Giminės ir svečiai, dalyvavę (1938 06 16) kun. Petro Markevičiaus primicijose. Kun. P. Markevičius sėdi tarp savo tėvų

Kun. P. Markevičiaus tapyti paveikslai

Gegužės 30 dieną sukako 100 metų, kai gimė šviesios atminties ilgametis Biliakiemio parapijos klebonas kunigas Petras Markevičius – dailininkas, poetas, prozininkas, tautosakos rinkėjas, švytinčios sielos žmogus. Jau dvidešimt penkeri metai, kaip jo nebėra tarp gyvųjų. Laikas išblukina smulkmenas, nereikalingas detales, žodžius, rankraščius, bet akimirkos lieka.

Atlikdamas dvasininko pareigas ir atsiduodamas kūrybiniam įkvėpimui, kun. P. Markevičius stengėsi žadinti jau snūduriavusią tautinę dvasią – buvo plačios erudicijos žmogus, domėjosi daile, literatūra, kultūra ir tautosaka.

Žmogaus gyvenimas, prasmingai nugyventas žemėje, neišnyksta be pėdsako – lieka nuveikti darbai, prisiminimai, rankraščiai, paveikslai, knygos, nuotraukos.

Dienų tėkmėje, rūpesčių verpetuose mintimis dažnai grįžtame prie tų, kurie mums buvo brangūs, artimi, savi. Mirusiųjų ir gyvųjų bendravimas nematomais atminties saitais kasdien plaukia per visų mūsų gyvenimus. Šis taurios sielos žmogus visą gyvenimą laukė savo paveikslų parodos, slapta rašytų eilėraščių publikacijos ar jų skambėjimo kitų žmonių lūpose. Jo talento pripažinimas atėjo tik po jo mirties tarsi patvirtinimas, jog ten, Aukštybėje, išlieka visi geri darbai, žemiškoje būtyje šildyti sielos švytėjimu ir vienatvės kančia.

Kun. P. Markevičius mirė 1987 m. balandžio 25 dieną Palaidotas Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje. Liko aibė jo rankraščių, šimtai paveikslų, knygų ir nuotraukų. Tai paveldas, kurį globoju ir saugau.

Biografijos faktai

P. Markevičius gimė 1912 m. gegužės 30 dieną Utenoje, dvylikos vaikų šeimoje. Tėvas – Juozas Markevičius (1871–1961) – buvo rimorius, gamindavo arkliams pavalkus, taisė batus, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Motina – Ona Baltrūnaitė-Markevičienė (1881–1956) – buvo gera šeimininkė, sau ir kitiems kepė duoną. Labai mėgo gėles – mažas namelis tiesiog skęste skęsdavo jurginuose. Ar tik ne iš čia P. Markevičiaus taurumo, grožio pajautos daigai, ilgainiui subrendę meniškos prigimties asmenybėje?

1915 metais Markevičių šeima buvo pasitraukusi iš Lietuvos ir gyveno Maskvoje. Vykstant į Maskvą, mirė jų dukra Stasė ir buvo palaidota Smolenske.

Vyriausias sūnus Kazimieras (1900–1917) mokėsi Petrapilio Dvasinėje seminarijoje. Mirė po sunkios ligos. Palaidotas Jaltoje.

Liaudies sąjungos savaitiniame laikraštyje „Vadas“ Nr. 7 (1917 m. gegužės 11 (24) d.), leistame Petrograde, apie tai parašyta: „A. a. Kazimieras Markevičius, kilęs iš Utenos miesto, Ukmergės apskričio, Kauno gub. 1916 m. baigė Voroneže miesto mokyklą ir tais metais buvo įstojęs Petrapilio Dvasiškon seminarijon, bet negailestingos džiovos suspaustas turėjo ją apleisti. Pasikankinęs su liga virš pusės metų, 1917 m. balandžio 22 dieną, aprūpintas šv. sakramentais, užbaigė trumpą jaunikaičio gyvenimą. Dieve, suteik prakilniai Kazimiero dūšiai amžiną atilsį“.

Markevičių šeimai apsigyvenus Maskvoje, sūnui Petrui buvo tik treji metai, o dvylikmetė Markevičių dukra Elena jau pradėjo dirbti vokų – dėžučių dirbtuvėje (yra išlikęs 1918 m. balandžio 23 d. Maskvoje išduotas pažymėjimas).

Po karo, 1920 metais Markevičių šeima grįžo į Uteną ir apsigyveno savo namuose – Daržų gatvėje. Šeimoje gyvi buvo likę tik penki vaikai.

P. Markevičius 1924 metais baigė Utenos pradžios mokyklą, o 1933-aisiais – Utenos „Saulės“ gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir 1938 m. birželio 11 d. buvo įšventintas į kunigus. Tų pačių metų birželio 16 dieną aukojo pirmąsias šv. Mišias Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje.

Kun. P. Markevičius vikaravo Pumpėnuose, Vabalninke, čia buvo ir Mergaičių amatų mokyklos kapelionu. Paskutinė vikaravimo vieta – Kamajai. Būdamas vikaru, be tikybos pamokų, su jaunimu statė spektaklius ir juos režisuodavo.

Buvo klebonas Daunoriuose, Ančiškyje, Dambavoje ir Upytėje, o nuo 1964 metų iki mirties – Biliakiemyje. Gyveno labai kukliai. Jam nerūpėjo šalti kambariai, rūkstanti krosnis, neturėjo šeimininkės, turtų nesusikrovė.

Nemėgo prabangos. Seno namelio dviejuose nedideliuose kambarėliuose buvo tik lova, spinta, senas apvalus stalas, sofa ir kelios kėdės, ir didžiausia brangenybė – senas motinos sieninis laikrodis, išsaugotas per visas gyvenimo audras. Sienos nuo grindų iki lubų nukabintos jo paties pieštais paveikslais ir dar daugybė jų buvo tiesiog sukrauta ant grindų.

Nepaprastas kunigo ir menininko dvasios švytėjimas

Jau mokydamasis gimnazijoje, pradėjo rašyti eilėraščius, savo kūrybą skelbdavo gimnazijos sienlaikraštyje. Yra laimėjęs ir laikraščio paskelbtą konkursą. Nuo 1929 metų eilėraščius pasirašinėjo Markaičio slapyvardžiu. Vėliau jo eilėraščiai pradėjo rodytis katalikiškuose ir tautiniuose leidiniuose: „Žvaigždutė“, „Pavasaris“, „Panevėžio garsas“, „Darbininkas“, „Pranciškonų pasaulis“, „Šaltinėlis“ ir JAV lietuvių periodikoje.

Kunigas Petras buvo plačios erudicijos žmogus, visą savo sielą sudėjęs į maldą ir kūrybą, kurioje tūkstančiai vilties, sopulio, tikėjimo žodžių. Juose – vienatvė ir paguoda, ir džiaugsmas, ir gilus išgyvenimas dėl pasaulio, kuris bejėgis padėti konkrečiam žmogui.

Jis mokėjo linksmai pasijuokti iš žmogiškųjų silpnybių, pikta satyra išvanoti nedorumo ydas. Ano meto spaudoje galima aptikti jo satyros ir jumoristinių kūrinėlių vaikams, jaunimui. Kunigas itin negailestingai išjuokė suaugusiųjų palaidumą, godumą, prisitaikėliškumą, išdavystę. Parašė Biliakiemio bažnyčios metraštį, savo dienoraštį.

Sovietinės okupacijos, kartu ir priverstinės tylos metais, kunigas ir poetas toliau intensyviai rašė. Iš eilių švietė viltis, kad tamsos skraistė anksčiau ar vėliau bus sudraskyta, kad Lietuva atgims. Jo poezija tapo rūsčiu metraščiu.

Kunigo Petro rankraštyne yra didelis pluoštas tvarkingai, ant lapelių ir sąsiuviniuose, ranka rašytų kūrinių: 4000 eilėraščių, 12 poemų, 228 novelės, 17 feljetonų, 21 pasaka vaikams, 220 pasakėčių, kraštotyrinės medžiagos, pamokslėlių.

Minėtina kunigo sukurta 288 sąsiuvinio puslapių poema „Dubingių gražuolė karalienė Barbora Radvilaitė-Žygimantienė“, skirta Barboros Radvilaitės 400-osioms mirties metinėms paminėti (1951), poemos „Dangaus raktas“ (1948), „Linksmoji naujiena“ (1951), „Rojaus gėlė“ (1949), „Legendų Utena“ (1970), „Neužmirštuolė“ (1969) ir kitos.

Sovietinės priespaudos metais kunigų kūryba nebuvo spausdinama. Tai slėgė ne vieną talentingą kūrėją. Atgimimo metais išsyk imta domėtis kun. P. Markevičiaus kūryba. Pirmą kartą jo poezija suskambo Utenos bažnyčioje minint kunigo mirties metines. Pirmuosius eilėraščius publikavo rajono laikraštis „Utenis“. Po keletą kūrybos darbų įdėta almanache „Poezijos pavasaris“ (Vilnius, 1989), Utenos literatų kūrybos almanache „Verdenė“ (Utena, 1998), eilėraščių rinkinyje „Po Aukštaitijos pilnatimi“ (Utena, 1993), žurnale „Pergalė“ (1990, Nr. 2), „Utenos krašto sakmės“ (Utena, 1999), „Utenos krašto padavimai“ (Kaunas, 1996), o 1996 metais įtrauktas į Vytauto Vanago sudarytą „Lietuvos rašytojų sąvadą“, Marijos Kuodytės parengtą katalogą „Lietuvių liaudies tapyba“ (Vilnius 1995) bei Leonardos Buičenkienės parengtą knygutę „Utenos krašto sakmės“ (1999).

Per vienerius (1990-uosius) metus išėjo net trys jo poezijos knygutės – „Tarp ūkanų ir saulės“ (savo lėšomis išleido „Utenio“ laikraščio redakcija), eilėraščiai vaikams – „Vienas žodis“ – dukterėčių lėšomis, „Viršukalnių aidas“ (Vilnius, „Vaga“, 1990), iliustruota autoriaus darbų reprodukcijomis.

1991 metais pavyko užmegzti ryšius su poetu Bernardu Brazdžioniu, gyvenančiu Los Angeles, JAV. Poetas, gavęs spaudoje pasirodžiusias kun. P. Markevičiaus poezijos knygutes, parašė apie jas džiugių atsiliepimų.

Viename iš laiškų rašė: „Pasirodo, kad P. Markevičiaus būta E. Matuzevičiaus, P. Drevinio, L. Žitkevičiaus kartos rašytoju. Tatai jaučiama ir jo eilėraščiuose. Gaila, kad jis negalėjo viešai savo darbų spausdinti, išgirsti kritikos, teigiamo ar neigiamo žodžio, kuris jam būtų padėjęs išvengti, kaip rinkinio įžangoje sakoma, nelygumų, silpnesnių vietų, būtų turėjęs galimybių į savo darbus pažvelgti ir iš šalies“.

Kitame laiške jis dar pasidžiaugia rūpestingai išleistais kun. P. Markevičiaus rinkiniais, ypač „Viršukalnių aidu“: „Aš rodau pavyzdžiu, kaip gražiai galima išleisti net ir šiais „sunkiais“, kaip daugelis skundžiasi, laikais, jeigu tik sugebama pasirūpinti, aplankas – paties autoriaus dailės darbais puošia leidinį ir malonu tokią knygą į rankas paimti, pavartyti“.

Kun. P. Markevičius, išgyvendamas vienatvę, rašė ne literatūrai, o sau, tautai, atsiliepdamas į visų sopulius ir rūpesčius. Tai išgyventa kronika ir nuoširdus šauksmas atgimti.

Paveikslų šviesa

Kun. P. Markevičius atrado lyg ir atsarginę išeitį – pradėjo tapyti. Iš pradžių liejo akvareles, vėliau ėmėsi tapybos. Per 23 metus, praleistus Biliakiemyje, sukūrė per 400 paveikslų. Paveiksluose išsiskleidė gera ir graži šio žmogaus siela, gimtųjų Utenos apylinkių, senojo kaimo vaizdai, dvelkiantys harmonija ir ramybe, gamtos žydėjimas, branda ir visas mūsų gyvenimas. Buvo įamžintas Biliakiemio apylinkių grožis, dabar jau nugriautos sodybos, seni klojimai, koplytstulpiai, iškirsti miškai. Kiekviename paveiksle – ne tik širdies, bet ir istorijos dalelė. Svajojo apie savo darbų ekspoziciją, troško parodyti kūrinius visiems, bet vis atsitrenkdavo į vieną sieną – kunigas.

Pirmoji kun. P. Markevičiaus tapybos darbų paroda buvo surengta 1988 m. gegužės 31 d. Utenos kraštotyros muziejuje, praėjus metams po jo mirties, o 1989 m. sausio 18 dieną – Vilniuje, Petro Cvirkos gatvėje esančiame, „Dailės“ salone.

1990 m. rugsėjo 9-ąją Biliakiemyje atšvęsta bažnyčios 50 metų sukaktis. Ją minint, buvo pastatytas paminklinis akmuo šios bažnyčios statytojui kunigui Jonui Asmenavičiui ir kryžius – 23 metus parapijoje klebonavusiam kun. P. Markevičiui. Įdomu tai, kad 1940 m. rugsėjo 11 d. pirmąsias Mišias šioje ką tik pastatytoje bažnyčioje aukojo kun. P. Markevičius, o jo nutapytas šv. Aloyzo paveikslas puošia vieną iš Biliakiemio bažnyčios altorių.

Per 25 metus, praėjusius po kunigo Petro mirties, buvo surengta 11 jo tapybos parodų. Parodos vyko Biliakiemio bažnyčios klebonijoje ir šventoriuje, Utenos kraštotyros muziejuje, Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, Vilniaus „Dailės“ salone, Panevėžio Šv. Kazimiero knygynėlyje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje, Naujamiesčio dailės galerijoje ir Molėtų parapijos namų salėje.

Reikia tikėti, kad ateities grožio ieškotojai pastebės Rytų Aukštaitijos meno žiburį ir jo spindesį plačiai paskleis po visą mūsų Tėvynę.

Kun. P. Markevičius gimė mirčiai, o po mirties gimė Gyvenimui – paveiksluose ir poezijos posmuose.

Kun. Petras Markevičius

Gintarinė Lietuva

Tai graži, miela, gyva
Gintarinė Lietuva!
Ir išeiviams be namų,
Be gimtinės – neramu...

Nei atogrąžų kraštai
Nepatraukia taip karštai,
Nei kalnų viršūnės tos
Jos, mažytės, neatstos!

Kur bebūtumei kada
Tau vis liks gyva bėda –
Be lakštučių, be laukų,
Kur taip gera ir jauku!

Kvepia šienas medumi,
Kur vargai ten artimi...
Varpom linkčioja javai...
Čia tiktai atsigavai.

Neieškosi tu svetur
Savo laisvės susikurt...
Gintarinė Lietuva
Visados širdy gyva!

Šventoji Lietuva

Lietuva vėl bus šventa,
Visagalio pašaukta,
Kryžių žemė, kankinių
Su žaizdom aukų kilnių.

Kito kelio jai nėra,
Jei ji trokšta šviest dora...
Bedievybės tauškalų
Jai kratytis – ne vėlu...

Kils jaunoji atžala,
Išganytojui miela,
Kaip kadaise, sau rami
Žengs senolių pėdomis –

Papročių gražių, sveikų,
Vėl su rūtų vainiku.
Lietuvos širdies gajos
Neatplėš nuo kryžiaus jos
Nei apgaule, nei varu!
Sieks vien aukštumų tyrų!

1982 07 10

Žemės kelionėje

Vargas – žemės palydovas
Dangų temdo liūdesys...
O džiaugsmai – taip nepastovūs:

Vos nušvinta, vėl gesys

Saulės spindulius paskliautėj,
Debesys, kaip šmėklos slinks...
Kaip gi juoktis nepaliauti,

Jei link pabaigos tolyn?

Dienos ritasi ir mainos,
Tartum bangos vandeny...
Raudos vejasi, ne dainos:

Kartą žemėj gyveni!

Po jaunystės – tuoj senatvė
Iš paskos, nepamatai.
Susitikęs draugą gatvėj

Nepažįsti jo, rimtai...

Čia jau vakaras, ten – rytas,
Vos praeivis – laikas tas.
Greitai būsi išvarytas

Pro duris, tuoj užtrenktas...

Kaunas, 1987 02 21

Mes – lietuviai

Mes – lietuviai, nuo – lietaiviai,
Dar lig šiolei nepražuvę.
Ir toliau gyvi mes būsim,
Laisvė bus vis mūsų pusėj...

Ginsim garbę gimto krašto,
Pasiryžėlių nemąžta,
Psichiatrinėj, už grotų,
Daugel brolių apraudotų...

Meilės laisvei neišvaro –
Veltui priešai duoda garo,
Atlaikysim baisų smūgį,
Jokio vargo nepabūgę.

Susibūrę, pasiryžę
Mes dabar nebe su vyžom –
Nuo kitų neatsilikę,
Laisvei kelsime vainiką.

Mes – lietuviai, mes – lietuviai,
Nepražūsim, nepražuvę,
Mes dar tarsim savo žodį,
Priešas tik kulnis parodys...

Kaunas, 1987 02 24

Kiek to grožio neregėto
Knygoj didelėj gamtos
Išminties, širdies įdėta,
Lūpos vien kaskart kartos.

Visagalio švento, didžio
Pėdsakai ir atspindžiai
Laukia meilės uosto, skrydžio,
Himnus Jo giedot skardžiai.

Kiek gražuolių žemėj gimė,
Žemiškų žvaigždžių ryškių,
Be dėmės, be jokio grimo,
O neliko, kaip tokių...

Kitos raganom pavirto
Dėl kelionės per ilgos...
Nei tarp rūtų, nei tarp mirtų
Nepaslėps tos pažangos...

Tai tuštybė, purslas vienas –
Lobis, grožis ir garbė!
Glemžia tai kaip šalnos, dienos...
Ko iš anksto taip skubėt?

1980 08 16

© 2012 „XXI amžius“