Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kanonizacijos iškilmė Romoje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI teikia Komuniją kanonizacijos iškilmėje dalyvavusiam stebuklingai išgijusiam dvylikamečiui Džeikui Finkboneriui per šv. Kateri Tekakvitos užtarimą

Vaizdai iš kanonizacijos iškilmių

Šv. kun. Žakas Bertju (1838-1896)

Šv. Pedras Kalungsodas (1654-1672)

Šv. kun. Džovanis Batistas Piamartas (1841–1913)

Šv. Marija Sales Barangveras (1848–1911)

Šv. Mariana Kop (1838–1918)

Šv. Ana Šefer (1882–1925)

Šv. Kateri Tekakvita (1656–1680)

Maldininkai džiaugiasi šv. Kateri Tekakvitos kanonizacija

Evangelizacija – kelias į šventumą

Veiklus ir ištikimas dalyvavimas naujojoje evangelizacijoje yra kelias į šventumą visiems tikintiesiems, nepriklausomai nuo jų atstovavimo vienam ar kitam bažnytinės bendruomenės luomui. Galbūt taip reikėtų suvokti tą šiuolaikinį kontekstą, kuriame vyko popiežiaus Benedikto XVI vadovauta metinė kanonizacijos iškilmė. Spalio 21 dieną, Misijų sekmadienį, Romos Šv. Petro aikštėje susibūrus šimtatūkstantinei ir įvairiatautei piligrimų miniai, per aukotas specialias šv. Mišias buvo paskelbti septyni nauji šventieji – du kunigai, dvi vienuolės ir net trys pasauliečiai, gyvenę XVII, XIX ir XX amžiuose, priklausę vokiečių, prancūzų, italų, ispanų, filipiniečių ir amerikiečių tautoms, kai kurie iš jų tikėjimą paliudiję aukščiausia kankinystės auka. Netrukus po Tikėjimo metų atidarymo ir naujajai evangelizacijai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos metu buvo kanonizuotas kankinystę patyręs jėzuitas misionierius kunigas Žakas Bertju, jaunas kankinys pasaulietis Pedras Kalungsodas, vienuolijos steigėjas kunigas Džovanis Batista Piamarta, vienuolijos steigėja sesuo Karmelio Kalno Marija Sales Barangveras, pranciškonė raupsuotųjų globėja Mariana Kop, amerikietė indėnė pasaulietė Kateri Tekakvita ir mistikė pasaulietė Ana Šefer.

Kanonizacijos šv. Mišias kartu su Šventuoju Tėvu koncelebravę Sinodo tėvai spalio 7–28 dienomis vykusios asamblėjos sesijose ne vieną kartą išsakė šventųjų herojiškos veiklos ir liudijimo esminę svarbą šiandienos evangelizacijoje. Šventieji yra įtikinantys gyvenimo ir tikėjimo darnos pavyzdžiai dabartinei sekuliarizuotai epochai, kurioje neretai religiją bandoma pavaizduoti kaip „kliūtį pažangai“ ir stiprinti priešinimąsi indiferentizmo sklaidai bei praktinei ir teorinei ateizmo plėtrai. Šventųjų iškalbingos patirties iškėlimas ugdo naujuosius evangelizuotojus, kurie savo tvirtu tikėjimu ir meile Viešpačiui bei maldos praktika nelieka abejingi ir socialiniams šiandienos iššūkiams, ar tai būtų kova už taiką ir žmogaus teises, ar bekompromisinis gyvybės gynimas ir rūpinimasis vargšais. Taigi, šventieji ne tik dangiškuoju užtarimu ir globa, bet ir tiesioginiu dalyvavimu „istorinėje Bažnyčioje“ ir priklausymu įvairioms epochoms, tautybėms, rasėms, kalboms bei kultūroms savotišku būdu tęsia evangelizaciją, skelbdami ir liudydami Kristų „sine glossa“, palaikydami dabarties krikščionių tikėjimą, viltį ir meilę. Tai pastebėjo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas, kuris atsakingas už kanonizacijos ir beatifikacijos bylų peržiūras ir vertinimus.

Kita vertus, naujoji evangelizacija neabejotinai iškels naujuosius šventuosius ir netgi kankinius, žinant nemažėjantį krikščionių persekiojimo ir diskriminacijos mastą įvairiose pasaulio dalyse, netgi vadinamuose demokratiniuose kraštuose didėjant netolerantiškam sekuliarizmui. Kardinolo A. Amato įsitikinimu, kaip tik todėl neseniai pradėtų Tikėjimo metų vienas pirmųjų svarbių Visuotinės Bažnyčios įvykių ir buvo popiežiaus Benedikto XVI kanonizacijos iškilmė. Anot Vatikano kardinolo, daugeliui žmonių dabar nelengva suprasti skelbiamą pačios Bažnyčios šventumą, kada šiuolaikinėje žiniasklaidoje stengiamasi išryškinti kai kurių jos narių, netgi dvasininkų, nuodėmingą elgesį ar moralinius ir kriminalinius nusikaltimus. Daugelio Bažnyčios narių atsidavęs tikėjimas, artimo meilės darbai yra geriausias krikščioniškojo mokymo, kad Bažnyčia tikrai yra Kristaus šventas kūnas, patvirtinimas. „Pagaliau Bažnyčios šventumas nėra paprasta jos vaikų šventumo suma, bet dvasinė dovana, priimta iš Prisikėlusiojo Kristaus dvasios, – rašo kardinolas A. Amatas neseniai paskelbtoje savo knygoje. – Per savo istoriją Bažnyčia neša šį savojo šventumo turtą trapiuose žemiškuose induose, suvokdama, kad šiuo atžvilgiu ji negali daryti nieko kito, tik tęsti atsivertimą į Kristaus kryžių“. Oficialiai pripažinti šventieji ir kankiniai patvirtina, kad Bažnyčia, net jei ir nėra visiškai tobula, gali brandinti istorinio šventumo vaisių ir visada tai darys visomis gyvenimo aplinkybėmis.

Įkvepiančio liudijimo pavyzdžiai

Kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad septyni nauji šventieji nėra kažkokie mitologiniai herojai, bet realūs savo epochų vyrai ir moterys, kurie ryžtingai savuosius gyvenimus paskyrė Viešpačiui su broliška tarnyste artimui. Jie yra sūnūs ir dukterys Bažnyčios, kurios šventumas visuomet trykšta iš didžiojo Atpirkimo slėpinio. „Šiandienos kanonizacija yra iškalbingas šio išganomosios realybės slėpinio patvirtinimas, nes tų septynių Kristaus mokinių karštas ir dosnus tikėjimo išpažinimas, siekimas panašėti į Dievo Sūnų šiandien skaisčiai suspindi visoje Bažnyčioje“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Jie tokiu būdu parodo, ką reiškia būti tikrais evangelizuotojais, liudijant ir skelbiant krikščioniškąją žinią ir sekant paties Kristaus keliu. Tai svarbu tiek misijai „ad Gentes“, tiek naujajai evangelizacijai tose supasaulietintose vietose, kurios turi senąsias krikščioniškas šaknis.

Trumpai aptardamas kiekvieno šventuoju paskelbto asmens svarbiausius biografijos ir veiklos bruožus, popiežius Benediktas XVI pirmiausia kalbėjo apie 1838 metais Prancūzijoje gimusį Ž. Bertju, kuris karštą meilę Kristui rodė jau nuo ankstyvos jaunystės. 1864 metais įšventintas kunigu ir 1873-iaisiais įstojęs į Jėzaus Draugiją, jis jau eidamas tarnystę parapijoje savo tėvynėje su visišku atsidėjimu siekė gelbėti sielas. Išvykęs misijoms į Prancūzijos valdytas Afrikos teritorijas (Saint Marie ir Madagaskaro salos), kunigas Ž. Bertju ne tik plėtojo krikščionių tikėjimą, bet ir kovojo su socialiniu neteisingumu, rūpinosi vargšais ir ligoniais. „Malagašai laikė jį kunigu, atėjūnu tiesiog iš dangaus ir vadino jį savo „tėvu ir motina“, – priminė Šventasis Tėvas. Prasidėjus vietinių genčių sukilimui prieš prancūzus, jų lyderiai pagonys neskyrė politikos nuo religijos ir rodė priešiškumą viskam, kas „svetima“. Paėmę į nelaisvę kunigą Ž. Bertju, jie reikalavo nutraukti misijos veiklą ir pačiam atsižadėti savo tikėjimo. Tada jis būtų paskirtas vienu iš sukilėlių „patarėjų“, o kitu atveju turėsiąs mirti. „Aš verčiau mirsiu, bet neatsisakysiu tikėjimo“, – kalbėjo kunigas Ž. Bertju, pasitikdamas kankinystės mirtį 1896 m. birželio 8 dieną. „Brangūs bičiuliai, tegul šio evangelizuotojo gyvenimas būna padrąsinimas ir pavyzdys kunigams, kurie, kaip ir jis, tebūna Dievo vyrai! – sakė homilijoje popiežius Benediktas XVI. – Tegul jo pavyzdys padeda daugeliui krikščionių, persekiojamų dėl tikėjimo“.

Kalbėdamas apie kitą kanonizuojamą kankinį, jauną 1654 metais gimusį filipinietį katechetą P. Kalungsodą, homilijoje Šventasis Tėvas pabrėžė, kad meilė Kristui jį irgi paskatino įsijungti į jėzuitų misijų veiklą Marianos (Guamo) salose. Nors gyvenimo sąlygos buvo sunkios ir misionieriai patyrė persekiojimus dėl priešiškumo bei šmeižtų, dar pilnametystės nesulaukęs Pedras gilaus tikėjimo dėka drąsiai katechizavo atsivertėlius, savo skaisčiu gyvenimu liudydamas Evangeliją. Vykstant pagonių išpuoliams, jis galėjo pasitraukti, bet liko misijoje ir pagelbėjo kankinystę pasitikusiam ir palaimintuoju vėliau paskelbtam kunigui Diegui Luisui de San Vitoresui, gavo iš jo absoliuciją prieš 1672 m. balandžio 2 d. patirtą žiaurų susidorojimą. „Tegul drąsaus liudytojo Pedro Kalugsodo pavyzdys įkvepia brangius Filipinų žmones skelbti dangaus Karalystę ir laimėti sielas Dievui“, – linkėjo popiežius Benediktas XVI.

Kalbėdamas apie šventuoju paskelbtą italą kunigą Dž. B. Piamartą (1841–1913), gyvenusį XIX amžiaus materializmo stiprėjimo epochoje, Šventasis Tėvas iškėlė jo, kaip jaunų žmonių apaštalo, vaidmenį. Suvokdamas kultūrinio ir socialinio katalikybės dalyvavimo modernėjančiame pasaulyje poreikį, kunigas Dž. Piamarta siekė, kad jaunų kartų profesinės kvalifikacijos augimas sutaptų su moralinės atsparos tvirtėjimu įvairių iššūkių akivaizdoje. Dėl to jis kūrė atitinkamas apaštalavimo institucijas, įsteigė Nazareto šventosios šeimos kongregaciją vyrams ir Nuolankiųjų seserų tarnaičių vienuolių kongregaciją moterims. Šios bendruomenės dabar išplėtojusios misijų veiklą ne tik Italijoje ir Europoje, bet ir kituose kontinentuose, įskaitant paramą neturtingiesiems žmonėms. Popiežius Benediktas XVI priminė, kad savo labai intensyvioje veikloje kunigas Dž. Piamarta atgaivą ir pastiprinimą rasdavo nuosekliai praktikuodamas ilgalaikę maldą, adoruodamas Švenčiausiąjį Sakramentą, medituodamas Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. „Jeigu aš dvi ar tris valandas kiekvieną rytą neskirčiau maldai, negalėčiau pakelti tos gėrio naštos, kurią man Viešpats uždėjo“, – sakydavo šventasis kunigas.

Apaštalavimas švietimu ir slauga

Praėjusį Misijų sekmadienį buvo kanonizuota švento gyvenimo vienuolė ispanė Karmelio Kalno Marija S. Barangveras (1848–1911), įsteigusi auklėjimo darbais žinomą Nekaltojo Prasidėjimo seserų švietimo misionierių kongregaciją. Studijavusi pedagogiką ir dirbusi mokyklose naujoji šventoji dėl savo didelio pamaldumo jungėsi į įvairias moterų vienuolijas, kurios netenkino jos ieškančios sielos.

Pagaliau Burgoso vyskupo paskatinta 1892 metais ji įkūrė savąją bendruomenę, kurioje susibūrusios seserys entuziastingai išnaudojo steigėjos iškeltą jaunų žmonių, ypač moterų, mokymo ir ugdymo charizmą. Tapusios tikromis misionierėmis daugelio Ispanijos miestų mokyklose ir kolegijose, vėliau savo veiklą išplėtojo Italijoje, Tolimųjų Rytų šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Afrikoje. Minėta kanonizacija dar kartą patvirtina vienuolijų dalyvavimo švietimo sistemose svarbą, kad kartu su mokslo žinių pateikimu, profesinių įgūdžių lavinimu būtų sutvirtinamos ir moralinės nuostatos. Tai išskirtinai svarbu siekiant užimti asmens vertą vietą gyvenime. Motinos Karmen, kaip ji buvo vadinama savo aplinkoje, „švietėjiški darbai, patikėti Švč. Mergelės Marijos Nekaltajam Prasidėjimui, toliau neša gausius vaisius jauniems žmonėms, per jos dvasinių dukterų dosnų atsidavimą“, – sakė kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI.

Kitokia, tačiau ne mažiau svarbia artimo meilės veikla pasižymėjo taip pat kanonizuota vokiečių kilmės pranciškonė vienuolė Mariana Kop (1838–1918), išgarsėjusi atsidavusia raupsuotųjų globa Havajų salose. Ji, Vokietijoje gimusi ir su gausia tėvų šeima emigravusi į Jungtines Valstijas, įstojo į Šv. Pranciškaus seserų kongregaciją, darbavosi Niujorko valstijos katalikų mokyklose ir ligoninėse, tapo vietinės pranciškonių bendruomenės vyresniąja. 1883 metais su keliomis pranciškonėmis seserimis atvyko į Havajus, atsiliepdama į čionykščių kunigų kvietimą padėti rūpintis baisios Hanseno ligos ištiktais pacientais ir jų palikuonimis. Darbas raupsuotųjų aplinkoje (motina Mariana kūrė ligonines ir globos namus) faktiškai reiškė kontaktų nutraukimą su išoriniu pasauliu. Tai reikalavo didelės drąsos, netgi herojiškumo. Havajuose pranciškonė sutiko garsųjį raupsuotųjų globėją belgą kunigą Damjaną De Vosterą, kurį globojo iki mirties, kai šis taip pat apsikrėtė Hanseno liga (tėvą D. De Vosterą popiežius Benediktas XVI kanonizavo 2009 m. spalio 11 dieną). „Tuo metu, kai mažai ką galima buvo padaryti, mažinant šios baisios nelaimės ištiktųjų kentėjimus, Mariana Kop jų atžvilgiu rodė aukščiausio lygio meilę, drąsą ir entuziazmą, – kalbėjo homilijoje Šventasis Tėvas. – Ji yra spindintis ir veiklus geriausios katalikų vienuoliškos slaugos tradicijos ir jai brangios šv. Pranciškaus dvasios liudijimo pavyzdys“.

Skirtingos Evangelijos skelbimo sąlygos

Spalio 21 dieną kanonizuota ir pirmąja Šiaurės Amerikos indėnų šventąja tapusi K. Tekakvita (1656–1680) gimė Niujorko apylinkėse tėvo pagonio ir motinos krikščionės šeimoje. Prancūzų jėzuitų misionierių pakrikštyta jau būdama 20 metų, tačiau artimieji ir gentis nepritarė šiam žingsniui, todėl patyrė diskriminaciją. Iškilus gyvybės praradimo pavojui, nes buvo grasinama susidoroti, jei neatsisakys krikščioniško tikėjimo, Kateri pasitraukė iš gimtojo kaimo ir po poros mėnesių kelionės per kalnus ir miškus rado prieglobstį Šv. Pranciškaus Ksavero misijoje Kanadoje, netoli dabartinio Monrealio. Čia praktikavo intensyvų maldos gyvenimą, davė skaistybės įžadus, mokė melstis vietos indėnų vaikus, rūpinosi seneliais ir ligoniais. Pati sunkiai susirgusi mirė būdama tik 24 metų, bet vėliau dar labiau išgarsėjo dėl gausių išgijimo stebuklų, meldžiant jos dangiškojo užtarimo. Kateri pavyzdys daro įspūdį dėl dieviškosios malonės veikimo ir ištikimybės savo pašaukimui, kartu išlaikant ištikimybę tautinei kultūrai. „Tegul šis jos pavyzdys padeda gyventi mums ten, kur esame, mylint Jėzų ir neatmetant to, kuo mes esame“, – kalbėjo kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI, patikėdamas jos globai Šiaurės Amerikos čiabuvių tautų tikėjimo atnaujinimą.

Viena iš paskelbtų septynių naujų šventųjų yra vokietė pasaulietė A. Šefer (1882–1925), išgarsėjusi savo mistinėmis vizijomis ir maldos apaštalavimu. Gimusi ir gyvenusi Bavarijos mieste Mindelštetene, ji dėl tėvo ankstyvos mirties turėjo palikti mokyklą ir dirbti tarnaite, kad išsilaikytų jos nuskurdusi šeima. Ana savo darbu norėjo sukaupti lėšų stojimui į trokštamą misijų kongregaciją, tačiau savo darbdavio skalbykloje dėl nelaimingo atsitikimo verdančiu vandeniu nepagydomai nusidegino koją ir visą likusį gyvenimą liko prie patalo prikaustyta neįgaliąja. Nuolankiai priėmusi savo likimą, sunkiai kentėdama fizinius skausmus bei progresuojančią negalią, ji ėjo savo misijų tarnystę, gaudama pastiprinimą iš kasdienės šv. Komunijos, apreiškimų išgyvenimo ir stigmų malonės patirties. „Ji tapo nepaliaujama užtarėja maldoje ir Dievo meilės stebukluose daugeliui tų, kurie siekė jos patarimų, – sakė homilijoje Šventasis Tėvas. – Tegul jos maldos apaštalavimas ir kentėjimas, auka ir išpirka būna spindintis pavyzdys visiems tikintiesiems jos tėvynėje“. Bavarija yra ir paties Benedikto XVI gimtinė.

Baigdamas homiliją, Popiežius dar kartą priminė, kad jo paskelbti nauji šventieji, nepaisant kilmės bei socialinių sąlygų įvairovės, yra visiškoje bendrystėje su Dievo tauta Kristaus Atpirkėjo išganomajame slėpinyje. „Tegul šių naujų šventųjų liudijimas ir gyvenimas, dosniai paskirtas Kristaus meilei, įtikinamai kalba šiandienos Bažnyčiai, – linkėjo Šventasis Tėvas. – Tegul jų užtarimas stiprina ją Evangelijos skelbimo visam pasauliui misijoje“.

© 2012 „XXI amžius“