Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

Lietuviai ir krikščionybė   

Zigmas Zinkevičius

XIII amžiaus viduryje Mindaugo pastatyta mūrinė Vilniaus Katedra (rekonstrukcija iš knygos „Gimtoji istorija“)

Zigmo Zinkevičiaus knyga „Lietuvių poteriai“

Įvadinės pastabos

Tautų istorija rodo, kad religija jų likimui daro didelį poveikį. Perėjusi į kitą tikėjimą tautos ar valstybės dalis neretai atskyla nuo masyvo (Indija, Serbija, Kroatija, Mažoji Lietuva), ir tai gali nulemti net svarbiausio tautos požymio – kalbos – skirtingą raidą (Indija → Pakistanas, Serbija – Kroatija...). Tautų ir religijų sąveikos procesai – labai sudėtingi. Religija gali tapti ne tik tautos naikinimo užtvara (pavyzdžiui, Lietuvoje okupacijų laikais), bet ir to vyksmo laidas (pavyzdžiui, nutautus dvasininkijai). Pati religija, žinoma, čia niekuo dėta. Kaltas klastingas piktavalių žmonių elgesys – religijos panaudojimas piktais, savanaudiškais tikslais.

Lietuvių sukrikščioninimas nebuvo vienkartinis reiškinys, kaip neretai manoma: esą Jogaila su būreliu lenkų kunigų pakrikštijo Lietuvą ir lietuviai tapo krikščionys. Anaiptol. Tai – labai ilgas, šimtmečius trukęs vyksmas su tam tikromis pertraukomis, pakartotiniais krikštais ir pan. Stengsimės aptarti tą sudėtingą procesą – lietuvių ir krikščionybės santykį nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.

Lietuvius krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos per vokiečius ir lenkus. Lietuviai buvo pakrikštyti paskutiniai, nes ties Lietuva susitiko abi Europą užliejusios krikščionybės bangos, o ne dėl lietuvių „lindėjimo pelkėse“, kaip kartais manoma. Beje, tokia nuomonė buvo išsakyta net TV pirmojoje Būtovės slėpinių laidoje ir jos kūrėjai vėliau vangiai tą klaidą taisė.

Po tokių pastabų pažvelkime į lietuvių santykius su krikščionybe.

Rytų krikščionybė

 Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga, pasiekusi Lietuvą daugiau negu šimtmetis prieš Vakarinę bangą. Buvusios baltų (lietuvių) žemės Rytuose imtos krikščioninti tuoj po rytinių slavų krikšto. Tasai procesas etninėse lietuvių žemėse suintensyvėjo XI–XII amžiais. Vyko kartu su krašto slavinimu, kurį Rytų krikščionybė spartino. Neturime duomenų, kad jos platintojai būtų išvertę į lietuvių kalbą poterius ar kitas maldas, kaip darė Vakarų misionieriai.

Ankstyvą lietuvių kontaktą su Rytų krikščionybe rodo seniausias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis – tokie žodžiai kaip bažnyčia, gavėnia, krikštas, kūčios, taip pat svarbiausių krikščioniškų švenčių pavadinimai: Kalėdos, Velykos, krikštavardžiai Povilas  ir kiti, gauti iš rytinių slavų dar gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą, greičiausiai apie X–XII amžius.

Žodžiui Kalėdos pradžią davė rytų slavų koljada, kilęs iš bažnytinės slavų kalbos kolęda, gauto per Bizantijos graikus (kalandai) iš lotynų kalbos (calendae). Rytų slavai (Kijevo Rusia) vargu ar galėjo šį žodį patys gauti anksčiau negu buvo pakrikštyti (988–989 m.). Į lietuvių kalbą jis turėjo patekti po slavų nosinio balsio ę denazalizacijos (virtimo ja), taigi greičiausiai XI–XII amžiais. Vėliau jis pas mus labai įsigalėjo, plg. vedinius kalėdoti, kalėdotojas, kalėdininkas, kalėdinis, kalėdojimas ir kt. Dar plg. refrenus kalėda, kalėdo. Pėdsakų paliko ir vardyne, plg. pavardes Kalėda, Kaled-inskas, vietovardžius Kalėd-iškiai, Kalėd-onys, vandenvardžius Kalėdų upelis, Kalėd-balė. Vėlesnės Vakarų bangos atneštas šio žodžio variantas kalendos (iš lenkų kolęda) senojo rytų slavų skolinio nebeišstūmė, pasitaiko tik vietomis tarmėse (yra dar variantas kalendros) ir keliose pavardėse: Kalenda (Kalendra), Kalend-auskas (Kalendr-avičius). Vietovardžiuose nepastebėtas. Dar turimas naujesniame skolinyje kalendorius (iš lenkų kalendarz), kurio ištakos siekia lotynų kalendarium ‘skolų knyga’.

Su Kalėdomis susijusios kūčios. Žodį kūčios į Lietuvą rytinė krikščionybės banga atnešė greičiausiai tuo pačiu metu kaip ir kalėdas. Šiam žodžiui pradžią davė rytų slavų kutja. Į lietuvių kalbą jis pateko dar prieš garsų samplaikai tj virstant afrikata č (virtimas vyko XIII–XIV amžiais), nes kitaip šiandien tartume *kūtė. Šis žodis lietuvių kalboje irgi labai įsigalėjo, plg. jo vedinius: kūčiauti, kūčiautojas, kūčiukas... Vakarinės bangos variantas kūcios (iš lenkų kucja) pasitaiko tik tarmėse, be to, jo kilmė nėra visai aiški, nes daug kur gali būti dzūkavimo padarinys iš kūčios, plg. svečias ir dzūkų svecias. Žodžio kūčios „kelionė“ į Lietuvą buvo trumpesnė negu kalėdų. Jo gimtinė – Bizantija (ne Roma), plg. gr. koukkia ‘toks grūdų valgis; pupos’ iš kokkos ‘grūdas’.

Mūsų savamokslių „kalbininkų“ bandymas įrodyti, kad žodis kūčios esąs savas, lietuvių kilmės žodis, o ne skolinys, sieti jį su kūč-kailis ‘avikailio atkarpa’ neturi jokio pagrindo, nes pastarojo žodžio dėmuo kūč- (tvirtapradė priegaidė!), kaip rodo variantas kūt-kailis, yra kilęs iš kūtis ‘kas susivėlęs; kudlos’ ir dėl savo reikšmės, ypač dėl skirtingos priegaidės, negali turėti ką nors bendra su kūčiomis (šaknis tvirtagalė).

Ir antrosios didžiosios krikščionių šventės – Velykų – pavadinimą gavome maždaug tuo pačiu laiku iš Rytų, o ne iš Vakarų. Žodžiui velykos pradžią davė rytų slavų būdvardis velik  ‘didelis’, vartotas junginyje velik dĕnj ‘didžioji diena’, kuris savo ruožtu yra vertinys iš graikų megale chimera. Žodžio senumą lietuvių kalboje rodo akūtinė (tvirtapradė) priegaidė. Žodis velykos irgi paliko pėdsakus mūsų vardyne, plg. pavardes Velykis ir Velika, Velik-ėnas, Velik-onis, vietovardžius Velykiai, Velyk-ionys, Veluk-ūnai, Velikuškės, Velyk-ionių upelis.

Žodžiai krikštas ir krikštyti atsirado iš rytų slavų krist ‘kryžius’ ir kristiti ‘daryti kryžiaus ženklą; krikštyti’ (su įspraustu k) dar tada, kai rytų slavai tebetarė jerį (labai trumpą i), kurį lietuviai perteikė savo trumpuoju balsiu i (iš vėlesnių rytų slavų formų krest, krestiti turėtume *krekštas, *krekštyti ar pan.), taigi gauti apie XI amžių ar dar anksčiau. Iš lenkų chrzest ‘krikštas’, chrzcić ‘krikštyti’ šiandien taip pat turėtume *krekštas, *krekštyti ar pan. Reikia manyti, kad iš Rytų gavome ir žodį kryžius. Nors formaliai šis žodis gali būti kildinamas iš lenkų krzyż, tačiau greičiausiai priklauso ankstyvajam skolinių iš Rytų sluoksniui, nes paliko gilius pėdsakus mūsų vardyne, plg. pavardes Kryžius, Križys, Kryž-onas, Kryž-evičius, Kryž-auskas, vietovardžius Kryž-iškės, Kryž-kalnis, Kryž-eliai, ežerų pavadinimus Kryž-inis, Kryž-okas, upėvardžius Kryž-upis, Kryž-iukas ir kitus.

Žodį bažnyčia greičiausiai gavome dar anksčiau negu krikštą, krikštyti ar kryžių, matyt, prieš rytų slavų krikštą, nes jų božnica reiškia ‘stabmeldžių šventykla’. Įdomu, kad lietuviai XVI–XVII amžiais dar buvo išlaikę šio žodžio slavišką pirmojo skiemens kirčiavimą – taip kirčiuojama M. Daukšos Postilėje ir anoniminiame 1605 metų Katekizme. Žemaičiai dar atmenamai rytų apeigų šventyklą (sentikių ir stačiatikių cerkvę) vadino cirkva, su i iš jerio, taigi gautą tuo pačiu metu kaip ir krikštas, krikštyti.

Sunkiau nuspręsti, ar žodžiai gavenia ‘pasninkas prieš Velykas’ ir nedėlia ‘sekmadienis; savaitė’ priklauso ankstyvajai Rytų krikščionybės bangai, ar tai yra vėlesnių laikų skoliniai. Bent jau balsis ė nerodo vėlyvo skolinimosi, nes šis balsis (vietoj laukiamo ie) greičiausiai yra antrinis, įsivestas iš veiksmažodžių bendraties gavėti ir dėti. Slavų nedelja laikoma lotynų dies feriata kalke, gavusia ‘savaitės’ reikšmę todėl, kad graikų atitikmuo sabbaton turi abi reikšmes.

Vardas Povilas į lietuvių kalbą pateko rytų slavams dar tebeturint jerus, taigi apie XI amžių (labai seną skolinimąsi rodo ir šaknies akūtas) kartu su bendriniais žodžiais krikštas, krikštyti. Rytų slavai Povilo vardą gavo iš Bizantijos graikų. Pirmykštis šaltinis – lotynų kalbos forma Paulus (lot. paulus ‘mažas’). Šis vardas slypi pavardėse Povil-aitis, Povil-iūnas, Povil-onis/Pavil-aitis, Pavil-iūnas, Pavil-ionis (iš viso 30 asmenvardžių), vietovardžiuose Povilai, Povil-iškė, Povil-aičiai, Povil-auskai (8), ež. Povil-ėlis. Lenkai iš seno turėjo formą Paweł ir variantą Pawał, kurių pėdsakai slypi mūsų vėlesnės kilmės pavardėse Pavel-skis, Pavelka (plg. lenkų Pawełko), Pavelčikas (lenkų Pawelczyk) ir Pavolas, Pavol-iauskas (plg. lenkų Pawał). Senuosiuose lenkų tekstuose retai pasitaikanti forma Pawił greičiausiai buvo gauta iš rytinių slavų.

Greta Povilo paprastai būna ir Petras, kurio vardas taip pat galėjo anksti pasiekti Lietuvą iš Rytų, tačiau tai sunku įrodyti, nes kamienas Petr- (jį turi per pusantro šimto pavardžių ir vietovardžių), kuriam pradžią davė graikų petros ‘uola, akmuo’, būdingas tiek Rytams, tiek ir Vakarams (Piotr iš Petr). Tas pat pasakytina dėl gausių pavardžių ir vietovardžių (per 100), kuriuose slypi šio vardo liaudiniai variantai, paprastai būdingi tiek rytų slavams, tiek ir lenkams, išskyrus gal tik turinčius šaknį Petk- (Petkus, Petk-aitis, Petk-ūnas, Petk-elis, Petk-utis, Petk-evičius, vietovardžiai Petk-iškiai, Petk-aičiai, Petk-ūnai, Petk-el-iškės, Petk-ėn-iškis – iš viso per 20), labiau orientuojančius į Rytus.

Krikštavardžiai Antanas, Andrius ir Ambrasas (dabar turime tik pavardę), kaip rodo rytų aukštaičių tarmės atitikmenys Untanas, Undrius ir Umbrasas, Lietuvą turėjo pasiekti dar prieš an tipo junginių susiaurėjimą, kurio pradžią turime nukelti į XI amžių, taigi priklauso ankstyvajai rytinei krikščionybės bangai.

Tačiau ne visas iš Rytų gautas vardynas savo ištakomis siekia laikus iki Lietuvos krikšto, nes kai kurie vardai galėjo į Lietuvą ateiti ir vėliau. Tai nelengva ištirti. Vis dėlto daugelis yra labai seniai gauti. Tai rodo jų fonetika (plg. kas pasakyta apie Povilą, Antaną ir kt.) ir prozodija – akūtas vietoj vėlesniems slavizmams būdingo cirkumflekso, pavyzdžiui, tvirtapradę šaknį turintys asmenvardžiai Jurgis ir Jurka, Jurša, Jurkša (Jurgio liaudiniai variantai), Povilas ir Poška (Povilo variantas). Plg. į vėlesnius laikus orientuojančias tvirtagales formas Jurgilas, Jurkus, Juršė, Jurkštas (Jurgio variantai), Poškus (Povilo variantas) ir kt.

Vardų senumą rodo labai gausūs jų atspindžiai gyvenamųjų vietų pavadinimuose, ypač vandenvardžiuose. Antai greičiausiai iš Rytų gautas Motiejus ir jo liaudiniai variantai slypi daugiau negu šimto gyvenviečių pavadinimuose (iš apie 70 skirtingų šio asmenvardžio variantų) ir šešiuose vandenvardžiuose. Tas pats pasakytina apie Petrą: šis vardas ir jo liaudiniai variantai slypi 106 gyvenviečių pavadinimuose (apie 70 iš skirtingų variantų) ir 5 vandenvardžiuose, Antanas ir Dimitrijus – po 60  (pirmasis 18, antrasis 25+2), Grigalius – per 50 (40+1), Andrius ir Simonas – po 35 (pirmasis 30+2, antrasis 13+2), Ivonas (Jono atitikmuo), Morkus ir Vosylius (Bazilijaus atitikmuo) – maždaug po 30 (pirmasis 17+3, antrasis 20, trečiasis 27+1).

Ypač atkreiptinas dėmesys į vandenvardžius. Juose slypintys iš Rytų gauti vardai paprastai įvardija vandens objektą, parodo jo priklausomybę, pvz., Dan-upỹs (: Dan ‘Danyla’), Ivon-upis (: Ivonas ‘Jonas’), Jar-upys (: Jãras iš Jermolaj ar Jerofej), Poc-upis, Pošk-upis (: Pocius, Poška ‘Povilas’), Sink-upė (: Sinkus ‘Simonas’), Svirk-upys, Svirkų ẽžeras (: Svirka iš Spiridon) ir upės ar upeliai Sink-iškė (akūtas!), Motiej-iškis (: Motiejus), ežerai Alekn-iškis (: Alekna ‘Aleksandras’), Don-iškis (: Dan ‘Danyla’) ir kiti. Tačiau dažnai pats asmenvardis paverčiamas vandenvardžiu, kuris lyg ir įasmenina vandens objektą, o tai padaryti galėjo tik žmonės gamtmeldžiai, dar nebūdami krikščionys. Pavyzdžiai: upėvardžiai Kirka, Kirkė, Kirk-utis (: Kirko ‘Kirian’), Lies-ukas (: Lesj ‘Aleksandras’), Mikyta (: Mikita iš Michail + Nikolaj), Vašk-utė (: Vaško iš Ivan), Venys (: Venj iš Venedikt), ežerų vardai Dan-iukas (: Dan ‘Danyla’), Povil-ėlis (: Povilas), Senk-utis (: Senjko ‘Simonas’), Veniai (: Venj iš Venedikt) ir kiti. Dar plg. upelio vardą Kam-onių Posūnis (: Choma ← Fama  ‘Tamošius’).

Taigi didžioji dalis iš Rytų gautų vardų turėtų būti bendraamžiai su seniausiu bažnytinės terminijos sluoksniu (Kalėdos, kūčios, Velykos, bažnyčia, krikštas...), pasiekusiu Lietuvą iki XII amžiaus vidurio, dar gerokai prieš oficialųjį krikštą. Tada lietuviai susipažino su aptartais vardais, ėmė juos vartoti, prie jų priprato.

Iš Rytų atėjusį krikščionišką vardyną išlaikė ir mums perdavė lietuviškai kalbantys žmonės, kurių nemaža dalis anuomet priklausė elitui, turėjusiam reikalų su Rytais, buvusiam rytinėje Lietuvos valstybės dalyje ir apsipratusiam su ten vartotais asmenvardžiais. Elitu, žinoma, sekė ir jo vardus pamėgdžiojo paprasti žmonės. Tuo būdu Rytų krikščionybės vardynas labai išplito tarp lietuviškai kalbančių valstybės gyventojų, ne vien krikščionių, bet ir dar nekrikščionių. Tai rodo labai gausūs to vardyno pėdsakai dabartinėse pavardėse. Net apie trečdalį krikštavardinės kilmės pavardžių sudaro tokios, kuriose slypi Rytų krikščionybės vardai!

Įvedus Vakarų krikščionybę vardams iš Rytų plūsti į Lietuvą nebebuvo sąlygų, išskyrus gyventojų persikėlimo arba jų vėlesnio prievartinio įvardijimo slaviškomis pavardėmis atvejus, kurie nebuvo masiški. Esami gausūs iš Rytų atėjusių vardų variantai rodo ne pakartotiną jų skolinimą, bet iš seno vartotų vardų slavinimą, vykusį ilgus amžius. Tuo būdu vardas Antanas pagal rytų slavų pavyzdį Anton ilgainiui imtas perdirbinėti Antonas, taigi šalia pavardės Antanavičius atsirado jos variantas Anton-avičius ir pan. Svarbų vaidmenį atliko slaviškoji Lietuvos raštinių kalba (vėliau lenkų, dar vėliau rusų), kuria anuomet buvo rašomi dokumentai. Tuose dokumentuose būdavo įrašomi ne tik lietuvių, bet ir rytinių slavų (vėliau lenkų, rusų) vardai, kurie vieni kitus veikė, vieni su kitais būdavo painiojami. Svyravimą didino ir vardų nevienodas ištarimas skirtingose tarmėse.

Pažymėtina, kad Lietuvoje įsitvirtinusi Vakarų krikščionybė senųjų, iš Rytų gautų, terminų ir vardų neatmetė, bet daugelį jų pasisavino.

Plačiau apie krikščioniškų vardų atėjimą į Lietuvą per kalbas tarpininkes tiek iš Rytų, tiek ir iš Vakarų žr. Zigmas Zinkevičius, Krikščioniško vardyno kelionė į Lietuvą  Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2010.

Kuriantis Lietuvos valstybei Rytų krikščionybė lietuvių žemėse buvo jau gerokai įsigalėjusi. Pakrikštytų pagal Rytų Bažnyčios apeigas tada būta daug žymių lietuvių. Minėtinas Nalšios kunigaikštis Daumantas, po karaliaus Mindaugo nužudymo pasitraukęs į Pskovą ir tapęs žymiausiu šios kunigaikštijos valdovu, net Rytų Bažnyčios – tada dar mažai tesiskyrusios nuo Vakarų Bažnyčios, šventuoju (daugiau negu du šimtmečius prieš šv. Kazimierą!). Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas irgi buvo Rytų apeigų krikščionis. Jų bendraamžio Gerdenio (Girdenio?), viešpatavusio Nalšioje, sūnus Andrius tapo Tvėrės stačiatikių vyskupu. Iki XV amžiaus vidurio net apie 50 lietuvių kunigaikščių buvo Rytų apeigų krikščionys. Dalis jų – vienuolynų kūrėjai ir vienuoliai. Net krikščionybės iš Vakarų įvedimo Lietuvoje iniciatoriai didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas prieš tai greičiausiai buvo pakrikštyti Rytų apeigomis (W. Urban, Žalgiris ir kas po jo, Vilnius, 2004, p. 51, 56, ypač 41 išnaša, 61, 84).

Lietuvoje ilgą laiką (oficialiai iki 1697 metų) buvo vartojama su Rytų krikščionybe susijusi slaviškoji raštinių kalba, kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos.

Rytų krikščionių įtaka Lietuvos valstybėje buvo labai didelė. Prisimintinas faktas, kad Kryžiuočių ordino magistras 1409 metais (taigi po antrojo oficialaus Lietuvos krikšto) yra guodęsis Vakarų Europos valdovams, jog Lietuvoje katalikų esą labai mažai, o kunigai – neturtingi. Pasak jo, vienam katalikui Lietuvos valstybėje tenkąs šimtas rytų apeigų krikščionių. Todėl katalikybei Lietuvoje iškilęs didelis pavojus. Žinoma, magistras galėjo perdėti, „sutirštinti spalvas“, nes juk tada buvo rengiamasi karui su Lietuva (prieš Žalgirio mūšį), ir jam rūpėjo Vakarų pagalba, reikėjo Vakarų valdovus nuteikti „katalikybės gelbėjimui“. Tačiau Rytų apeigų krikščionių įtaka Lietuvos valstybėje iš tikrųjų buvo didelė. Net praėjus porai šimtmečių (XVI–XVII a.) tebebuvo tradicija pusę Lietuvos sostinės Vilniaus miesto pareigūnų skirti stačiatikius, kitą pusę – katalikus.

Suprantama, tarp tų stačiatikių buvo ir atsikėlėlių, gal šiek tiek etninių slavų, tačiau daugumą, be abejonės, sudarė vietinės kilmės žmonės, prie slavų kalbos perėję lietuviai.

Vis dėlto Rytų krikščionybei nebuvo lemta galutinai įsitvirtinti dėl anuomet susiklosčiusios situacijos, palankesnės Vakarų krikščionybei. Kitų civilizacijų atžvilgiu Vakarų civilizacija tada užėmė lyderės vietą. Rytams buvo sunkūs laikai. 1204 metais kryžininkai užėmė Konstantinopolį. Bizantija 1371 metais tapo Turkijos vasalė, vėliau visai žlugo. Taip nustojo egzistavęs tos civilizacijos centras. Didžiausia tos kultūros šalis – Kijevo Rusia – gyveno sunkius laikus. 1237 metais ją užpuolė totoriai ir netrukus užkariavo. Jos padėtis tapo apverktina. Tai ir buvo svarbiausia lietuvių orientacijos į Vakarų kultūrą priežastis nuo Mindaugo laikų. Kas be ko, Lietuvos valstybės vadovus gąsdino ir per Rytų apeigų krikščionybę plintanti Maskvos politinė įtaka. Dėl viso to Lietuva ilgainiui tapo ribine šalimi, skiriančia bizantinę Rytų kultūrą nuo lotyniškųjų Vakarų, vis labiau artėjančia prie pastarųjų. Tačiau lietuvių tautos kelias į Vakarų Europos kultūrą buvo labai ilgas ir su dideliais pertrūkiais (plg. carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos okupacijas), bet jis pagaliau atvedė prie įstojimo į Europos Sąjungą.

Slavakalbiai Lietuvos gyventojai, kaip jau krikščionys (nors priklausė Rytų apeigų bažnyčiai), nebebuvo antrą kartą krikštijami. Krikštijo tik gamtmeldžius lietuvius, kur jie begyventų.

Plačiau apie Rytų krikščionybę Lietuvoje žr. Zigmas Zinkevičius, Krikščionybės ištakos Lietuvoje: Rytų krikščionybė vardyno duomenimis, Vilnius: Katalikų akademija, 2005.

Vakarų krikščionybė

Vakarų krikščionybės banga prie Lietuvos priartėjo mažiausiai šimtmečiu vėliau, taigi anksčiausiai XI amžiuje. Lietuvius nuo Vakarų Europos skyrė prūsai, todėl pirmiausia imta juos krikštyti. Pradžią padarė misionieriai šv. Vaitiekus ir šv. Brunonas.

Misionierius Vaitiekus (taip vadinamas slavų kraštuose, o Vakaruose – Adalbertas) X a. pabaigoje nesėkmingai bandė pakrikštyti prūsus. Iš turimų skurdžių duomenų matyti, kad jis į misiją išvyko nuo Vyslos prie Gdansko (Dancigo) ir keliavo turbūt į Pamedę ar Sembą. Iš pradžių plaukė Baltijos jūra, vėliau – upėmis, po to ėjo pėsčias iki vietovės, šaltiniuose vadinamos Tenkitten (tapatinama su Tenkytais, Tenkyčiais – 9 km į šiaurės rytus nuo Piliavos, tarp Vyslos ir Nagotės upių). Ten ir buvo prūsų nužudytas greičiausiai už šventosios giraitės išniekinimą.

Misionierius Brunonas (vienuolio vardas Bonifacas) norėjo pratęsti Vaitiekaus nesėkmingai pradėtą prūsų krikštijimą. Dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių (globėjo Boleslovo Narsiojo įsitraukimo į karą su imperatoriumi Henriku II ir negalėjimo prideramai paremti misijos) jis vyko kitu maršrutu. 1008 metų vėlyvą rudenį, matyt, iš Lomžos patraukė dabartinių Lenkijos miestų Kolno ir Pišo kryptimi į jotvingių žemę, kurios vokiečiai neskyrė nuo prūsų. Krikštydamas vieną iš šiaurinių jotvingių genčių, esančių Lietuvos pasienyje, 1009 metais buvo nužudytas. Tas įvykis užrašytas Kvedlinburgo analuose, kur ta proga pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas.

2009 metais iškilmingai atšventėme Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Ta proga buvo atlikta nemaža tyrimų, pareikšta įdomių minčių. Į šį darbą įsitraukė ir šių eilučių autorius, paskelbęs keliolika straipsnių ir kelis atskirus leidinius. Prieita prie tokių išvadų:

Šv. Brunono pakrikštyto jotvingių genties valdovo vardas Netimeras yra dvikamienis asmenvardis, kurio pirmasis dėmuo Net(i)- būdingas vakarų baltams. Lietuvių antroponimijai jis svetimas.

Netimero brolio (giminaičio?) Zebedeno vardas taip pat orientuoja į vakarų baltų, tiksliau jotvingių, antroponimiją. Jis irgi dvikamienis asmenvardis, kurio pirmasis dėmuo sietinas su prūsų Sebei- : pr. sebei ‘sau’ (lietuviškas atitikmuo būtų Sau-, plg. Sau-dargas). Tvirtinimas, kad vardas Zebedenas, kaip ir Netimeras, senovėje lietuvių turėtas, bet iki mūsų dienų neišliko, yra visai nevykęs, nes vardai nebūna izoliuoti, jie įeina į giminiškų vardų grupes, kurių ne visi nariai išnyksta, vienas kitas visuomet išlieka. Tačiau Zebedeno, kaip ir Netimero, vardo jokių „liekanų“ lietuvių antroponimijoje nėra.

Upė Alstra, prie kurios buvo nužudytas šv. Brunonas, tapatintina su Aitra, esančia netolimose nuo Lietuvos jotvingių žemėse.

Tvirtinimas, kad šv. Brunoną nužudė lietuviai, yra niekuo neparemtas. Iš kur lietuviai galėjo atsirasti jotvingiškose Netimero ir Zebedeno valdose? Samdomų žudikų anais laikais turbūt dar nebuvo.

Kvedlinburgo analuose paminėtas Lietuvos vardas, bet ne vientisa Lietuvos valstybė, kurios tada dar nebuvo. Etnines lietuvių gentis sujungė į vieną valstybę karalius Mindaugas tik daugiau negu po dviejų šimtmečių.

Kvedlinburgo analuose įrašytas Lietuvos vardas Litva (lotyniškame tekste rašoma vns. klm. Lituae; čia u=v) buvo išgirstas iš slavų (lenkų ar Kijevo Rusioje). Iš pačių lietuvių girdėtą formą randame seniausiuose Vokiečių ordino šaltiniuose, rašytuose lotyniškai (Lethovia, Lettavia...) ir vokiškai (Lettowen; čia visur e=ie).

Netimero ir jo aplinkos žmonių pakrikštijimas negali būti laikomas Lietuvos krikšto pradžia, nes tada buvo krikštijami prūsais laikomi jotvingiai, o ne lietuviai. Lietuvos krikšto pradžią reikia nukelti tolyn daugiau negu dviem šimtmečiais nuo Netimero epochos – į karaliaus Mindaugo laikus, kada įvyko pirmasis Lietuvos krikštas, be galo svarbus įvykis, iki šiol nepakankamai istorikų įvertintas.

Šių eilučių autoriaus tyrimai plačiausiai išdėstyti leidinyje Zigmas Zinkevičius Šventasis Brunonas ir Lietuva: Lietuvos vardo paminėjimo istorijos šaltiniuose tūkstantmečiui, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010.

Tikroji Lietuvos krikštijimo pradžia, kaip minėta, buvo padaryta Mindaugo praėjus daugiau negu dviem šimtmečiams.

Suvienijęs lietuviškas žemes ir įkūręs Lietuvos valstybę Mindaugas pasikrikštijo kartu su žmona ir didikais greičiausiai 1251 m. pavasarį. Kiek lietuvių tada buvo pakrikštyta, tiksliai nežinoma. Popiežiaus Inocento IV bulėse ne kartą tvirtinama, kad Mindaugas pakrikštytas „su dideliu skaičiumi pagonių“ (cum numerosa multitudum paganorum). Rygos arkivyskupas Albertas vėliau nurodė skaičių – daugiau negu dvidešimt tūkstančių. Tai aniems laikams labai daug.

Mindaugas pastatydino mūrinę katedros bažnyčią ir aprūpino vyskupo rezidenciją, užrašė jai žemių. Vilniaus pilių teritorijoje atrasti greičiausiai tų laikų mūro fragmentai.

Pirmoji Lietuvos vyskupija buvo subordinuota tiesiog Šventajam Sostui. To Mindaugas atkakliai reikalavo. Ir tai pasiekė. Tada buvo įsteigtos dvi vyskupijos: Mindaugo valdų pietuose ir šiaurės vakaruose – Kurše. Iš tų vyskupijų stengtasi sudaryti tiesiogiai Popiežiui pavaldžią Lietuvos bažnytinę provinciją. Tuo reikalu Mindaugas siuntė pasiuntinius į Romą, kai kas mano, kad pats buvo ten nuvykęs. Pažymėtina, kad Mindaugui buvo suteikta išimtinė privilegija tapti karaliumi praėjus vos dviem metams nuo jo krikšto, tuo tarpu seniai katalikiška Lenkija savo karaliaus tada neturėjo (karalystės statusą atgavo tik 1295 metais).

Mindaugas suprato ir įvertino krikšto reikšmę. Juk anuomet į Europos valstybių bendriją galėjo patekti tik krikščioniška šalis. Tokią jis ir siekė padaryti Lietuvą – sukurti krikščionišką karalystę, atitinkančią to meto Europos valstybių standartus. Tuo tikslu 1253 metais Popiežiaus nurodymu jis buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Pagal viduramžių sampratą karalystė laikyta aukštesnio rango valstybe negu kunigaikštija. Į pastarąją buvo žiūrima kaip į vasalinę šalį, o karalystė traktuota kaip visiškai suverenus kraštas, kurį turėjo valdyti Popiežiaus nurodymu vainikuotas karalius. Toks Mindaugas ir buvo. Dauguma Europos valstybių atsirado kaip kunigaikštijos, tik vėlesni jų valdovų įpėdiniai išsikovojo karaliaus rangą. O pirmasis sujungtos Lietuvos kunigaikštis tuojau pat tapo jos karaliumi. Taip atsitiko dėl to, kad Popiežius į Lietuvą dėjo viltis kaip į užtvarą nuo mongolų invazijos, tada grėsusios Europai.

Iš pagarbos kartais karaliais pavadinami ir nevainikuoti svarbios savarankiškos šalies valdovai (pavyzdžiui, lietuviai Vytenis, Algirdas, Gediminas, Kęstutis, Vytautas), bet jų valdoma šalis nebūna traktuojama kaip karalystė, valdoma Popiežiaus patepto karaliaus.

Mindaugo krikštas ir jo karūnavimas Lietuvos karaliumi buvo nepaprastos reikšmės įvykiai. Tai – Lietuvos atsivėrimas pasauliui, saviizoliacijos sulaužymas, tarptautinis mūsų šalies pripažinimas. Buvo sukurta Europos modelio valstybė, orientuota į Vakarų pasaulį. Tai įvyko tada, kai kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai.

Tuomet įžiebta krikščionybės liepsna nebeužgeso. Po to visą laiką Lietuvoje buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, išliko krikščioniška bendruomenė iki pat pakartotinio Lietuvos krikšto Jogailos ir Vytauto laikais.

Mindaugui valdant buvo pasirūpinta išversti į lietuvių kalbą poterius ir svarbiausias maldas, be kurių negalėjo apsieiti pirmieji krikščionys. Lietuviškų poterių būtinai reikėjo, nes žmonės kitų kalbų, be savo gimtosios, nemokėjo, taigi ir melstis galėjo tik lietuviškai. Poterių vertimu pasirūpino vienuoliai pranciškonai. Jie atvyko į Lietuvą apie 1245 metus, dar prieš Mindaugo krikštą, greičiausiai iš Rygos. Anksčiau vyravusią nuomonę, kad poterius į lietuvių kalbą išvertė karalius Jogaila, reikia atmesti jau vien dėl to, kad niekur pasaulyje karaliai poterių neverčia.

Tada iš vokiečių kalbos išverstų poterių vartojimo tradicija niekuomet nebuvo pertraukta. Mūsų dabartiniuose poteriuose yra išlikę tokių pirmykščio vertimo frazių, kurios jokiu būdu negalėjo būti išverstos iš lenkų kalbos, bet visiškai sutampa su Mindaugo laikų vokiškų poterių atitinkamomis frazėmis.

Nepaisant vėlesnio lenkinimo lietuvių poteriai išlaikė tam tikrus pirmykščio vertimo elementus. Nurodysime po vieną ryškesnį pavyzdį iš kiekvieno poterių teksto.

Žegnonėje turime žodį Dievas (vardan Dievo tėvo), kurio lenkiškoje žegnonėje nėra ir niekuomet nebuvo, o vokiečiai jį turėjo ne tik XIII amžiuje, bet ir gerokai vėliau, vietomis išliko iki pat šių dienų.

Viešpaties maldos frazėje teesie tavo valia užuot tavo valia senuosiuose lietuvių poterių tekstuose yra išlikęs variantas tavo noras – aiškus vertimas iš vokiečių deine Wille.

Tikėjimo išpažinimo frazėje dangaus ir žemės Sutvėrėją užuot žodžio Sutvėrėjas senesniuose poterių užrašymuose yra Darytojas, atitinkantis vokiečių Schoepfer.

Įdomus Angelo pasveikinimo frazės Tu pagirta tarp moterų atvejis. Jokioje kalboje ši maldos frazė neturi žodžio, atitinkančio mūsų pagirta, visur yra „palaiminta“, plg. lenkų blogosławiona, lotynų benedicta ir t. t. Lietuvių pagirta atsirado dėl vokiečių gebenedeit (unter den Frauen) netinkamo vertimo. Vokiečiai šį žodį gavo per italų kalbos tarpininkavimą iš lotynų benedicta; bene gerai + dicta pasakyta, taigi ‘pagirta’.

Plačiai lietuviškų poterių istoriją ir tekstų raidą iki mūsų dienų ištyrė šių eilučių autorius. Tai išsamiausiai išdėstyta mano knygoje (Zigmas Zinkevičius, Lietuvių poteriai: Kalbos mokslo studija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000).

Visa tai, kas pasakyta, rodo, kad Mindaugo krikštas buvo tikroji Lietuvos krikštijimo pradžia. Mindaugo laikais Roma jau traktavo Lietuvą kaip krikščionišką valstybę ir laikė ją lygiateise tuometinio krikščioniško pasaulio nare. Tai ir rodo pirmojo Lietuvos krikšto reikšmę, taip pat tą didžiulę netektį, kuri ištiko Lietuvą nužudžius Mindaugą ir jo sūnus, karalystės įpėdinius. Lietuva iš karalystės vėl virto kunigaikštija. Tai buvo Lietuvos tragedija. Dėl to reikėjo antrojo pakartotinio Lietuvos krikšto, kurį atliko praėjus 135 metams didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila, iš dalies su Vytautu.

Tarp abiejų krikštų yra daug panašumo. Tiek Mindaugui, tiek ir Jogailai bei Vytautui krikštijantis dauguma lietuvių buvo dar pagonys ir iš esmės tokie liko. Abiem atvejais krikštas buvo daugiau ar mažiau formalus. Kraštas visai sukrikščionintas vėliau, praėjus dar bemaž dviem šimtmečiams po antrojo oficialaus krikšto, nugalėjus Reformaciją ir atliekant jėzuitų misijas į provinciją.

Tačiau tarp abiejų oficialiųjų krikštų būta ir principinio skirtumo. Mindaugo krikštas sudarė sąlygas Lietuvos valdovą vainikuoti savos valstybės karaliumi, o Jogailos krikštas buvo susijęs su tapimu kitos valstybės, Lenkijos, karaliumi. Šis skirtumas turėjo lemiamą reikšmę Lietuvos ateičiai. Jogailos vainikavimas Lenkijos karaliumi – tai prielaida Lietuvai, kaip (ano meto akimis žiūrint) žemesnio rango valstybiniam vienetui – kunigaikštijai – prijungti prie aukštesnio rango valstybinio vieneto – Lenkijos karalystės. Tai ilgainiui privedė prie Liublino unijos, kuri – tokia, kokia buvo – būtų neįmanoma, jeigu Jogaila būtų vainikuotas ne Lenkijos, bet Lietuvos karaliumi, juo labiau, kad Jogailos krikšto metu Lietuvos valstybės plotas buvo 7 kartus didesnis už tuometinę Lenkijos valstybę.

Siekdami Lietuvą prijungti prie savo valstybės lenkai rėmėsi karalystės statusu. Lietuva Jogailos laikais buvo tik kunigaikštija. Suprantama, tuo atveju reikėjo, kad būtų užmiršta, jog Mindaugo laikais Lietuva turėjo karalystės statusą. Reikėjo „užmiršti“ ir patį karalių Mindaugą, taip pat jo krikštą ir viską, kas susiję su Lietuvos karalyste. Lengviausia tai padaryti šmeižiant Mindaugą, jo krikštą. Ir tai tebedaroma iki šių dienų.

Dėl savo veiklos Mindaugas kaimynų šalyse buvo įsigijęs nemaža priešų. Dar jam gyvam esant visaip šmeižtas: „brolžudys“, „atsimetėlis nuo krikščionybės“ (Vatikano dokumentuose atsimetimas neužfiksuotas) ir pan. Vėliau tų šmeižtų vis daugėjo: „jo krikščionybė netikra“ ir t. t. Mindaugo žeminimas, jo darbų nevertinimas įsivyravo svetimųjų kuriamoje Lietuvos istoriografijoje, ypač kai Lietuva buvo pavergta. Tik atgavus laisvę ir išsiugdžius savų istorikų, požiūris į Mindaugą ėmė kisti. Tačiau svetimųjų įdiegtos neigiamos nuostatos nelengvai išnyksta. Jos tebėra gajos ir dabar, net tarp lietuvių istorikų.

Ypač stengiamasi sumenkinti Mindaugo krikšto reikšmę. Kadangi paties fakto paneigti neįmanoma, tai siekiama jį ignoruoti. Neakcentuojama, jog tai buvo Lietuvos krikštijimo pradžia. Pirmasis bet kurios šalies valdovo krikštas paprastai laikomas ir tos šalies, tos tautos bei valstybės krikštu. Antai 988 metai laikomi Rusijos krikšto metais, nors tada buvo pakrikštytas Kijevo Rusios, taigi dabartinės Ukrainos, o ne Rusijos valdovas.

Latvijos krikšto metais skelbiami 1186-ieji, nors tais metais lybių (ne latvių) žemėje, išskyrus Meinhardą, jo tarnus ir iš Vokietijos atvykusius pirklius, jokių krikščionių dar nebuvo, tik rengtasi krikštyti pagonis. O Lietuvoje 1251 metais buvo pakrikštytas tikrasis Lietuvos (ne kitos šalies) valdovas, tai įvyko pačioje Lietuvos valstybėje (ne kitur), kartu pakrikštyta daugybė pavaldinių. Tada krikščioniška tampančios Lietuvos vardas plačiai nuskambėjo per Europą. Tačiau trokštama visa tai „pamiršti“.

Daroma viskas, kad šį faktą užgožtų pakartotinis (antrasis) Lietuvos krikštas 1387 metais, kuris kažin ar buvo gausesnis pakrikštytųjų skaičiumi, tačiau davęs pradžią nenutrūkstamai krikščionių valdovų eilei. Į padanges keliami Jogailos ir Jadvygos nuopelnai, nors pastaroji krikšto metu nebuvo net atvykusi į Lietuvą. Lygiai taip pat „pamirštama“, kad Lietuva buvo karalystė. Traktuojama tik kaip kunigaikštija, kuri – vasalinė valstybė – turėjusi būti prijungta prie Lenkijos.

Siekiant padaryti Mindaugo šmeižimą įtikinamesnį, imta populiarinti pasakojimus apie jo „netikrą krikščionybę“ ir t. t. Ypač stengiamasi jį vaizduoti kaip nepaprastai žiaurų žmogų, susitepusį brolių krauju. Esą Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę „išžudęs ir išblaškęs savo varžovus: brolius, brolėnus ir seserėnus“, taigi „žmonių kančiomis ir krauju“. Tokį žiaurų Mindaugą vaizdavo nedraugiškai nusiteikę kaimynai rusai ir lenkai. Beje, jų pačių valstybės buvo kuriamos kur kas žiauriau negu tai darė Mindaugas. Lietuvoje nebuvo nei tokių skerdynių, kaip, pavyzdžiui, Naugarde, kurį prijungiant prie kuriamos Rusijos valstybės buvo išžudyti beveik visi gyventojai, paprasti žmonės, ne kokie kunigaikščiai, nei Lietuvos valdovai kada nors užmušinėjo savo priešus bažnyčiose, kaip darė Lenkijos karalius Boleslovas II (Narsusis), nukirtęs galvą prie altoriaus Mišias aukojusiam šventajam Stanislovui.

Rusų ir lenkų istorikai šių ir panašių jiems nemalonių įvykių nenori prisiminti, juo labiau juos dažnai minėti, o „giesmelę“ apie Mindaugo žiaurumą nepaliaudami kartoja. Kovose su Mindaugu žuvo vienas ar du kunigaikščiai, keli buvo išvyti iš šalies. Beje, visa tai vyko tuomet, kai Mindaugas jau stovėjo Lietuvos priešakyje. Tokių faktų daugybę galima būtų prirankioti ir kitų šalių valdovų biografijose, nes vidaus kovų ir kivirčų niekada ir niekur netrūkdavo. Bet apie Mindaugą tie faktai išpučiami ir įkyriai kartojami. Tai jau istorijos klastojimas.

Dėl šimtmečiais užsitęsusio ir pavėluoto krikšto Lietuva daug neteko. Viduramžiais su krikščionybe ėjo pažanga. Kilo materialinė ir dvasinė šalies kultūra. Buvo kuriama raštija. Sklido žmonėse švietimas. Viso to gamtmeldžiai lietuviai negavo. Tai ir buvo svarbiausioji priežastis, kodėl Lietuvos valstybėje lietuvių kalbą ilgainiui užgožė kitų, anksčiau pakrikštytų, tautų kalbos. Visa tai vedė prie lietuvių nutautėjimo.

Po antrojo oficialus krikšto (1387 metais, Žemaičių kunigaikštijoje – 1417 metais) abi įsteigtos vyskupijos – Vilniaus ir Žemaičių – buvo pavestos Gniezno arkivyskupo valdžiai. Tuo sudarytos sąlygos krikščionybę paversti priemone lietuviams lenkinti. Bažnyčiose visur įsigalėjo kunigai lenkai. Jie nė nemanė mokytis lietuvių kalbos. Naikindami pagonybę kovojo prieš visa tai, kas lietuviška, taigi ir prieš „pagonišką“ lietuvių kalbą, kuri neva esanti priešingybė „krikščioniškai“ lenkų kalbai. Sutapatinę lietuviškumą su pagonybe, o lenkiškumą su katalikybe, jie ėjo prie logiškos išvados: katalikas tegali būti tik lenkas. To visomis išgalėmis ir siekė. Tokia liaudžiai skiepijama pažiūra padarė didžiausią žalą ne tik lietuvių kalbai, bet ir mūsų tautinei savimonei. Imta tvirtinti, kad lietuvių kalba netinkanti maldai, kad Dievas jos neišklausysiąs. Melstis esą galima tik lenkiškai. Tokių ir panašių nesąmonių buvo skleidžiama daug.

Proteguojant lenkų kalbą vyskupo K. P. Pancežinskio (1724–1729) ir jo įpėdinio M. J. Zienkovičiaus (1730–1761) laikais lietuvių kalba buvo išguita iš Vilniaus bažnyčių. Antai seniausioje Šv. Jono parapinėje bažnyčioje XVIII amžiaus pradžioje sekmadieniais buvo sakomi du pamokslai: lietuviškas ir po to lenkiškas. Tačiau 1738 metais lietuviškų pamokslų sakymas staiga nutrauktas.

Lenkiška bažnyčia Lietuvoje atnešė labai daug žalos lietuvių tautai, ypač XVIII–XIX amžiais. Padėtis ėmė keistis nuo XIX amžiaus antrosios pusės, prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui. Tada iš lietuviško kaimo kilę kunigai ryžtingai stojo į lietuvybės gynėjų eiles ir pradėjo kovą su senąja dvasininkų lenkintojų karta. Stengėsi atitaisyti tą skriaudą, kurią lietuvių tautai padarė jų pirmtakai. Bažnyčia iš lietuvių tautos griovėjos vėl tapo jos gynėja. Bažnyčios vaidmenį Lietuvoje didino dar ir toji aplinkybė, kad tarp inteligentų tada kunigai sudarė absoliučią daugumą, jie buvo lemiamoji intelektinė jėga.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo prijungus lietuvių etnines žemes prie carinės Rusijos imperijos ir prasidėjus krašto rusifikavimui Katalikų Bažnyčia tapo viena iš svarbiausių institucijų, pasipriešinusių tam procesui. Tą patį reikia pasakyti ir apie Katalikų Bažnyčios vaidmenį po antrosios rusų, šįkart veikusių Sovietų Sąjungos vardu, okupacijos. Sovietų Sąjungai 1940 metais okupavus Lietuvą bolševikai pradėjo žiauriai persekioti Katalikų Bažnyčią. Buvo areštuota daug kunigų, likviduota religinė spauda, uždraustos krikščioniškos šventės... Tačiau naikinama Bažnyčia tapo viena iš svarbiausių lietuvybės gynimo institucijų. Jos autoritetas liaudies akyse kaip niekuomet išaugo. Toks išliko ir Lietuvai atgavus laisvę.

© 2012 „XXI amžius“