|
Sunkios vedybos per prievartą
Per vieną parą nuo sekmadienio 23 valandos, kai pradėjo aiškėti rinkimų rezultatai, iki pirmadienio vakaro politikai tiek prikalbėjo, kiek paprastai neprikalba per ketverius metus tarp rinkimų. Toks padidėjęs jų darbo efektyvumas išties stebina. Tik kokių rezultatų jis duos tautai, tikrai neaišku, bet neabejotina, kad politikams bus naudingas.
Kai trys partijos, skelbusios savo pergalę rinkimuose, jau kūrė naują valdančiąją koaliciją, TS-LKD vadai irgi pajuto, kad galima realizuoti savo napoleoniškus planus. Andriaus Kubiliaus noras gauti vėl ketveriems metams premjero (beje, ir Seimo nario) kėdę ypač sustiprėjo po to, kai po sukelto triukšmo dėl pažeidinėjimų Darbo partija (DP) gavo mažiau vietų ir nusirito į trečią vietą. Nors, sumaniai panaudojęs konservatoriškąjį jaunimą baltų pirštinių manifestacijoms, A. Kubilius turėjo atsisakyti anksčiau numatyto plano išvis panaikinti jam nepalankių rinkimų rezultatus. Beveik visi politologai pripažįsta, jog baltųjų pirštinių žaidimas, sugalvotas A. Kubiliaus, davė jam pergalę antrajame rinkimų ture. (Buvo gražu žiūrėti, kaip Kaune, Laisvės alėjoje, marširuojančių studenčių būrys, vadovaujamas jauno politiko, mokėsi skanduoti: Grąžinkime skaidrius rinkimus). Buvo parengtas ir kitas variantas panaikinti rinkimų rezultatus ir šaukti naujus. Dabar, sekmadienio vakarą, nepasitenkindamas antrojo rinkimų turo rezultatais (nors viešai jais labai didžiuodamasis) nelaiminga veido išraiška premjeras kartojo gerai apgalvotus žodžius: Svarbu yra įsipareigojimas atsakingai politikai. Tokioje kairiųjų koalicijoje, kurioje dalyvauja ir Darbo partija, aš nematau galimybių realizuoti kokią nors atsakingą politiką. Nors niekas jo net nekvietė, tačiau jis vis kalbėjo apie kažkokią kairiųjų koaliciją, kuri turėtų jį kviesti ir, aišku, pasiūlyti geidžiamą premjero postą. Visą tą naktį leisdamas suprasti, kad premjero kėdė jam garantuota, vaizduodamas principingą, valdžios iš rankų nepaleidžiantį skaidrų politiką, pirmadienio rytą su naujuoju planu pirmasis nuskubėjo pas Prezidentę.
Prezidentė, po A. Kubiliaus priimdama Algirdą Butkevičių, aiškiai pasakė, kad Vyriausybėje nusikaltusios DP vadovų ji matyti nenori. Uždaro pokalbio su Prezidente detalių A. Kubilius neatskleidė, tad jas išpyškino A. Butkevičius: Prezidentė draudžia eiti į koaliciją su DP. Netrukus, po kelių valandų, tas D. Grybauskaitės noras buvo išsakytas jau aiškiai spaudos konferencijoje, taip pakeitus Konstitucijoje įteisintą koalicijų sudarymo būdą. Tačiau jos nurodymu panaikinus rinkimus laimėjusios A. Butkevičiaus partijos rezultatus, tapo akivaizdu, kad turi būti pradedami vykdyti kitokie projektai reikia sudaryti kitokią koaliciją, prie socialdemokratų pritraukiant ir tikriausiai net premjeru paskiriant didelę patirtį turintį A. Kubilių, kad jis galėtų tęsti pradėtus darbus. Tačiau netrukus savo pretenzijas išsakė V. Uspaskichas, kad į premjero kėdę eiti nesiveržia, tas postas net netinka jo protui, ir matydamas, kad kai kas (aišku, Prezidentė) nori jį dažniau matyti Seime, atsisako EP nario mandato ir bus Seimo pirmininku. Prezidentės nurodymų išsigandęs A. Butkevičius, tikriausiai raginamas savo patarėjų ir V. Uspaskicho, netrukus vis dėlto pareiškė, kad numatyta LSDP koalicija su DP ir tvarkiečiais vis dėlto bus vykdoma toliau. Pamatęs tam tikrą pasipriešinimą prezidentės nuomonei iš besiburiančių naujosios koalicijos partnerių, jau pirmadienį popiet A. Kubilius strategiškai kalbėjo: kai pasiūlys ir kaip pasiūlys, tada ir kalbėsimės (apie koaliciją). Nors vėlgi dalyvauti kokioje nors koalicijoje niekas jam taip ir nesiūlė.
Napoleono liga apsirgo ir kai kurie kiti konservatorių vadai bei Permainų koalicijos senbuviai. TS-LKD frakcijos seniūnas J. Razma dar pirmadienį tikino, kad visi labai gerai dirbo tuos ketverius metus, daug patirties gavo, tad jei buvusi opozicija, neturėdama patirties, kreipsis, visada padės. Deja, to gero darbo pavyzdys tėra tik mokesčių padidinimas ir iš to kilęs biudžeto deficito mažinimas, kurio rodiklius galima būtų dar labiau pagerinti, padidinus mokesčius du, o gal ir tris kartus nedarbas ir emigracija garantuotai patrigubėtų. Aišku, jis labai patenkintas išmintingu Prezidentės siūlymu dalintis valdžia tarp A. Butkevičiaus ir A. Kubiliaus. Napoleonizmo liga nuo A. Kubiliaus užsikrėtė ir liberalas E. Masiulis. Dar pirmadienį jis kūrė planus, kaip galėtų pasilikti pelningą susisiekimo ministro vietą, eidamas į koaliciją su A. Butkevičiumi ir V. Uspaskichu. E. Masiulis net 10 kartų per dieną džiaugėsi rinkimų rezultatais, esą rinkėjai pasitikėjo balsuodami už vienintelę liberalią jėgą, atidavė jai net 117 tūkst. balsų. Mat tikriausiai nujautė, kad rinkėjai, nušlavę dvi liberalias jėgas A. Zuoko Taip bei Liberalų ir centro sąjungą, netyčia galėjo išplauti ir trečiąją. Tad dėkoti ir džiaugtis tikrai būta ko. Jis irgi vis laukė, kada jį į koaliciją pakvies naujieji valdžios postų perėmėjai.
Įvairiuose per keletą dienų A. Kubiliaus pasiūlytuose žingsniuose galima įžvelgti žymiai geriau išvystytą jo sumanumą suregzti įvairias intrigas nei Vytauto Landsbergio, kurį visada tuo kaltino jo daugybė nedraugų. Juk V. Landsbergis tikrai yra tas žmogus ir pasaulio pripažintas politikas, atvedęs Lietuvą į nepriklausomybės atkūrimą. Tiesa, nepriklausomybės iškovojimas buvo ir ilgo partizaninio bei apskritai tautinio-krikščioniško pasipriešinimo pasekmė, kurią pamiršti labai siekiama. Nepaisant politinės išminties ir proto, V. Landsbergis nesiveržė ir nekūrė kažkokių ypatingų veiksmų, galinčių atvesti jį į valstybės vadovo postą. Ir dabartinėje padėtyje jam neliko nieko, tik pagirti Prezidentę už jos sumanumą. A. Kubiliaus sugebėjimas išsisukti iš bet kokios padėties, rasti pergalę ten, kur jis pralaimi, parodyti didžiulius ekonominius nuosmukius, kaip pasauliui nematytą sėkmę, išties stebina. Lietuva jau tapusi skurdžiausia ES valstybe, emigracija pasiekusi pasaulyje neregėtų aukštumų, popieriuose mažinamas nedarbas neduoda jokio verslo pasiekimų. Iš ES ateinanti parama nuplaukia į ministerijas ir departamentus bei paskirstoma juos kuruojančioms partijoms, o tauta tenkinasi didžiausiais nuskurdimo tempais. Ir visa tai vyksta pritariant dešiniųjų elektoratui.
Konservatorių rėmėjams labai patiko pirmadienį Prezidentės mestas gelbėjimosi ratas A. Kubiliui. Jie urmu puolė jį girti kaip vienintelį priimtiną. TS-LKD rėmėjams visai buvo nesvarbu, kad tai, kaip bebūtų gaila, nesiderina su Konstitucija. Tačiau jau tos dienos pavakary tai buvo atmesta A. Butkevičiaus: LNK televizijoje jis sakė, kad koalicija su konservatoriais jam nepriimtina. Nes reikia vertinti, kad mūsų skirtingi rinkėjai, kad mes norime įgyvendinti ryžtingus programinius dalykus, mes turime aiškią viziją, kuri pagrįsta veiksmais. Žmonės nori tam tikrų pasikeitimų. Tada aš neįsivaizduoju, kaip mums sudaryti tokią plačią koaliciją liberalai, konservatoriai ir socialdemokratai. Tai reikštų, kad socialdemokratų partijos vadovas įgyvendina dešiniųjų partijų programą. Tačiau konservatorių rėmėjams nerūpi, kodėl A. Kubilius taip veržiasi į koaliciją su socialdemokratais. Akivaizdu, kad vadinamieji vertybiniai dalykai, apie kuriuos mėgsta kalbėti A. Kubilius, čia aiškiai ignoruojami. Taigi viskas vyksta tik dėl postų, tik dėl valdžios. Tai, kad A. Kubilius vis pabrėžia atsakomybę vykdant energetinius projektus, išlaikant finansinį stabilumą, rodo, jog jis nusitaikęs į šias sritis aptarnaujančias ministerijas. Tai dar kartą parodo, kad jis nepaiso augančio žmonių skurdo, nes elektrinės statyba toliau skurdins valstybę, euro įvedimo būtinybė išvis pakibusi ant plauko (jį įvedus, šalies ekonomika tik dar labiau priklausys nuo sunkios euro zonos valstybių padėties, o pats euro įvedimas ne išsprendžia, o tik sukelia naujų problemų), biudžeto deficito mažinimas reiškia tolesnį diržų veržimą (aišku, tautos, bet ne valdžios). Dauguma rinkėjų, pirmajame ture pasisakydami prieš A. Kubiliaus diržų veržimosi politiką, kartu spręsdami referendumo klausimą dėl AE statybos, pasielgė ne visai valstybiškai. Balsuodami prieš AE, rinkėjai tikriausiai džiaugėsi galėdami bent tuo atkeršyti A. Kubiliaus skurdinimo politikai ir jo pasamdytai lakštingalai, čiulbėjusiai A. Čekuolio balsu.
Naujosios koalicijos vadovų pareiškimai jau pradeda stebinti. Jeigu bus įvykdytas A. Butkevičiaus pažadas padidinti minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) iki 1000 lt, tikrai nebus išvengta nedarbo, su kuriuo kovoti jis žada. Dar labiau didinti MMA žada V. Uspaskichas, sakąs, kad nuo sausio 1 d. jis jau sieks 1100 litų, o dar po metų 1509 litus. Tiesiog rojus žemėje džiaukis ir spygauk. Tačiau nei vienas, nei kitas nė nebando paaiškinti, iš kur atsiras ir valstybėje, ir privačiame sektoriuje pinigų didinti MMA. A. Butkevičius kalba labai įdomiai: panaikinsime kurią nors ministeriją ir pinigų atsiras. Taip, valdžiai pinigų tikrai atsiras, ir ne vien naikinant kokią nors nereikalingą ministeriją. Bet iš kur pinigų didinti darbuotojams atlyginimus atras vargšas verslininkas, vos suduriantis galą su galu? Ar A. Butkevičius duos pinigų iš panaikintos ministerijos? V. Uspaskichas išvis nieko neaiškina... Štai ir išryškėja naujųjų valdančiųjų populizmas. Dar nerimą kelia tas A. Butkevičiaus ryžtingai pasakytas AE nestatysiu. Nejaugi jis nesupranta, kad Prezidentė neprileis tokio premjero prie vyriausybės?
Stebina ir pirmieji pareiškimai dėl postų dalijimosi. Socialdemokratai nori 68 ministrų postų. Siūlomos kandidatūros negirdėtos. Už LSDP, kaip ir kitas partijas ir jų atstovus, demokratiškai jau nubalsuota, ir dabar tos partijos demokratiškai išsidalins postus ir valdys valstybę. Stebina ir V. Uspaskicho noras gauti 45 ministerijas (netgi švietimo ir mokslo). Kažkaip jau tapo Lietuvoje įprasta, kad kultūrą ar švietimą geidžia kuruoti nelietuviai. Į vieną šių ministerijų gviešiasi ir dar vienos tautinės mažumos atstovai, kviečiami į koaliciją. Jau antradienį Socialdemokratų partijos pirmininkas A. Butkevičius pranešė, kad socialdemokratai svarsto galimybę į būsimą valdančiąją koaliciją kviesti dar vieną partnerį. Netrukus paaiškėjo: tas partneris lenkai (LLRA). Pirma tai buvo pranešta Lietuvos lenkų žiniasklaidai, o tik vėliau buvo informuoti lietuviai. Pasirodo, socialdemokratų ir LLRA programos iš esmės sutampančios, ir kai kurie LLRA programos punktai turi būti įtraukti į vyriausybės programą, o vėliau prasidėtų derybos dėl postų.
Užsipuldama V. Uspaskichą, Prezidentė uždėjo jam kankinio vainiką. Ar tai padarė sąmoningai? Kol kas neaišku, tačiau tokioje padėtyje ne tik jo mylėtojai suglaudė pečius apginti skriaudžiamąjį, bet ir kitiems lietuviams jis tampa užuojautos vertu kankiniu. Taip juodosios buhalterijos bylos herojui tik pakeliamas reitingas. Prezidentės žingsnis gali būti numatytas ir į netolimą ateitį priešlaikinius rinkimus, nes premjero kandidatūrą siūlo prezidentas. Nesvarbu, kad koalicijos partneriai tą kandidatūrą jau suderinę tarpusavyje. Į koaliciją nepakvietus labai valdžios trokštančių A. Kubiliaus ir E. Masiulio, irgi pasiruošusio, kaip jis sako, dalyvauti alternatyvių koalicijų sudaryme, gali atsirasti pretekstas naujiems Seimo rinkimams Prezidentė gali Seimui teikti tokią Ministro pirmininko kandidatūrą, kurios Seimui per 60 dienų du kartus iš eilės nepatvirtinus, Prezidentė galės paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus (Konstitucijos 58 str.). Tada pergalės laurai teks A. Kubiliui jis pasiims taip geidžiamą premjero postą. Aišku, tikriausiai bus išspręstas ir juodosios buhalterijos bylos klausimas, ir V. Uspaskichas atsidurs su savo komanda už grotų. Juk taip ilgai jį nuo persekiojimo gynė konservatoriai net baudė kai kuriuos bendrapartiečius, pernelyg aštriai puolusius DP. Dabar, kai reikia pakovoti dėl valdžios, klausimą galima išspręsti greičiau ir tiesiau.
Taigi išgirdome dviejų dienų politines diskusijas apie priverstines vedybas, o mes vėl lauksime kalbų apie gyvenimo pagerėjimą. Tai bus jau po ketverių metų. Istorijos ratas sukasi be galo...
Linas Šalna
© 2012 XXI amžius
|