|
Konstitucija ir rezistencija
Vytautas Landsbergis,
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys
Darbas rengiant ir priimant 1992 metų konstituciją truko bemaž visą Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo kadenciją. Tai inicijavęs Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininkas tapo ir naujosios Konstitucijos koncepcijos rengimo komisijos pirmininku (buvo nutarta užduotį padalyti į du etapus susitarti dėl konceptualių dalykų, supažindinti Tautą, o po to jau rengti visą tekstą referendumui).
Ne mažiau kaip pusę XX amžiaus Lietuvos istorijos nusako SSRS okupacija su trumpalaike tuometinės Vokietijos reokupacija ir pasipriešinimas jai Tautos bei valstybės rezistencija.
Pamatinis teisinis Lietuvos rezistencijos elementas, nors istoriškai šiaip jau veikiau apeinamas, yra ir buvo valstybės konstitucija. 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkuriamųjų aktų komplekte yra du, užbaigiantys išsivaduojančios šalies konstitucinį virsmą, arba restituciją, aktas, ketvirtasis iš penkių, panaikinąs bet kokį svetimos valdžios primestų konstitucinių aktų veikimą Lietuvoje, ir penktasis tą pačią naktį priimta laikinoji nepriklausomos šalies konstitucija, pavadinta Laikinuoju pagrindiniu įstatymu teisinės rezistencijos viršūnė, kurią balsuodami įsipareigojome ginti.
Kodėl buvo parinktas toks pavadinimas (užuot paprasčiau: Laikinoji Konstitucija), nežinau ir nemėginau tada aiškintis arba ginčytis. Galėtų prisiminti nebent Lietuvos Sąjūdžio valstybės atstatymo komisijos nariai. Man atrodė tai nelabai svarbu, tikrai svarbiau buvo priimti nedelsiant, neįsivėlus į ginčą, nors vėliau bent dviem atvejais aplinkybė, kad pavadinime nebuvo būtent šio žodžio, leido kai kam spekuliuoti, neva atkurtoji Lietuva dar neturinti Konstitucijos.
Bet pamatas teisinei diplomatinei kovai buvo padėtas, ir į SSRS vadovų išpuolius, neva ekstremistų valdoma Lietuva atsisakanti eiti konstituciniu (atsiskyrimo!) keliu, galėdavome pareikšti, kad kitos šalies konstitucija mūsų neliečia, o Lietuvos (tą laikinąją) Konstituciją mes turime, pagal ją konstituciškai ir veikiame. M. Gorbačiovas norėjo jėga paneigti mūsų Konstituciją ir jos garantuojamas žmonių laisves (viena iš temų pokalbyje su JAV prezidentu G. Bushu 1990 m. gruodžio 10 d. jo Ovaliniame kabinete Baltuosiuose rūmuose). Taip tebeatrodė sovietų tęsiama (įvairiais ultimatumais, piliečių grobimais ir kariniais bauginimais) konstitucinė agresija ir mūsų konstitucinė rezistencija de facto įstatyminiame bei tarptautiniame diplomatiniame lygmenyje. Ne veltui M. Gorbačiovas piktai reikalavo grįžti į kovo dešimtąją. Savo ruožtu, kai B. Jelcino vadovaujama demokratinė Rusija 1991 m. liepos 29 d. sutartimi pripažino Lietuvos Respubliką, atkurtą pagal 1990 m. kovo 11-osios aktus (implikuojant ir Laikinąjį pagrindinį įstatymą), tai reiškė ir mūsų išsivaduojamosios konstitucinės rezistencijos pergalę. Ir nutrūktgalviškai išreikalauta Laikinosios priėmimo data 1990 m. kovo 11-oji pasirodė ne vien simboliškai svarbi.
Paminėjau, kad 1990 m. kovo 11-ąją AT priėmė ir atskirą aktą, naikinantį dviejų sovietinių konstitucijų galią Lietuvoje (vadovaujama L. Brežnevo 1976 m. SSRS konstitucija ir pagal ją sukurpta vadinamosios LTSR konstitucija).
Labai griežtai pažvelgus galima buvo jų, kaip smurtu primestų ir Lietuvos neįpareigojančių pseudokonstitucijų, nė nenaikinti specialiu aktu, nes teisiškai ir tebuvo nulio vertos. Antai jau 1940 metais okupantų primestoji Lietuvos sovietų socialistinės respublikos konstitucija vienu plastmasinių rankų pakėlimu atidavė visą Lietuvos žemę ir kitus turtus SSR Sąjungai. Negi teisiškai tai ko nors verta? Bet 1990 metais dar atrodė, kad ir niekalo naikinimas yra svarbus, tačiau tai iš esmės deklaratyvus žingsnis, aiškiai ir visam pasauliui sustatantis dalykus į savo vietas. Be to, eidami nepriklausomybės atkūrimo keliu, buvome pasinaudoję ir kai kuriomis anų aktų nuostatomis.
Istoriškai svarbu priminti bei paryškinti ir kitus trijų okupacijų laikotarpio konstitucinės rezistencijos žingsnius.
1941 metų Birželio sukilimas ir jo pašauktoji Laikinoji Vyriausybė (LV) nors nežymiai, neakcentuodama, bet palietė ir konstitucinius dalykus. Taip jau pirmasis sukilėlių atsišaukimas iš Kauno radiofono skelbė, kad atstatomas Lietuvos suverenumas. Savo ruožtu LV formalus vadovas K. Škirpa, vokiečių užblokuotas namų arešte Berlyne, bent po mėnesio mėgina informuoti dalį pasaulio, kad Nepriklausomybę vėl skelbianti Lietuva toliau vadovaujasi sovietų panaikinta, matyt, 1938 metų Konstitucija. Tai pažymėta jo 1941 m. liepos 23 d. memorandume Italijos, Ispanijos, Japonijos, Bulgarijos, Suomijos, Vengrijos, Rumunijos ir Slovakijos ambasadoriams ir pasiuntiniams (K. Škirpa. Sukilimas.; Vašingtonas, 1973, p. 460463). Pavieniai pėdsakai dokumentuose signalizuoja, kad ši teisinė intencija verta tirti. Pati LV Lietuvoje, iškart atkūrusi buvusią iki 1940 metų aneksijos vidaus ir savivaldos santvarką, taigi pagal šalies vėliausią konstituciją, vis dėlto, regis, orientuojasi į ankstesniąją, demokratiškesnę 1922 metų konstituciją. LV uždavinys esąs palaikyti krašte tvarką ir perduoti valdžią sudarytai pagal Konstituciją nepriklausomos Lietuvos Vyriausybei (Memorandumas apie teisinę Lietuvos būklę... kn. Rezistencijos pradžia, V., 2012, p. 39). Sukilimas aktyviai pabrėžė tautos valią nusikratyti visomis primestomis SSRS gyvenimo formomis ir grįžti prie savo nepriklausomos valstybės konstitucinių formų (ten pat, p. 51). Sykiu konstatuota, kad A. Smetonos režimas buvo nustūmęs į šalį dalį lietuvių visuomenės (ten pat, p. 54). S. Raštikis yra tuomet aiškinęs, kad K. Škirpa akcentuojąs ne 1922 metų parlamentinę, o 1938 metų prezidentinę konstituciją todėl, kad ši jam palankesnė kaip premjerui (K. Škirpa. Sukilimas, p. 404). Yra žinoma ir K. Škirpos, ir A. Smetonos, sėkmingai pasitraukusio iš sovietų okupuojamos Lietuvos, požiūrių į Sukilimą bei prezidento prerogatyvos prieštara. LV, beje, niekur nežymėjo, kad Lietuva turinti teisėtą Prezidentą egzilėje, tarsi palikdama tuos konstitucinius ir teisinius dalykus ateičiai. O gal, jeigu jai, atsidūrusiai vienoje fronto pusėje su Vokietija, teks prisiimti pasmerkimą, kad Prezidentas liktų nepasmerktas? Paskutiniuose LV dokumentuose, kaip antai oficialiame 1941 m. rugpjūčio 5 d. Memorandume okupuojančios Vokietijos valdžiai, matome Vyriausybę raiškiai kalbančią Lietuvos vardu ir laukiančią savo valstybei Vokietijos, kaip kitos valstybės, pripažinimo.
Apie jokį liepos viduryje sudaromą Ostlandą nė šešėlio. LV tiki (taip jos rašoma), kad Vokietijos Reicho vadovybė pripažins Lietuvos valstybės tolimesnį gyvavimą. Būtent: sukilusios 1941-ųjų Lietuvos konstitucinė laikysena pasireiškė ir tuo, kad LV ignoravo nesikreipė į vokiečių paskelbto Ostlando valdytoją H. Lohse, siekė vietinių kontaktų su Wehrmachtu, o iš aukštų tartum civilių pareigūnų su Lietuvai valdyti paskirtuoju Adrianu von Rentelnu. Šis, galų gale, priėmė LV in corpore, kad jai pateiktų kolaboracijos pasiūlymą ir čia pat tarsi paleistų (LV darbą laikąs baigtu), tuo veiksmu savotiškai ir pripažindamas, kad Lietuva turėjo tokią nekolaboravusią, tad savą, autentišką Vyriausybę.
Kai nesėkmių prispausta Vokietija 1945 metų pradžioje leido generolui P. Plechavičiui kurti vokiečiams nepavaldžią (pagal pagrindinį susitarimą) Lietuvos kariuomenę (o vis dar nesant Lietuvos valstybės!), tai gali būti matoma kaip ypatingas, nors trumpalaikis, teisinis bei statuso fenomenas tolydžio ir visais būdais siekiant savos valstybės. Savanoriai, po anksčiau boikotuoto SS legiono dabar atsiliepė nelyginant tūkstančių piliečių referendumu: turėkime savo kariuomenę, turėsime ir valstybę! Žinoma, okupantai susivokė ir neleido, sunaikino.
Kita, visiškai ir neabejotinai nepriklausoma Lietuvos kariuomenė kūrėsi grįžtant antrajai SSRS okupacijai. Pogrindžio ir miškų struktūros, karinėse apygardose išplėtojusios ir teisinę statutų bei teismų bazę, ir informacines bei socialines tarnybas, bemaž neįmanomomis sovietų karinės okupacijos ir Raudonojo teroro sąlygomis reiškė tęstinį savo žemėje kovojančios valstybės buvimą. Ta būsena, kariuomenės ir valstybės egzistavimas okupuotoje žemėje dar po pusės šimtmečio gavo ir jau atkurtos valstybės įstatyminę raišką. Taip Antroji Respublika 19962009 metais kelių įstatymų aktais nustatė, kad ana partizanų kariuomenė Lietuvos savanorių kariuomenė, o jos vadovybė vienintelė teisėta valdžia SSRS okupuotoje ir aneksuotoje Lietuvos žemėje.
Specialiu 1999 metų įstatymu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Prezidiumo sukurta ir pasirašyta 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija yra paskelbta mūsų tęstinės valstybės teisės aktu. Visi signatarai pasirašė jį ir savo gyvybėmis. Dabar ši deklaracija, kuri 1990 metais atkuriant valstybę tebebuvo nežinoma, teisiniu turiniu ir istorine reikšme byloja kaip dar viena ypatingo laikotarpio ir ateičiai adresuota Lietuvos konstitucija. Jos tekste atsiranda net sąvoka konstitucijos dvasia (būtent, kad reikėsią orientuotis į 1922 metų konstitucijos dvasią). Kai kurie straipsniai ten tokie paprasti ir aiškūs, jog verta kartais prisiminti, kad tai yra galiojantis teisės aktas. 1999-ųjų ir 2009 metų Seimo aktai nustato, kad 1949 02 16 Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra Lietuvos valstybės teisės aktas; pagal šios deklaracijos nuostatą vestai laisvės kovai vadovavęs LLKS Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis turėjo įgaliojimus po okupacijos vykdyti Respublikos Prezidento pareigas iki susirenkant Seimui, faktiškai buvo ne vien kariuomenės, bet ir valstybės vadovas. Tai yra netiesioginis teisinis atsakymas ir gudragalviams, kažką įtikinėjusiems, kad veiksni valstybė gali neturėti vadovo.
Belieka dar kiek grįžti prie vėliausiojo laikotarpio dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrimo ir skelbimo. Ir ji yra rezistencinė, nes įkūnijo Tautos pasipriešinimą ir pergalę. Kovų atgarsiai joje kartu su tebeliekančių grėsmių nuorodomis atsispindi dviejuose Konstitucijos kūnu tapusiuose atskiruose Aktuose. Svarbiausias yra Konstitucinis įstatymas Dėl Lietuvos valstybės, įtvirtinęs 1991 m. vasario 9 d. plebiscito rezultatą ir sykiu nustatęs realiai neįveikiamus barjerus, jei koks nors Lietuvos parlamentas, kad ir visas nupirktas ar po nagano vamzdžiu pastatytas, palinktų atsisakyti šalies nepriklausomybės. Tik visuotiniu plebiscitu ir tik trimis ketvirtadaliais visų piliečių balsų preventyvus pasipriešinimo saugiklis... Antrasis svarbus konstitucinis aktas Dėl nesijungimo į posovietines erdves, į bet kurias atnaujintas Rytų sąjungas arba sandraugas niekada ir jokiu pavidalu... Jau plito Maskvoje kuriamos koncepcijos ir projektai, kaip toliau valdyti į nepriklausomybę kylančias pokolonijinio SSRS laikotarpio tautas. Lietuva tai pati sau konstituciškai uždraudė teisiniu pasipriešinimo aktu visiems laikams, nors budrumo dėl brukamų posovietinių erdvių negalima prarasti ligi šiol.
Darbas rengiant ir priimant šią konstituciją truko bemaž visą Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo kadenciją. Inicijavęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas tapo ir naujosios Konstitucijos koncepcijos rengimo komisijos pirmininku (buvo nutarta užduotį padalyti į du etapus susitarti dėl konceptualių dalykų, supažindinti Tautą, o po to jau rengti visą tekstą referendumui). Pirmąjį etapą įveikėme greitai, o į antrojo pabaigą atėjome vėlokai, po daug energijos pareikalavusių 1991 metų mūšių ir politinių virsmų. Čia negaliu nepaminėti, kad 1991-ųjų gruodį vėl tęsiant darbus ir sudarant deputatų komisiją Konstitucijos projektui parengti Komisijos nariu siūlytas AT pirmininkas buvo viešai įžeistas ir pasitraukė; laikinąją Komisiją sudarė kiti 12 deputatų. Likimas vis dėlto lėmė, kad bemaž metus dirbusi Komisija dėl skilimo į dvi konceptualiai nesutariančias grupes neįstengė paruošti vientiso ir sutarto projekto. Tada AT pirmininkas, paragintas deputato E. Vilko, arbitraliai įsikišo, pasiūlė visiems rinktis pas jį, skatino kompromisus, ėmėsi de facto pirmininkauti, ir tuo būdu bemaž paskutinę akimirką pavyko parengti Konstitucijos projektą, pateikti jį Seimui ir Tautos referendumui. Tame kelyje buvo daugybė kur nors aprašytinų kolizijų ir jas įveikiančio ryžto medžiagos išties dramatiškai Konstitucijos istorijai, kurią kas nors kada nors parašys. Iki paskutinio momento veikė ir pirmininkui nežinomi, gal apskritai sunkiai suvokiami politiniai psichologiniai sindromai, dėl kurių baigiamieji konstitucijos priėmimo ir įsigaliojimo etapai apsivėlė paradoksaliomis situacijomis bei kontroversijomis. Konstituciją lydėjo jai prilyginti papildomi teisiniai aktai, o kai kurie poįstatyminiai (įsigaliojimo ir pan.) nuostatai buvo įrašyti tiesiai į Konstitucijos tekstą. Antai čia pat glaudėsi prieš dešimt dienų pasirodęs Įstatymas dėl referendumo LR Konstitucijai priimti (kada ji laikoma priimta) ir tą pačią spalio 25 dieną referendumu priimtas Įstatymas dėl LR Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos.
Iš karto matome, kad Konstitucijos priėmimas ir jos įsigaliojimas abiejų įvykių datos yra skirtingi dalykai, kitaip net negu paprastuose įstatymuose; o konkretus Konstitucijos įsigaliojimas grimzta prieštaravimuose.
Antai pati Konstitucija 151 str. nustato, kad ji įsigalioja kitą dieną po referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo (specialus Įstatymas dėl konstitucijos įsigaliojimo tvarkos kažkodėl nieko nesakė apie datą, nustatyta tik padėtis po įsigaliojimo). Konstitucijos 71 str. vėlgi nustatė, kad referendumu priimtą aktą ne vėliau kaip per penkias dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas, o jei ne, įsigalioja vėliau, kai pasirašo ir paskelbia Seimo Pirmininkas. Tačiau 151 str. nurodytoji laiko nuostata prieštarauja tos pačios Konstitucijos 7 straipsniui: Galioja tik paskelbti įstatymai. Paskelbtas vien balsavimo rezultatas ir paskelbtas pagrindinio šalies įstatymo tekstas tikrai ne tas pat. Konstitucija po balsavimo (nors jau priimta) dar nebuvo paskelbta. Neaišku, ir kaip interpretuotinas balsavimo rezultatų oficialus paskelbimas. Matyt, ne žodžiu kur nors kam nors, o teisiniu aktu, bent jau Vyriausiosios rinkimų komisijos protokolu, kai jis atsiranda viešumoje. Toks aktas būtent ir atsiranda paskelbtas Lietuvos aide 1992 m. lapkričio 5 dieną. Pagal Konstitucijos 151 str. ji įsigaliojo kitą dieną, ir išties lapkričio 6-ąją dabartinėje Konstitucijos salėje įvyko iškilmingas konstitucijos pasirašymo ir paskelbimo promulgacijos aktas (ar toks paskelbimas štai turim, pasirašau, visi mato Konstituciją ant stalo yra tolygus paskelbimui spaudoje, nebūčiau tikras). Kodėl AT pirmininkas, kuris pagal naują Konstituciją jau ir laikinasis prezidentas, savo tos dienos Potvarkiu teigia, kad abu aktai Konstitucija ir Įstatymas dėl Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos yra būtent įsigalioję lapkričio 2 dieną, šiandien jis negalėtų atsakyti. Tegul tiria mokslas. Man visai aiški lapkričio 6-osios promulgacija, o teisininkai choru kalba bei rašo lapkričio 2-ąją.
Bet nei oficialūs protokoliniai rezultatai, nei įstatymų tekstai tada dar nebuvo paskelbti. Apie referendumo rezultatų patvirtinimą galbūt lapkričio 2 dieną sužinojo kam nors draugiška Tiesa ir tuoj, lapkričio 3-ąją, trinktelėjo skelbimą Konstitucija įsigaliojo! Tai atleistina, nes redakcija dar nebuvo skaičiusi pačios Konstitucijos ir nežinojo, kada ir kokiomis sąlygomis ji įsigalioja.
Be kita ko, nesilaikyta nė okupacijos laikotarpio tvarkos, dar nepakeistos, kaip skelbiami įsigalioja kokie nors įstatymai: Ne vėliau kaip per dešimt dienų po jų priėmimo... skelbiami lietuvių ir rusų kalbomis.
Istorikams gali pasidaryti įdomu: kodėl tokia sumaištis? Nejau tik dėl kelių dienų? Ar buvo sukirsta lažybų?
Kol kas pasidalysiu privačia prielaida.
Piktuose opoziciniuose laikraščiuose tuomet buvo rašoma visokių nesąmonių. Rinkimus pralaimintieji valdžios neatiduos! Rengs perversmą, laistysis kraujo jūros! Beje, kas netiki, tepasiskaito Respubliką. Gal iš gudriau įbruktų arba ir savaiminių LKP baimių (ne iš kitur) kilo tie visi datų ir įsigaliojimų gudravimai, Konstitucija priimta nė balsų iki galo nesuskaičiavus, įrašius dieną ir valandą dėl viso ko avansu pačioje Konstitucijoje! Akivaizdi reikmė Konstitucija teįsigalioja kuo greičiau, šalin konstitucines sąlygas, nereikia nė valstybės vadovo parašo (jeigu jis, klastūnas, nesirašys, jeigu nešauks nei seno, nei naujo Seimo?).
Tegul prisimena ką nors prisimenantieji, kodėl taip liūdnai tose datose kapstėmės.
Praėjo 20 metų, turime vis dėlto neblogą ir gelbstinčią Konstituciją. Kažkur sulindo agitavusieji nebalsuoti už ją turiu dar tokių patriotinių afišų, liko ir prisiminimų apie intrigas, keistus nežinia kieno interesus. Gal kada išaugsime.
Pranešimas, skaitytas Seime konferencijoje Lietuvos konstitucingumo raida, skirtoje Konstitucijos 20-mečiui, spalio 26 dieną.
© 2012 XXI amžius
|