|
Viktoro Uspaskicho fenomenas
Gintaras Visockas
Štai ir baigėsi parlamento rinkimai. Jau po pirmojo rinkimų turo buvo akivaizdu, kad nė vienai politinei Lietuvos jėgai nepavyks turėti absoliučios balsų daugumos. Tai byloja, jog galima net pato situacija: rinkimų lyderiams teks bičiuliautis ne tik su panašių pažiūrų kolegomis, bet galbūt ir su nekenčiamais oponentais. Antrasis rinkimų turas šiuos spėjimus sustiprino. Tačiau labiausiai intriguojantis yra Prezidentės pareiškimas, jog valdančiojoje koalicijoje ji nenorinti matyti susikompromitavusios Darbo partijos (DP). Beje, šį pageidavimą valstybės vadovė išdėstė įsakmiu, griežtu tonu, už kurį Prezidentę derėtų pagirti. Valstybei geriau, jei aukšto rango politikas turi konkrečią nuomonę ir jos neslepia. O jei Prezidentas visąlaik bijo trinktelėti kumščiu į stalą, tokiai valstybei mažiau pasisekė.
Prisiminkime antrąją prezidento Valdo Adamkaus kadenciją, palyginkime ją su prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu, ir taps akivaizdu, kuris iš jų plaukia pasroviui, o kuris stengiasi įgyvendinti savo nuostatas. Tad turėtume sutikti, jog politikas, neslepiantis savo simpatijų, visuomet gražesnis už tą, kuris nedrįsta viešai įvardinti, ką labiau myli. Tiesa, įsižeidęs Viktoras Uspaskichas suskubo įrodinėti, jog Prezidentė privalanti gerbti rinkėjų valią. Juk Darbo partija sulaukė ženklaus Lietuvos piliečių palaikymo. Tokia pastaba ne iš piršto laužta. Net mintyse turint galimus gausius balsų pirkimus, akivaizdu, jog DP turėjo ir daug gerbėjų, kurie už ją balsavo vien sąžinės bei vidinių įsitikinimų vedini. Bet tada turėtume sutikti ir su nuostata, jog D. Grybauskaitė taip pat išrinkta akivaizdžia, įtikinama balsų persvara. Palyginkime, kiek Lietuvos piliečių rėmė D. Grybauskaitės kandidatūrą ir kiek jų balsavo už Darbo partiją 2012-ųjų rudenį, ir greičiausiai turėsime skaičius, kurie ponui V. Uspaskichui nebus palankūs.
Vis dėlto darbiečių apeiti greičiausiai nepavyks, nors ši partija, kaip portale delfi.lt teigia Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, nešvari ir bjauri. Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius suskubo pabrėžti, esą jam nėra priimtina vietoj darbiečių į valdančiąją koaliciją kviestis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovus. Būsimasis premjeras turįs dar ir savo asmeninius įsitikinimus. Vadinasi, konservatoriai jam labiau nepriimtini nei Darbo partija. Taigi su V. Uspaskicho vadovaujama partija, norime to ar nenorime, teks bendrauti, dirbti, ginčytis. DP lyderis jau viešai pagrasino: jei anksčiau dar svarstė galimybę trauktis į šoną, tai dabar labai supyko ir tyčia nesitrauks. Darbiečių vedlys specialiai liks Seime, kad visi neprieteliai ir oponentai kasdien girdėtų jo žeriamus priekaištus.
Akivaizdu, kad Lietuva per pastaruosius keliolika metų nesugebėjo šio politiko pastatyti į deramą vietą. Nors mes turime, berods, visus būtinus kozirius, kuriais remdamiesi galėtume negrįžtamai iš politinės arenos išstumti DP lyderį. Prisiminkime jo gėdingą bėgimą į Maskvą, niekuo nepagrįstus demagogiškus kaltinimus Lietuvai, esą lietuviai jį persekioja vien dėl tautybės, ar metų metais vilkinamą bylą dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos. Bet ar nepastebėjote akis badančio paradokso: kuo aršiau jį barėme, kuo labiau stengėmės jį išvilkti į dienos šviesą, tuo labiau augo jo populiarumas. Ar susimąstėme, kodėl? Galbūt pasirinkome neteisingą kritikavimo taktiką. Galbūt pats metas ieškoti efektyvesnių demaskavimo būdų. Deja, renkamės patį primityviausią būdą dar aršiau jį puolame, ir jo populiarumas, regis, dar labiau šokteli į viršų.
Štai buvęs Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Jurgis Jurgelis portale delfi.lt pateikia porą praktiškų patarimų koalicijų sudarymo klausimu. Šio pasiūlymo esmė, kad į koaliciją su V. Uspaskichu eiti galima tik tuo atveju, jei jis prižadės liautis šmeižęs Lietuvą. Patarimas lyg ir gražus, lyg ir prasmingas, bet turi ir negražiąją potekstę demonstruoja mūsų bejėgiškumą. Pasvarstykime, kokią žinią šis siūlymas galbūt siunčia rinkėjams? Ogi tai, kad esame nevykėliai, nes nieko kito nesugebame, tik reikalauti ar nuolankiai prašyti. Priversti jau nebepajėgiame. Beje, tokią išeitį pateikia ne koks nors primityvus interneto tinklaraštininkas, kurio erudicija ir išsilavinimas ne pačios aukščiausios prabos, o mūsų saugumui ne vienerius metus vadovavęs žmogus! Nejaugi išties daugiau jokių priemonių nebeliko, tik nusižeminus prašyti ar reikalauti, naiviai tikintis, jog neprietelius susigės ir atsitrauks? Ypač įtartinas mūsų teisėsaugos institucijų sprendimas rinkimų kampanijos metu darbiečiams pateikti sunkesnius nei iki šiol kaltinimus dabar jau dėl sukčiavimo. Jei kaltė bus įrodyta, įkalinimas taps neišvengiamas. Ir laisvė, beje, bus suvaržyta ne vieneriems metams. Tačiau kokią žinią toks griežtumas gali spinduliuoti potencialiems rinkėjams įtemptos rinkiminės kampanijos metu? Galimi du variantai. Informacinių karų žanrai patys įvairiausi. Vieną politiką demaskuoti įmanoma keliomis neigiamomis žinutėmis, kitą per daug įkyriai ir primityviai liaupsinant, o trečią parklupdyti ant kelių galima pateikiant humoristines laidas, mat rimtus priekaštus šis sugebąs išmintingai atremti. Galimybę įtikinamai atremti priekaištus dažnusyk palengvina ir aplinkybė, jog kritikai taip pat turi didesnių ar mažesnių nuodėmių. Čia derėtų, matyt, prisiminti vieną Estijos politiką, kurį rinkimų išvakarėse spauda prieš keliolika metų aršiai kritikavo dėl neteisėtai privatizuotų valstybinių butų pačiame Talino centre, dėl per asmenines pažintis įdarbintų giminaičių prestižinėse valstybinėse įstaigose ir nežinia iš kur atsiradusių įspūdingų sąskaitų bankuose. Tą politiką mušė visa be išimties Estijos spauda. O šis net nebandė gintis. Visi manė, kad su žemėmis maišomas politikas pasmerktas pralaimėti, tačiau rinkimų dieną jis įtikinamai nurungė konkurentą, kurį spauda (koks netikėtumas!) visuomenei pristatė kaip teigiamą herojų. Estijos politologai tokį fenomeną vėliau aiškino taip: primityvi, agresyvi kritika davė priešingą rezultatą estams tiesiog pagailo mušamo politiko. Be to, estams imponavo ir politiko savybė rūpintis savųjų gerove nepaisant jokių sunkumų ir trukdžių.
Kokį informacinių karų žanrą derėtų pritaikyti Darbo partijos lyderiui V. Uspaskichui? Rinkimų metu švelnesnių kaltinimų pakeitimas griežtesniais darbiečių vadovo populiarumo greičiausiai nesumažino. Žinia apie tai jo populiarumą galėjo sumažinti nebent tuo atveju, jei V. Uspaskichas būtų išsigandęs ir pasimetęs, bet jis neišsigando. Pastaruosius keliolika metų jis demonstruoja savo tvirtą charakterį: Kuo labiau mane pulsite, tuo labiau stiprėsiu. Mes, V. Uspaskicho oponentai, deja, tokio varianto net neanalizavome. Mes tarsi pamiršome, jog galbūt neužtenka vien turėti kompromituojančios medžiagos. Dar egzistuoja ir kitas ne mažiau veiksmingas kompromitavimo būdas primityvios, įkyrios, smulkmeniškos liaupsės. Taigi per mūsų pačių primityvumą ir neprincipingumą V. Uspaskicho fenomenas taip puikiai suvešėjo, taip įsišaknijo, jog Prezidentė šiandien jau nebeturi pasirinkimo tik ėjimą Va Bank. Nieko nenustebinsiu pasakęs, jog ji, be abejo, turi žymiai daugiau informacijos už mus visus kartu sudėjus į krūvą. Ir toji informacija ne iš viešųjų šaltinių, o iš VSD ar NATO žvalgybų stalčių. Tad neatmestina versija, jog Rusijos įtaka Lietuvoje nūnai tapo tokia grėsminga, kad trauktis tiesiog nebėra kur. Tokiu atveju kategoriška Prezidentės nuomonė pačiu laiku. Tiesa, kai kurie politologai (pavyzdžiui, Kęstutis Girnius ir Ainė Ramonaitė) tvirtina, kad jos ultimatumo niekas per daug neišsigando nei socialdemokratai, nei darbiečiai. Suprask, premjeru jau įvardintas A. Butkevičius gali ir neatsižvelgti į valstybės vadovės nuomonę. O prezidentė D. Grybauskaitė greičiausiai privalės nuryti karčią piliulę, jei Premjeras valdančią koaliciją lipdys būtent drauge su darbiečiais. Juk Seimo paleidimo ir naujųjų Seimo rinkimų organizavimo perspektyva rizikingas sumanymas. Galbūt tauta išrinks dar blogesnius.
Taigi galbūt susiklostė itin pavojinga padėtis, kuri verčia Prezidentę elgtis ryžtingai, atsisakant net asmeninių politinių perspektyvų. Mes visi per daug ilgai tylėjome arba kalbėjome vos puse lūpų. V. Uspaskichą mes užauginome visi tiek kairieji, tiek dešinieji. Užauginome tik dėl to, kad tylėdavome, kai prieš penkiolika ar dešimt metų reikėdavo pareikšti principingą poziciją. Vis vylėmės, jog mūsų neprincipingumas leistinas ir pateisinamas. Deja, šitaip elgdamiesi mes pasiekėme tikrai pavojingą ribą, kai jau sunku blogį atskirti nuo gėrio. Ypač keistas pastarųjų ketverių metų Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų flirtas su Darbo partija. Viešojoje erdvėje pasirodė versijų, esą konservatoriai tokiu savo elgesiu galbūt bandė iš Darbo partijos išstumti skandalingąjį V. Uspaskichą, o likusius darbiečius patraukti savo pusėn. Tai gal ir būtų įspūdinga. Bet jis ne konservatorių nosiai. V. Uspaskichas ne iš kelmo spirtas. Jo apgauti taip lengvai nepavyks. Be to, akivaizdu ir tai, kad Darbo partija laikosi tik ant skandalingojo politiko pečių. Nebebus jo, nebebus ir partijos. Vieninteliu pasiteisinimu čia galėtų tapti nebent bendrasis europietiškas kontekstas. Tvirtos vertybinės, politinės pažiūros ir principingumas šiandien niekur nebemadingas.
Latvijos Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komisija pareikalavo, kad Latvijos valdžia nedelsiant atmestų Lyčių lygybės diegimo 20122014 metais plano įgyvendinimą. Svarbiausia šio incidento priežastis skandalingasis Danijos ikimokyklinėms įstaigoms skirtas projektas, kurį jau bandoma primesti ir latvių darželiams. Džiugu, kad latviai laiku atsikvošėjo. Juk minėtas daniškasis projektas bruka ne ką kitą, o lytinį tapatumą trikdančias metodikas, panašias į šias: Diena, kada Karlis buvo Karlina ir Diena, kada Rūta tapo Ričardu. Lietuvos kultūros ministro patarėjas viešojoje erdvėje prasitarė apgailestaująs, kad 1918-aisiais buvo sukurta tautinė Lietuvos valstybė. Suprask, tada buvo padaryta klaida, nes toks valstybės modelis tapo nepriimtinas kitakalbiams gyventojams. Mintyse turiu Lenkijos lietuvių žurnale Aušra neseniai pasirodžiusį Živilės Makauskienės straipsnį Kultūros ministro patarėjas Imantas Melianas apgailestauja, kad 1918 m. buvo sukurta tautinė Lietuvos valstybė. Taigi šiandien turime vis daugiau jėgų, kurios siekia, kad nebesuvoktume, kas mes esą: katalikai ar ateistai, berniukai ar mergaitės, lenkai ar lietuviai. Beje, tegul tie išminčiai elgiasi kaip tinkami. Tiesiog išmintingai bei išradingai priešinkimės jų siūlomoms tiesoms, ir pergalę švęsime mes, o ne jie. Todėl ir sakau: Prezidentės griežta pozicija verta pagarbos. Švedų sociologas Aleksanderis Bardo yra viešai išdėstęs padrąsinančią, įkvepiančią mintį. Kad ateityje Baltijos šalys taps vienos turtingiausių pasaulyje. Tačiau reikalinga viena sąlyga privalome ginti savo interesus.
© 2012 XXI amžius
|