|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pasaulio vyskupų naujosios evangelizacijos programa Mindaugas BUIKA
Iššūkiai tikėjimo sklaidai Pasibaigus Vyskupų Sinodo 13-ajai eilinei asamblėjai, nagrinėjusiai temą Naujasis evangelizavimas tikėjimo perdavimui, kaip įprasta, ją sušaukusiam popiežiui Benediktui XVI buvo perduotas balsavimu patvirtintas beveik 60 siūlymų sąrašas. Jo pagrindu Šventasis Tėvas, talkininkaujant Sinodo sudarytai tarybai, parengs ir paskelbs baigiamąjį dokumentą Posinodinį apaštalinį paraginimą. Tačiau spalio 728 dienomis Vatikane vykusios Sinodo asamblėjos dalyviai daugiau kaip pustrečio šimto kardinolų, arkivyskupų ir vyskupų, atvykusių iš viso pasaulio ir patys paskelbė tradicinį dokumentą, vadinamąjį Kreipimąsi į Dievo tautą. Jį galima vadinti ganytojiška programa arba gairėmis naujojo evangelizavimo siekiams. Šiuo kreipimusi pateikiamos rekomendacijos visai globalinei tikinčiųjų bendruomenei ir kiekvienam jos struktūriniam elementui: katalikiškai šeimai ir vienuolijai, parapijai ir charizmatiniam sąjūdžiui, diecezijai ir jaunimo maldos grupei. Spalio 26 dieną paskelbtajame dokumente Vyskupų Sinodo tėvai pripažįsta daugelio iššūkių dabartinei tikėjimo sklaidai buvimą, ypač dėl tradicinės krikščioniškos aplinkos perdėtos sekuliarizacijos pasekmių. Bet jie nepasiduoda pesimizmui ar rezignacijai, pabrėždami, jog reikalingas atnaujintas sielovadinis entuziazmas, pasitikėjimas Dievo pagalba ir tikrumas dėl misijų veiklos sėkmės. Kreipimosi pradžioje primenamas Evangelijos pagal Joną pasakojimas apie samarietės moters susitikimą su Jėzumi prie šulinio (Plg. Jn 4, 542), pabrėžiant, jog tai yra šiuolaikinio tikėjimo ir dvasingumo ieškančio žmogaus įvaizdis. Sekuliarizuotas žmogus ateina su tuščiu indu, dvasiškai išsekęs, trokšta susitikimo su Dievu, ir Bažnyčia turi jam padėti numalšinti šį troškulį, priartinti prie Viešpaties. Minėtas evangelinis pasakojimas patvirtina, kad kiekvienas, susitikęs su Kristumi, tai yra po atsivertimo ir atsinaujinimo patirties, pats turi tapti Jo tiesos ir vilties skelbėju. Ganytojai pastebi, kad atsinaujinimą ir sielų gelbėjimą dabar siūlo daugybė ideologinių doktrinų, todėl reikia išugdyti aiškią įžvalgą ir atsparumą, kad būtų išvengta užteršto, apnuodyto vandens ir baisių pasekmių. Taigi Bažnyčia pabrėžia, kad tik Jėzaus mokslas yra tas gyvybingas vanduo, pateikia tiesą ir nukreipia į amžinąjį gyvenimą. Svarbiausias naujosios evangelizacijos uždavinys gaivinti tikrąjį krikščionišką tikėjimą dabartinės apnuodytos (sekuliarizuotos) kultūros kontekste, misijų veiklą pirmiausia sutelkiant į tuos, kurie, anot popiežiaus Benedikto XVI, nors buvo pakrikštyti, bet nutolo nuo Bažnyčios ir gyvena be krikščioniškų vertybių atramos. Šiems žmonėms reikia padėti asmeniškai susitikti su Viešpačiu, kuris vienintelis gali užpildyti mūsų egzistenciją giliąja prasme ir ramybe, suteikti viltį ir džiaugsmą visoms gyvenimo plotmėms. Bažnytinis svetingumas ir šventumas Susitikimo, kuriam iniciatyvą rodo pats Jėzus Kristus, reikia ne tik evangelizacijos objektui (sekuliarizuotam šių dienų žmogui, kurio siela ir protas dažnai išblaškyti ir patiria sumaištį), bet ir patiems evangelizuotojams dėl jų veikimo efektyvumo poreikio. Todėl Sinodo tėvai visus Bažnyčios narius kviečia kontempliuoti Viešpaties Jėzaus Kristaus veidą (tik, žinoma, ne pagal Romeo Kastelučio metodiką M. B.), įžengti į Jo slėpinio būtį, pateiktą mums per kryžių ir patvirtintą prisikėlimu iš mirties, nes kaip tik Jėzaus asmenyje Dievas Tėvas apreiškė savo meilę žmonių giminei ir sutaikė su savimi, tai yra, atnaujino pačią meilės sutartį. Bažnyčia sakralinė erdvė, kurioje vyksta tas susitikimas per Krikštą ir nuodėmių atleidimą Susitaikymo sakramente, ji svetingo priėmimo vieta ir namai visiems paklydėliams, kurie gali būti patraukti tikinčiųjų bendruomenės karštos meilės liudijimu. Svarbų vaidmenį čia turi šventosios liturgijos celebravimas (ypač sekmadienių Eucharistijos šventime), nes taip žodžiu ir gestu regimai parodoma Evangelijos prasmė. Kitas svarbus naujosios evangelizacijos bruožas yra tikro šventumo siekis, nes kiekvienas Kristaus mokinys yra įpareigotas liudyti, kad evangelizacija gali prasmingai atsiskleisti kasdieninio gyvenimo visumoje, pabrėžiama Vyskupų Sinodo kreipimesi. Naujajam evangelizavimui nereikia jokių naujų strategijų išradinėjimo, tarsi Evangelija būtų kokia nors nauja prekė, išmetama į religijų rinką, o tiesiog priminti paties Jėzaus veiklą, bendraujant su labai skirtingais žmonėmis ir pritaikyti tai dabarties sąlygoms. Štai kodėl yra svarbus kuo dažnesnis Šventojo Rašto skaitymas ir apmąstymas, nes tai ne tik padeda atskleisti susitikimo su Jėzumi galimybes, bet ir rasti krikščionišką evangelizacinį priėjimą prie esminių žmogiškojo sambūvio sričių: šeimos, darbo, draugų ir priešų, rūpinimosi vargšais, ir įvairių išbandymų atvejais, kaip tai darė pats Išganytojas. Naujoji evangelizacija, ypač asmeninio atsivertimo prasme, neturi būti nukreipta tik į kitus, bet ir į mus pačius, tai yra, į kiekvieną Bažnyčios narį, nepriklausomai nuo jo užimamos hierarchinės padėties bendruomenėje, pažymi Sinodo tėvai. Visi evangelizuotojai nuolankiai turi suprasti, kad Jėzaus mokinių dvasinis silpnumas ir netobulumas apsunkina jų misiją patikimumo prasme, todėl reikia nesvyruojant pripažinti tiek mūsų asmeninį nuodėmingumą, tiek Bažnyčios praeities istorinių žaizdų išlikusį pažeidžiamumą. Tačiau mes esame įsitikinę, kad Viešpaties Dvasia geba atnaujinti savo Bažnyčią, rašo Vyskupų Sinodo dalyviai savo Kreipimesi, nurodydami šventųjų ir kankinių liudijimo pavyzdžius, rekomenduodami juos vertingai pristatyti vykdant naująjį evangelizavimą, kaip svarbią poveikio priemonę. Nėra vietos pesimizmui Atsivertimas, atsinaujinimas ir evangelizacija pirmiausia yra ne vargingų mirtingųjų, bet Dievo veiklos pasekmė. Šis suvokimas suteikia stiprybės ir tikrumo, kad blogis niekada neturės paskutinio žodžio Bažnyčioje ir istorijoje, nurodoma Vyskupų Sinodo asamblėjos dokumente, primenant, kad ir pats Jėzus drąsino savo apaštalus: tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi (Jn 14, 27). Naujoji evangelizacija turi remtis šiuo ramiu tikrumu netgi sunkiausiomis aplinkybėmis, įveikiant baimę tvirtu tikėjimu, pažeminimą viltimi, o abejingumą meile. Žvelgiant į šių dienų pasaulį, nepaisant visų prieštaravimų ir krizių įskaitant šiuolaikinės visuomenės sunkią moralinę krizę būtina pabrėžti, kad tas pasaulis yra Dievo kūrybos vaisius, sužeistas blogio, bet vis tiek yra Dievo mylimas, todėl negali būti vietos pesimizmui protuose ir širdyse tų, kurie žino, kad Viešpats nugalėjo mirtį ir kad jo Dvasia toliau galingai darbuojasi istorijoje. Taigi, neatmetant krikščioniško nuolankumo, naujiesiems evangelizuotojams būtinas ryžtingas nusistatymas, kuris ateina iš tikrumo, kad galiausiai tiesa triumfuoja. Bažnyčia lieka gyva ir pasitinka istorijos nešamus iššūkius su tikėjimo drąsa ir daugelio savo sūnų ir dukterų liudijimu. Problemų negalima ignoruoti, ir tenka grumtis, kaip nurodė apaštalas šv. Paulius, su tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis (Ef 6, 12), tačiau tai neturi gąsdinti. Tarp naujų reiškinių, kurie reikalauja evangelizuotojų kūrybingumo bei susitelkimo, Kreipimesi į Dievo tautą nurodoma globalizacija, išaugusi migracija, minėta radikali sekuliarizacija ir jos ypatybės bei naujos galimybės išplėtoti Evangelijos pristatymą. Permainos valstybinėje politikoje skatina Bažnyčią peržiūrėti dalyvavimo visuomenės gyvenime formas, bet jokiu būdu to neatsisakyti. Daugelis naujų materialinio skurdo apraiškų atveria naujas galimybes bažnytinei artimo meilės tarnystei išvystant socialines struktūras, kurios turi dalyvauti evangelizacijoje. Pagaliau iškilusiuose naujuose ateizmo ir agnosticizmo pasireiškimuose, kad ir kokie skaudūs jie bebūtų, mes galime pažinti ne nusišalinimą, bet ilgesį, laukimą kažko aukštesnio, į kurį būtina atsiliepti. Taigi dominuojančios sekuliaristinės kultūros klausimais, kurie yra keliami tikėjimui ir Bažnyčiai, reikia atnaujinti pasitikėjimą Dievu ir tikėjimą, kad net tuose kontekstuose Evangelija yra šviesos nešėja, gebanti išgydyti kiekvieną žmogiškąjį silpnumą. Išskirtinis dėmesys šeimai Aptardami atskiras naujojo evangelizavimo sritis, Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai pirmiausia nurodo šeimą, kaip natūralią terpę tikėjimo perdavimui iš vienos kartos į kitą (posovietinėje visuomenėje šis ryšys, deja, neretai yra nutrūkęs dėl buvusio valstybinio ateizmo įtakos M. B.), kurioje motina turi ypatingą vaidmenį, neatmetant ir tėvo autoriteto bei atsakomybės. Nepriklausomai nuo geografinių, kultūrinių ir socialinių sąlygų, naujoji evangelizacija neįsivaizduojama be ypatingos atsakomybės pripažinimo skelbti Evangeliją šeimoms ir bažnytinio jų auklėjimo uždavinio palaikymo, teigiama Sinodo tėvų kreipimesi. Jame apgailestaujama, kad tradicinė vyro ir moters santuoka su jos privalomu atvirumu gyvybei išgyvena sunkią krizę, nepakankamai jai dėmesio skiriama valstybinėje politikoje ir netgi bažnytinėse bendruomenėse, todėl dokumente primenama ganytojų pareiga rūpintis šeima prieš ir po Santuokos sakramento suteikimo, pabrėžti jos išskirtinę misiją visuomenėje ir Bažnyčioje, pavyzdingų krikščioniškų porų liudijimą, rodantį pasauliui bendrystės ir tarnystės patirtį, kuriant taikią ir kupiną meilės aplinką. Atkreipdami dėmesį į kitokių šeimyninio gyvenimo formų paplitimą ir situacijas, kai iširus santuokai kuriamos naujos be bažnytinio palaiminimo ir sakramentinio ryšio, Sinodo tėvai pripažįsta, kad šios skausmingos ir netvarkingos situacijos neigiamai veikia sūnų ir dukterų auklėjimą tikėjime. Net ir netvarkingai gyvenančios poros, nors negali priimti sakramentinės absoliucijos ir Eucharistijos, lieka Bažnyčios mylimos ir Dievo neapleistos, ir bendruomenė jas turi lydėti atsivertimo ir susitaikymo kelyje. Čia pat ganytojai pamini ir vienuolinės šeimos, kurią sudaro visiškai Dievui pasišventę ir neturto, skaistumo bei klusnumo įžadus davę vyrai ir moterys reikšmę evangelizacijai. Jų liudijime Bažnyčiai ir pasauliui galima pajusti žmogiškosios egzistencijos prasmės antgamtinį horizontą, kuris yra svarbus būsimojo ir amžinojo pasaulio, kuriame reliatyvizuojamos šio žemiškojo ir laikinojo pasaulio gėrybės, bruožas. Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai, su padėka pabrėždami nepakeičiamą vienuolijų indėlį Bažnyčios misijai, kviečia jas būti naujojo evangelizavimo liudytojomis ir skatintojomis įvairiose srityse, pagal atskiroms jų bendruomenėms būdingas charizmas. Įvairios pastoracijų sritys Parapijos turi likti svarbiaisiais evangelizacijos židiniais, nepaisant aplinkybių kaitos (pavyzdžiui, besivystančios urbanizacijos) ir platesnio pastoracinio konteksto poreikių. Šiuo atžvilgiu Sinodo kreipimesi akcentuojama tradicinio liaudiškojo pamaldumo raiškos svarba ir kunigiškos tarnystės vaidmuo. Vyskupų Sinodo asamblėja kviečia kunigus stiprinti broliško bendradarbiavimo ryšius, gilinti dvasinį gyvenimą ir nuolatinę formaciją, kuri reaguotų į sparčius ir ne visada palankius aplinkos pokyčius. Kunigų artimiausiais pagalbininkais naujojoje evangelizacijoje yra nuolatiniai diakonai, katechetai ir aktyvūs pasauliečiai, dalyvaujantys liturginiame gyvenime, karitatyvinėje veikloje, katalikiškose organizacijose ir sąjūdžiuose. Jie turi rūpintis savo žmogiška ir krikščioniška formacija, geresniu tikėjimo supratimu (per pamaldžias Šventojo Rašto studijas) ir jautrumu šiuolaikiniams kultūros reiškiniams, pabrėžiama Vyskupų Sinodo dokumente. Šiam tikslui tarnauja įvairaus lygio ekumeninis bendradarbiavimas, nes Evangelijos skelbimas nėra vienos ar kelių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių privilegija, bet yra visų pakrikštytų asmenų atsakomybė. Kreipimesi į Dievo tautą ganytojai vėl pabrėžia savo išskirtinį dėmesį jauniesiems žmonėms, kurie yra pasaulio ir Bažnyčios ateitis. Pripažindami, kad į jaunimą savo agresyvius išpuolius yra nukreipusios ir sekuliaristinės jėgos, bandydamos atitraukti nuo tikėjimo, Sinodo tėvai patvirtina, kad jie nerodo pesimizmo dėl jaunųjų kartų krikščioniškumo, nes jos savo polinkiu į autentiškumo, tiesos, laisvės paieškas visada dosniai atsilieps į Kristaus šaukimą. Jaunimo pasaulis yra reikli, bet daug žadanti naujosios evangelizacijos sritis, rašoma dokumente ir kviečiama skatinti paties jaunimo aktyvų evangelizavimo vaidmenį bendraamžių aplinkoje. Bažnytinė bendruomenė turi ypatingą atsakomybę veikti tokiose ugdymo institucijose, kaip mokyklos ir universitetai, skatinti tikėjimo ir proto susitikimą švietimo ir kultūros srityse. Evangelizacija reikalauja, kad mes kreiptume didesnį dėmesį į socialinės komunikacijos pasaulį, ypač naująją žiniasklaidą, kurioje susiduria daugelio žmonių gyvenimo klausimai ir lūkesčiai, nurodoma Sinodo asamblėjos dokumente. Jame pabrėžiama naujosios evangelizacijos svarba toliau vystant Bažnyčios vaisingą dialogą su nuolatinio pažinimo sritimis, kad mokslas ir technologija nebūtų užtverti materializmo narve ir galėtų esmingai prisidėti prie naujos žmonių visuomenės kūrimo. Tai turi būti svarbu meno pasauliui, pasižyminčiam prasminga dvasingumo raiška, perteikiančia Dievo veido ir Jo kūrinių grožį: tokia kūryba yra ypač efektyvus kelias naujajai evangelizacijai. Neturto ir migracijos iššūkiai Savo pastoracinį žvilgsnį nukreipdami į svarbiąją ekonomikos sritį, vyskupai primena esmines Evangelijos nuorodas, kad darbas būtų išvaduotas nuo nepakeliamos naštos sąlygų, netikrumo dėl dirbančiųjų ateities ir ypatingos jaunimo nedarbo grėsmės. Žmogus turi būti kiekvienos ekonominės pažangos centre, turėti galimybę į teisingumą ir bendrąjį gerovės augimą bei prisiimti atsakomybę už ateities kartas, pabrėžiama Kreipimesi į Dievo tautą. Tam turi tarnauti ir politika, nušviesta Evangelijos šviesos, ir įsipareigojanti nesavanaudiškai ir nuoširdžiai rūpintis pagarba žmogaus orumui nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, pagarba šeimai, grindžiamai vyro ir moters santuoka. Krikščionys yra pašaukti aktyviai veikti politikoje ir aiškiai liudyti artimo meilę, šalinti neteisingumo, nelygybės, diskriminavimo, prievartos, rasizmo, bado ir karo priežastis, ginti laisvę. Artimo meilės veiksmus visada turi lydėti įsipareigojimas teisingumui ir turi būti visų visuomenės sluoksnių turtingųjų ir vargšų rūpestis. Bažnyčios socialinio mokymo įgyvendinimas yra integralus kelias naujajai evangelizacijai, kaip ir krikščionių, pasišventusių tarnauti žmonių bendruomenei visuomeniniame ir politiniame gyvenime, ugdymas, tvirtinama Vyskupų Sinodo asamblėjos dokumente. Jame nurodoma, kad naujosios evangelizacijos autentiškumo simbolis yra vargšo veidas, kuris atspindi kenčiančio Kristaus veidą, todėl tikinčiųjų bendruomenėse vargšai ir kenčiantys privalo turėti privilegijuotą vietą, pabrėžiant paties Jėzaus saitus su jais, o pačiai bendruomenei suteikiama mistinė galia geriau suvokti gyvenimo trapumą bei maldingą artėjimą prie Kristaus. Baigiamojoje Kreipimosi į Dievo tautą dalyje, aptariant bažnytinę padėtį įvairiuose pasaulio kontinentuose ir regionuose, atskirai minima neseniai iš totalitarizmo išsivadavusi Rytų Europa. Čia ypatingai aktuali naujoji evangelizacija per liturginį gyvenimą, katechezę, kasdienę šeimos maldą, pasninką, solidarumą tarp šeimų, pasauliečių dalyvavimą bendruomenių gyvenime ir dialogą su visuomene. Pripažįstant regiono Bažnyčių tolesnius išbandymus, atkreipiamas dėmesys į daugelio tikinčiųjų priverstinę emigraciją. Palaikydami savo gyvą ryšį su kilmės bendruomene, jie gali prisidėti prie pastoracinės globos ir evangelizacinių darbų juos priėmusiose šalyse, pabrėžiama dokumente ir konstatuojama, kad Europa krikščioniškosios civilizacijos židinys dabar yra paženklintas stiprios, kartais netgi agresyvios sekuliarizacijos su paliktomis žaizdomis tų režimų, kurie valdė vadovaudamiesi priešiška Dievui ir žmogui ideologija. Kita vertus, žinant turtingą teologinį, charizmatinį ir karitatyvinį Europos Bažnyčios paveldą, į žemyno krikščionybės ateitį reikia žvelgti su pasitikėjimu ir viltimi. Brangūs Europos krikščionys, dabarties sunkumai tegu jūsų neišgąsdina: priimkite juos kaip iššūkį, kurį reikia įveikti, ir kaip progą džiaugsmingam ir gyvybingam Kristaus ir jo gyvybės Evangelijos skelbimui, kviečia Sinodo tėvai. Jie meldžia, kad evangelizuotojams žengiant per sekuliarizmo paliktą dvasinės dykumos naktį, jų kelią patikimai nušviestų Švč. Mergelės Marijos, naujosios evangelizacijos Žvaigždės, šviesa.
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |