Teisingumo ir valstybės paslapčių sankirta
Gintaras Visockas
Tikriausiai nėra tokių, kurie nebūtų girdėję posakio, esą pasaulį valdo tie, kurių rankose informacija. Valdo ne ginklai, ne pinigai, o būtent žmonės, kuriems prieinama pačių įvairiausių rūšių informacija riboto naudojimo, tarnybinė, slapta, karinė, politinė, mokslinė, konfidenciali, visiškai slapta, asmeninio pobūdžio... Šiuose žodžiuose labai daug tiesos. Tačiau tokia aksioma reikalauja papildymų. Norint valdyti tautas, bendruomenes ar valstybes, neužtenka vien turėti daug informacijos. Dar reikia mokėti ja naudotis: atsijoti informacines šiukšles, išgryninti esmę, susisteminti faktus ir t.t. Įtaką gali daryti tik tas, kuris žino, kada, kaip ir kur panaudoti etiškai ar neetiškai surinktas slaptas ar pusiau slaptas žinias. Jei informacijos turėtojas tiksliai nežino, kaip ir kur dera paskleisti sukauptas žinias, arba jomis naudojasi neefektyviai, yra pasmerktas nesėkmei. Tik prapulties tikėtis gali net ir žinovas, kuris neturi aiškaus suvokimo, kokia informacija yra esminė ir kuri jos dalis labiausiai tinka konkretiems darbams nuveikti, kaip ir kokiu būdu leistina ją naudoti. Pagaliau būtina suvokti, kokius rezultatus gali duoti bet koks informacijos panaudojimas, bei aiškiai numatyti visus įmanomus tokio panaudojimo pasekmių variantus. Svarbiausia žinoti, ar uždaros informacijos panaudojimas atitiks siekiamą tikslą, ar nesukurs nepageidaujamų pasekmių. Ypač į aklus kačiukus panašūs tie, kurie išties turi sukaupę gausybę įvairios informacijos apie, regis, reikšmingus faktus, bet nemoka, nesugeba arba nepajėgia analizuoti: skaidyti, suskirstyti į temas, potemes, pavienius dėmenis, išgryninti bei gretinti, lyginti ir pagrįstai susieti. Pagaliau ir tai dar nėra viskas. Juk reikia gebėti įvertinti ir informacijos šaltinius bei jų patikimumą. Tokiems siaurakakčiams vertingiausios žinios, patvirtinti faktai ir pagrįsti skaičiai tampa balastu, nes pačios žinios poveikio galios neturi. Didžiausią galvos skausmą kelia ne pati informacija, o tie, kurie ją valdo nemokėdami su ja elgtis arba elgiasi neatsakingai. Vadovaujantis šiuo pricipu nėra keblu atsakyti ir į klausimą, kas gi dabar valdo Lietuvą. Jei žvelgtume paviršutiniškai, atsakymas itin paprastas: mes esame rankose tų, kurie sukaupę daugiausiai specifinių žinių. Kalbant dar konkrečiau, mus valdo lietuviškosios slaptosios ir specialiosios tarnybos. Tokių šiandien yra ne viena, ne dvi ir ne trys... Tiesa, jei išties esame demokratiška valstybė, neturėtume abejoti, jog lemiamus sprendimus priima ne Policijos departamentas, ne Valstybės Saugumo departamenas (VSD) ir ne antrukai, o konstitucinės valdžios institucijos: Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra arba teismai, savo kompetencijos ribose išsamiai susipažinę ir išanalizavę mūsų džeimsų bondų pateiktą informaciją. Taip bent jau turėtų būti. Tačiau ar būtent taip neviešintinos informacijos srityje bendrauja mūsų valdžios ir mūsų slaptųjų tarnybų atstovai? Valdžios ir slaptųjų tarnybų bendradarbiavimo subtilybės sudėtinga tema. Tai tarsi kietai surištas mazgas, kurio vienu ypu neišpainiosi, nes būtent šioje sferoje pasitaiko daugiausiai nesusipratimų, ginčų, klaidų. Nė viena pasaulio valstybė šios dilemos nėra išnarpliojusi be nuostolių, iš karto ir visiems laikams, nes tarp politikų ir žvalgybos bei kontržvalgybos darbuotojų visuomet egzistuoja trintis: nuolat aiškinamasi, kas kam paklūsta, kuris kurį vertina, kokias realias galimybes ir kokią veiklos laisvę suteikia specialiosioms operatyvinėms tarnyboms, kaip įgyvendina realią jų veiklos kontrolę ir t.t. Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas gali priminti amžiną kaip pasaulis ginčą: kas pirmesnis višta ar kiaušinis. Bet tikrasis gyvenimas kur kas sudėtingesnis. Net tokios galingos valstybės, kaip JAV, kadaise turėjo rimtų bėdų. Amerikos istorijoje būta laikotarpių, kai ne politikai valdė CŽV ir FTB vadovus, o CŽV ir FTB direktoriai darė itin didelę įtaką politikams.
|