|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kauno arkivyskupijoje Kėdainių dekanate Dėmesys augintiniams ir jautrumo pamoka bažnyčioje
KĖDAINIAI. Jau treti metai Šv. Jurgio bažnyčioje vyksta gyvūnėlių laiminimo šventė. Atrodo, tradicija ta pati, bet kiekvieni metai įneša ką nors naujo, ateina vis kitų klasių vaikai. Labiausiai savo gyvūnėlius myli mažieji pradinukai. Todėl ir šį kartą čia jų daugiausiai susirinko. Dalyvavo mokyklų-darželių Obelėlė ir Purienos 14 klasių mokinukai su tėveliais, nešini bei vedini savo augintiniais. Čia buvo ir šuo Braškė, ir mėlyna šnypščianti katė, du balti balandžiai, jūrų kiaulytė bei kitokių gyvūnėlių. Vaikai juos laikė rankose, narveliuose, šuniukus buvo pririšę dirželiais, kad nepabėgtų, nesusipeštų su kitais šuniukais. Klebonas kun. Artūras Stanevičius ėjo nuo vieno gyvūnėlio prie kito laimindamas juos, bendraudamas su vaikais, pokštaudamas, paklausdamas gyvūnėlių vardų, kiekvienam vaikui padovanodamas po šventą paveikslėlį. Jis gėrėjosi vaikais, kurie gražiai geba globoti savo augintinius, skatino ir toliau būti mažaisiais šv. Pranciškaus sekėjais, mylėti kiekvieną ne tik įsigytą gyvūnėlį, bet ir radus sužeistą gydyti, pamaitinti, priglausti. Mergaitės Rusnė, Ema, Gabija, Austėja, Beata, Paulina ir Gabrielė skaitė eilėraščius, skirtus Gyvūnijos globos dienai. Eilių pakako visiems zylutei Zitai, pelei Elei, arkliukui Arui, šuniukui Rifui. Rusnė savo eilėraščiu prašė Dievulio globoti vaikus ir jų gyvūnėlius. Mokytoja Laima Lukoševičienė pasiūlė trečiokei Gabrielei perskaityti jau palaimintiems gyvūnėliams skirtą savo eilėraštį. Bažnyčioje esantys atsidėkodami už širdingus mergaičių eilėraščius negailėjo joms linksmų katučių. Rokas su mama atėjo tik pasižiūrėti, bet kitais metais pažadėjo atsivesti ir savo auginamą katiną. Vaikai po palaiminimo dar nesiskirstė. Jie bendravo tarpusavyje, apžiūrinėjo vieni kitų augintinius, kalbino juos, susipažino vieni su kitais, fotografavosi. Atėję į bažnyčią pirmą kartą apžiūrinėjo altorius, paveikslus, šventoriaus skulptūras. Rusnė net sušuko: ,,Viešpatie, kaip čia gražu! Tikybos mokytojai su mokiniais kalbėjosi apie vidinį žmogaus pasaulį gėrį, jautrumą, atjautą, atidą, gailestį šalia esančiam žmogui, gyvūnėliui, gamtai. Aptarė šv. Pranciškaus gyvenimo detales, jo meilę gyvūnams. Tai buvo tarsi tęstinė pamoka mokykloje, prasidėjusi bažnyčioje, vaikų nuomone, įdomi ir linksma. Įsigyjame naminį gyvūnėlį. Jis mažas švelnus, glaustosi prie mūsų. Ar turėsime kantrybės jį užauginti? Gyvūnėlius reikia maitinti, slaugyti, gydyti sergančius. Jie ne visą laiką būna švelnučiai žaisliukai. Gyvūnėliai auga, serga, sensta, visai kaip žmonės. Ne visiems užtenka valios ir laiko skirti jiems dėmesio. Būna, kad pasenę, ligoti gyvūnėliai išmetami į gatvę arba išvežami automobiliais toliau nuo namų ir paliekami, o išvykus į užsienį atiduodami pasaugoti kitiems žmonėms. Deja, mes kartais net nesusimąstome, kad jie taip pat turi širdutes, moka liūdėti ir džiaugtis, būna labai prieraišūs. Daug dienų, savaičių, o kartais ir mėnesių paliktas gyvūnėlis kankinasi ieškodamas savo šeimininko. Nueina daug kilometrų, kol randa jį. Suradęs nereiškia jokių priekaištų, bet labai džiaugiasi, šokinėja aplinkui, siekia lyžtelti ranką tą, kuri jį išmetė. Genė Sereikienė Autorės nuotrauka
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |