Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Atmintis

Kanauninką Petrą Našlėną-Kerbelį prisimenant

Vida Turskytė

Malda prie kan. P. Našlėno-Kerbelio kapo Plungės bažnyčios šventoriuje

Kan. Petras Našlėnas-Kerbelis

Rugsėjo 14-ąją Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už lygiai prieš dešimt metų į Tėvo namus išėjusį iškilų kunigą, garbės kanauninką Petrą Našlėną-Kerbelį, Plungėje praleidusį 16 tarnystės metų. Beje, šioje parapijoje praleistas laikas ir tebuvo kunigo Petro oficialios kunigystės metai, nes prieš juos net 25 metus jam teko dirbti kaip kunigui pogrindininkui.

Jau nuo ankstyvo ryto pleveno žvakių liepsnelės ant kunigo kapo Plungės bažnyčios šventoriuje. Gerokai prieš šv. Mišias susirinkę parapijiečiai žiūrėjo bažnyčioje demonstruojamas skaidres, primenančias kunigo gyvenimo akimirkas. Šv. Mišių liturgijai vadovavo Priekulės parapijos klebonas kun. Česlovas Degutis. Kartu šv. Mišias aukojo Plungės parapijos klebonas kun. Julius Meškauskas, šios parapijos kunigai Valerijonas Rima, Mindaugas Stonys, Paulius Jaraminas bei čia, Plungėje, kartu su kunigu P. Našlėnu dirbę kunigai: iš Kauno atvykęs pranciškonas Saulius Paulius Bytautas ir Skaudvilės parapijos klebonas Gintaras Lengvinas. Pamokslą sakęs kun. br. S. P. Bytautas apibūdino velionį kaip asmenybę, kuri plungiškiams paliko labai pagarbaus žmogaus įspūdį ne tik savo gyvu bendravimu, patriotizmu, bet ir širdį paliečiančiais pamokslais. Jam nereikėjo mikrofono – buvo puikus oratorius. Teisybė, tuose pamoksluose kartais kliūdavo mums visiems už beverčius, vienadienius dalykus, tokius, kaip gėlių kalnai, sunešti mirusiajam per laidotuves, kliūdavo ir stiklelio mėgėjams... Kiekvienas, turėjęs progos pabendrauti su velioniu, iki šiol prisimena jo ištikimybę Dievui ir Tėvynei.

Po šv. Mišių aukos procesija pasuko prie kanauninko kapo. Sugiedoję „Viešpaties Angelo“ maldą ir giesmę „Marija, Marija...“ susirinkusieji dar neskubėjo namo, dalinosi brangiais prisiminimais, šiltai bendravo su atvykusiais čia dirbusiais dvasininkais.

Kun. P. Našlėnas gimė 1916 m. gruodžio 13 d. Ukmergės apskrityje, Deltuvos valsčiuje, Laitelių kaime, krikščioniškoje šeimoje, kurioje augo septyni vaikai. Baigęs pradžios mokyklą, porą metų mokėsi amatų mokykloje. 1934 metais įstojo į Ukmergės gimnazijos ketvirtą klasę, šią gimnaziją baigė 1938 metais. Atlikdamas karo tarnybą, užsitarnavo karininko laipsnį. Kad užsidirbtų tolimesnėms studijoms, baigė pradžios mokyklos mokytojo kursus ir trejus metus mokytojavo. 1942 metais įstojo į Žemės ūkio akademiją, kurios nebaigęs ir įsitraukęs į rezistencinę veiklą, įstojo į Kauno kunigų seminariją, tačiau beveik po dvejų metų kartu su klierikais Alfonsu Svarinsku ir Jonu Čeponiu buvo iš jos pašalintas. Kunigas Petras ne kartą yra pasakojęs apie šį savo gyvenimo laikotarpį. Klierikai turėjo radijo aparatą, kurį laikė po lova. P. Našlėnas neblogai mokėjo vokiečių kalbą, gaudydavo užsienio radijo stotis ir perduodavo žinias kitiems. Taip pat jis slapta gaudavo pasų blankų ir visa tai perduodavo partizanams, o iš jų parsiveždavo platinimui partizaninės spaudos. Pašalintam iš seminarijos P. Našlėnui dar pavyko sugrįžti į Žemės ūkio akademiją, tačiau paskutiniame kurse už ryšius su partizanais buvo suimtas, nuteistas ir aštuoneriems metams išvežtas į lagerius.

1956 metais grįžęs iš tremties buvo priimtas į antrąjį seminarijos kursą, tačiau čia studijavo tik pusantrų metų. Po Budapešto įvykių Kaunas buvo paskelbtas režiminiu miestu ir visi politiškai nepatikimieji turėjo jį apleisti. Užkliuvo ir klierikas Petras. Ta proga saugumas mėgino jį užverbuoti, tačiau, jam griežtai atsisakius bendradarbiauti, uždraudė gyventi ne tik Kaune, bet ir Kauno rajone. Tuometinis Kauno vyskupijos valdytojas kanauninkas J. Stankevičius vis dėlto leido P. Našlėnui apsigyventi Kulautuvoje. Jis įsidarbino zakristijonu ir, seminarijos dėstytojų nurodymu, privačiai toliau studijavo pas tuos pačius seminarijos dėstytojus. 1961 metais Lentvaryje, kunigo V. Aliulio bute, vyskupo tremtinio V. Sladkevičiaus buvo slapta pašventintas diakonu, tais pačiais metais Onuškio parapijoje pas artimą mokslo draugą kunigą V. Aleksandravičių taip pat slapta jam buvo suteikti kunigystės šventimai. Jie, kaip yra pasakojęs kunigas Petras, vyko be jokių iškilmių, toje patalpoje niekas nieko nekalbėjo ir tuoj išsiskirstė kas sau. Naujasis dvasininkas tik buvo įspėtas, kad jo kambaryje nebūtų jokio popierėlio ar užuominos, kad yra kunigas.

Po šventimų prasidėjo 25 metus tęsęsis kunigo pogrindininko gyvenimas. Kun. P. Našlėnas buvo stebimas saugumo, persekiojamas. Galėjo užsidaryti tarp keturių sienų, aukoti slapta šv. Mišias sau vienam ir niekam neužkliūti. Tačiau juk kunigystės pašaukimo esmė – gyventi ne sau. Daug kuo rizikuodamas kunigas ištikimai važinėjo po visą Lietuvą: sakė pamokslus atlaiduose, talkino kunigams sielovadiniame darbe, vedė rekolekcijas pasauliečiams, kunigams ir vienuoliams, jaunimui, organizuodavo jungtuves be svaigalų. Susipažino su kunigu bendražygiu Jonu Kaunecku, dabartiniu Panevėžio vyskupu, pamilo Žemaitiją. Tuomet jau ir sovietinės instancijos pajuto nebegalinčios daugiau varžyti kunigo veiklos, tačiau vis dar bandė gąsdinti, grasinti.

1985 metais kunigas bandė įsidarbinti legaliai, tačiau sovietinė valdžia nutarė pasityčioti: gerai, legalizuosime, bet išeik seminarijoje mokslus. Tai buvo labai skaudus pažeminimas – juk jo augintiniai jau buvo klierikai, o bendraamžiai – klebonai, vyskupai. Perėjo ir tą paniekinimo golgotą. Tada legalizavo kaip kunigą ir liepė ištremti į atokiausią užkampį. Taip atsirado Šateikiuose, po to, 1986 metais, paskirtas altaristu Plungėje bei klebono teisėmis aptarnauti Stalgėnų parapiją. 1996 metais paskirtas Plungės klebonu ir Plungės dekanato dekanu. Tačiau, pablogėjus sveikatai, paties prašymu paliktas eiti Plungės altaristo pareigas. 2000 metais kun. P. Našlėnas-Kerbelis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, 2001 metais pakeltas Telšių vyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninku.

Kan. P. Našlėnas-Kerbelis mirė Kauno slaugos namuose 2002 m. rugsėjo 14 d., per Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę.

Plungiškių atmintyje kun. P. Našlėnas-Kerbelis išliko kaip didelis patriotas, aktyvus Sąjūdžio rėmėjas, ypatingai mylėjęs jaunus žmones, ne vieną jų palydėjęs kunigystėn. Ypač šiltai kunigą prisimena tie, kurie, prasidėjus Atgimimui, lankė jo vedamus tikybos fakultatyvo užsiėmimus tuometinėje Plungės 5-ojoje vidurinėje mokykloje. „Mūsų Kunigas toks didelis savo vidiniu pasauliu, toks gražus savo dvasia, jog norėtųsi, kad Jo pamokos būtų daug ilgesnės, kad jos tęstųsi ir tęstųsi“, – rašė šios mokyklos mokinukai 1990-ųjų pavasarį, baigiantis pirmiesiems tikybos mokslo metams po 50 metų pertraukos. Savo archyve esu išsaugojusi daugybę vaikų ir jaunuolių užrašytų šiltų prisiminimų apie mylimo kunigo pamokas. Prisimenu ilgą eilutę, tą gražų pavasarį nusidriekusią link Mokytojo stalo. Stovi joje ir šv. Mišioms adoruojanti mergaitė, ir pasišiaušėlis mokyklos padauža. Paaugliai duoda blaivystės įžadus – kas metus, kas dvejus, o kas ir visus penkerius pasižada gyventi be alkoholio. Dievo akivaizdoje kunigas tai tvirtina savo svariu parašu. Mažytė knygelė su šventais įžadais – brangiausia dovana mamai Motinos dienos proga.

Dar ir šiandien užlieja nenusakomai šiltas jausmas prisiminus ilgus pokalbius su kunigu jo kukliame kambarėlyje, kur ant sienos ties Jėzaus Kristaus paveikslu kabėjo erškėčių vainikas. Erškėčių spygliai susmigdavo ir kunigo širdin dėl parapijiečių paklydimų, veidmainystės, melo ar tuštybės. Jis mokėjo sušildyti gerumu kiekvieną ir palydėti giedru žvilgsniu. Niekada neteko išgirsti kunigo kažkuo besiskundžiant, priešingai – visada tik džiaugdavosi Visagalio uždėta našta: „Kiek man Dievas davė grožio kunigystėj, tai aš Viešpačiui per visą amžinybę neatsilyginsiu“.

Plungė

© 2012 „XXI amžius“