Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ora et labora
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Medininkų bylos klystkeliais

Gintaras Visockas

Kai prokuroras viešame posėdyje prašo atskleisti valstybės paslaptį

Spalio 3-ioji buvo nemaloni valstybinį kaltinimą garsiojoje Medininkų žudynių byloje palaikantiems prokurorams Rolandui Stankevičiui ir Mindaugui Dūdai. Metų metus tiriama ir niekaip neištiriama Medininkų skerdynių byla besidomintiems skaitytojams priminsime: Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija tądien pradėjo garsiąją bylą nagrinėti iš esmės – išklausė pirmųjų liudininkų.

Pirmasis parodymus davė Jevgenijus Rūkas, 1991-aisiais tarnavęs Lietuvos specialiosiose tarnybose. Parodymus teisėjų kolegijai tąsyk teikė ir buvęs Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Tiesa, jo iki galo apklausti nespėta, todėl apklausa bus tęsiama gruodį. Net ir tai, kas buvo pasakyta spalio 3-iosios teismo posėdyje, prilygsta pačiai tikriausiai sensacijai ir sustiprina buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo-Nikulino advokatų priekaištus dėl paviršutiniško bylos tyrimo pobūdžio Vilniaus apygardos teisme.

Kodėl posėdis Lietuvos apeliaciniame teisme laikytinas sensacingu? Jau vien tądien išklausytų dviejų liudininkų parodymai byloja, kiek daug duomenų, versijų ir aplinkybių neištyrė ir net nebandė ištirti tiek Lietuvos Generalinės prokuratūros atstovai, tiek Vilniaus apygardos teismas, nors visos advokatų teiktos versijos turi rimtus faktinius pagrindus. Nepaisant šios akis badančios aplinkybės nė viena iš jų per dvidešimt metų nebuvo nei patikrinta, nei paneigta. O juk šie darbai privalėjo būti atlikti dar iki K. Michailovą-Nikuliną suimant.

Dabar visiškai akivaizdu, jog į 1991-ųjų liepos 31-osios žudynių aplinkybes gilinosi ne tik Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros specialistai. Šiuo nusikaltimu domėjosi visos be išimties tuo metu veikusios atkurtos Lietuvos slaptosios bei specialiosios tarnybos, įskaitant ir Valstybės saugumo departamentą (VSD), ir Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba), ir net Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius, kuriam tais metais vadovavo Artūras Skučas. Nužudymo Medininkų poste tyrime aktyviai dalyvavo net ir sovietinio KGB agentai.

Kad Medininkų muitinės poste įvykdyto nusikaltimo aplinkybes tyrė visos nepriklausomos Lietuvos slaptosios bei specialiosios tarnybos – nieko nuostabaus. Juk brutalesnių žudynių po tragiškos 1991-ųjų sausio 13-osios Lietuvoje nėra. Nuostabą šiandien kelia tik aplinkybė, jog Medininkų žudynių bylą tyrę Lietuvos prokurorai šią akivaizdžią tiesą ignoravo beveik du dešimtmečius. Prieš keletą metų Vilniaus apygardos teismui atiduotoje prokurorų medžiagoje nėra jokių duomenų, pavyzdžiui, apie VSD ar Antrojo departamento sukauptus duomenis. Kodėl?

Abejoti verčia ir aplinkybė, jog tokią prokurorų – valstybės kaltintojų – poziciją palaikė ir šią bylą prieš keletą metų nagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo kolegija (kolegijos pirmininkė – teisėja Sigita Bieliauskienė). Vilniaus apygardos teisėjai anuomet atmetė visus buvusio omonininko K. Michailovo-Nikulino advokatų Arūno Marcinkevičiaus, Ingridos Botyrienės ir Oskaro Ruodės prašymus išsiaiškinti, kokius duomenis apie galimus Medininkų skerdynių užsakovus bei vykdytojus turi sukaupusios Lietuvos slaptosios bei specialiosios tarnybos. Toks gynybos prašymas buvo pagrįstas. Jeigu norime žinoti visą tiesą apie kraupų 1991-ųjų liepos 31-osios nusikaltimą, būtina patikrinti visas įmanomas versijas, net ir mažiausiai tikėtinas. Bet teisėjos S. Bieliauskienės vadovaujamai kolegijai nepasirodė keista, jog prokurorų teismui atiduotoje medžiagoje nieko nekalbama apie Lietuvos žvalgų ir kontržvalgų surinktus duomenis. Dar keisčiau, jog ir Lietuvos apeliaciniam teismui šios aplinkybės neatrodo itin svarbios ir aktualios. Tiesa, Lietuvos apeliacinio teismo kolegija, skirtingai nei Vilniaus apygardos teismas, patenkino kai kuriuos gynėjų prašymus. Pavyzdžiui, nutarė apklausti 1991-aisiais Lietuvos specialiosiose tarnybose dirbusį J. Rūką ir tuometinį KAM vadovą A. Butkevičių, tačiau daug advokatų prašymų liko atmesta. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai kažkodėl nepanoro išklausyti net tuometinio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko jam, nors visa informacija apie Medininkų žudynių bylos tyrimą, remiantis A. Butkevičiaus žodžiais, keliavo pirmiausia būtent jam. Taigi taip ir lieka neaišku, kodėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai nusprendė į apklausą nekviesti prof. V. Landsbergio.

Šių eilučių autoriui kilo įtarimų, jog Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai demonstruoja akivaizdų palankumą valstybės kaltintojams, o advokatus ignoruoja. Suskaičiuokime, kiek kartų jie atmetė advokatų klausimus ir kiek kartų – prokurorų? Akivaizdu, jog advokatams kamantinėti liudytojus spalio 3-iąją ir vėl buvo sunkiau nei prokurorams. Štai vienas iš labiausiai dėmesį patraukusių atvejų. Prokuroras M. Dūda pasiteiravo liudininko J. Rūko, kas galėtų patvirtinti jo pasakojimą, kaip sovietiniame kariniame Šiaurės miestelyje Vilniuje jis matęs du automobilius, atvežtus ryte tuoj po žudynių Medininkų muitinės poste. Pasirodo, mūsų slaptosios tarnybos specialiai buvo infiltravusios J. Rūką, kad šis stebėtų, kas gi iš tiesų dedasi šiame kariniame rusų dalinyje. J. Rūko parodymai – labai svarbūs. Šio liudininko žodžiais remiantis, tuoj po žudynių Medininkuose į Šiaurės miestelio teritoriją buvo atgabenti du tuometiniam Lietuvos KP CK priklausę automobiliai. Jie buvo akylai saugomi, juos plovė žibalu – skysčiu, kuris naikina ir kraujo, ir DNR pėdsakus. Taigi neatmestina versija, jog automobiliai buvo sutepti krauju – galbūt Medininkų poste budėjusių mūsų pareigūnų arba užpuoliko, kurį besigindami sužeidė Medininkų posto budėtojai. Bet ir vienu, ir kitu atveju tie automobiliai bent jau tiesiogiai nesusiję su OMON. Atkreipkite dėmesį: automobiliai priklausė ne Rygos, ne Vilniaus OMON, o Lietuvos KP CK struktūroms. Pagaliau jie atgabenti būtent į karinį Šiaurės miestelį, o ne į Vilniaus OMON būstinę Valakupiuose ar LKP CK garažus. Taigi būtent po šio J. Rūko pasakojimo prokuroras M. Dūda, beje, kurio specializacija – baudžiamosios bylos, susijusios su slaptosiomis tarnybomis, pateikė klausimą: kas gi galėtų patvirtinti tokius teiginius? Tiksliau tariant, prokuroras paprašė J. Rūko atskleisti operatyvinės informacijos šaltinius, atskleisti tai, ko liudininkas pateikti viešame teismo posėdyje neturėjo nė menkiausios teisės – atskleisti valstybės paslaptį sudarančius duomenis, nors iš anksto žinojo neigiamą liudininko atsakymą: „Negaliu pasakyti“. Kam prokurorui buvo reikalingas toks klastingas klausimas? Galime svarstyti. Gal tam, kad vėliau, rašant baigiamąsias kalbas, būtų galima mesti nepasitikėjimo šešėlį viskam, ką pateikė liudytojas J. Rūkas, 1991-aisiais tarnavęs Lietuvos specialiosiose tarnybose? Esą liudininko pateiktos versijos galbūt nepatikimos, nes jis neatskleidė savo informacijos šaltinių, o aplinkybę, jog mūsų specialiosiose tarnybose 1991-aisiais dirbęs J. Rūkas ir neturėjo teisės viešame teismo posėdyje pateikti tokių duomenų, juk galima nutylėti. Tokia versija – ne iš piršto laužta. Tiek prokurorai, tiek teisėjai spalio 3-iosios dienos posėdyje priekabiai kamantinėjo J. Rūką. Pavyzdžiui, buvo klausta, kokio atstumo būta tarp J. Rūko ir įtartinųjų automobilių, ar jis tikrai galėjo iš arti stebėti įtartinuosius automobilius, ar jis asmeniškai matęs kraujo dėmes, kodėl jis sprendžia, jog automobiliai buvo plaunami būtent benzinu, iš kur jam žinoma, jog smėlio spalvos „Latvija“ ir juodos spalvos „Volga“ buvo išardytos, kodėl jis padarė išvadą, jog minėtais automobiliais buvo važiuota į Medininkų užpuolimą...

Man J. Rūko pasakojimas atrodė ir įtikinamas, ir logiškas, nes kiekvieno operatyvinės veiklos epizodo neįmanoma pagrįsti konkrečiais dokumentais, parašais ar ekspertizėmis. Prokurorai tarsi pamiršo aplinkybę, jog operatyvininkui J. Rūkui teko dirbti ginkluoto, neprognozuojamo priešo teritorijoje. Ir J. Rūkas, kaip bežiūrėsi, rizikavo ne vien savo laisve, bet ir gyvybe. Būtų užtekę vieno neatsargaus krustelėjimo, ir ši istorija greičiausiai turėtų visai kitokią pabaigą. Ypač iškalbingas buvo advokato Arūno Marcinkevičiaus klausimas dėl aplinkybių, kada galima atskleisti informacijos šaltinius? Po to, kai prokurorai keletą sykių viešai pasiteiravo liudytojo, kas yra jo informacijos šaltiniai, o J. Rūkas visuomet atsakydavo, jog negali viešame teismo posėdyje atskleisti savo informatorių, buvusio Rygos omonininko gynėjas A. Marcinkevičius pasiteiravo, ar „liudytojas J. Rūkas, kaip operatyvinis darbuotojas, gali atskleisti informacijos šaltinius viešame teismo posėdyje“. Klausimas – logiškas, suprantamas ir neatsirado šiaip sau. Jį išprovokavo prokurorų elgesys. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjas Aloyzas Kruopis kažkodėl šį gynybos klausimą pašalino: „Nereikia atsakyti į šitą klausimą“. Kodėl nereikia? Ar ne todėl, jog sulaukus sąžiningo atsakymo keistai atrodys visi prokurorų M. Dūdos ir R. Stankevičiaus primygtiniai reikalavimai, jog liudytojas atskleistų savo informacijos šaltinius?

Taigi labai įdomi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų reakcija. Teisėjai nepašalino ir neatmetė tendencingų prokuroro M. Dūdos klausimų, nors, be abejo, puikiai žinojo, jog operatyvinė informacija viešuosiuose teismo posėdžiuose neatskleidžiama. Kodėl neatmetė – lieka neaišku. O štai analogišką advokato A. Marcinkevičiaus klausimą liudytojui A. Butkevičiui, kas gi gali patvirtinti jo pateiktus duomenis, nedelsiant blokavo. Ir net pabrėžė, jog buvęs KAM vadovas galįs drąsiai neatsakinėti į klausimus, kurie sudaro valstybės paslaptį. Beje, A. Butkevičius teismo posėdyje pabrėžė, jog būtent taip ir elgiasi – jokių valstybės paslapčių neatskleidžia. Atidžiai klausantis A. Butkevičiaus apklausos, kildavo įtarimų, jog Apeliacinio teismo teisėjų kolegija norėtų, jog šio liudytojo apklausa būtų kuo trumpesnė. Taigi ar sunku čia įžvelgti dvigubus standartus: kas leidžiama prokurorams, tai nevalia – advokatams?

Šių eilučių autoriui pasirodė keistas ir dar vienas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, kai bandyta nušalinti advokato A. Marcinkevičiaus klausimą, skirtą liudytojui A. Butkevičiui, koks gi garantinis terminas taikomas koviniams šoviniams. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas šį klausimą atmetė sakydamas, jog tai – nesusiję su byla. Leiskite suabejoti, ar šis klausimas – nesusijęs su byla? Laimė, liudytojas patvirtino, jog koviniai šoviniai nėra amžini, jų galiojimo terminai – riboti. Po žudynių Medininkų muitinės poste mūsų tyrėjai aptiko būtent daugiau nei dvidešimties metų senumo šovinių tūteles. Ši aplinkybė – daugiau nei keista. Nejaugi žudikai atvyko apginkluoti kelis kartus senesniais nei leidžia instrukcijos šoviniais? Užpuolikai, turintys senesnius nei penkerių metų šovinius, rizikuoja sužlugdyti bet kokią kovinę operaciją. Dvidešimt kelerių metų senumo šoviniai dėl pasikeitusių parako savybių – niekam tikę. Jie gali arba neiššauti, arba įstrigti vamzdyje dėl per menkos šaunamosios galios, arba susprogdinti ginklo vamzdį. Bet šios dilemos mūsų prokuratūra kažkodėl nenagrinėjo. Derėtų išskirti keletą kitų itin svarbių momentų. Pirma, buvęs krašto apsaugos ministras tvirtino, jog žudynių išvakarėse Medininkų muitinės postą atidžiai stebėjo sovietų kariškiai. Tai truko ne vieną dieną. Buvo akivaizdu, jog Lietuvos nepriklausomybei priešiškos jėgos renka informaciją apie Medininkų muitinės postą. Liudininkas A. Butkevičius tvirtino, jog netrukus po žudynių atvykęs į Medininkų postą jis aptiko daug pėdsakų, kuriuos paliko automobiliai ir net vikšrinis transportas. Ši aplinkybė greičiausiai bylojo, kad lemtingąją naktį prie muitinės posto buvo suvažiavusių įvairių transporto priemonių, kurias greičiausiai naudojo tie, kurie atvyko žudyti. Ypač įsidėmėtini vikšrinio transporto pėdsakai, palikti tikrai ne traktoriaus. Manote, kad mūsų prokuratūra tyrė tokias „smulkmenas“? Antra, liudytojas A. Butkevičius patvirtino, jog tuometinės Lietuvos slaptosios tarnybos rinko informaciją apie sovietų kariškių judėjimą po Lietuvą ir net už Lietuvos ribų. Taigi jis turėjo duomenų, kas ir kada išvyksta arba atvyksta į Vilniaus OMON bazę ar sovietinį karinį Šiaurės miestelį. Jam buvo žinoma, jog į Lietuvą 1991-aisiais buvo permesti specialiosios paskirties būriai „Alfa“ bei „Vympel“. Jei „Alfa“ smogikus Kremlius dažniausiai naudodavo savo teritorijoje, tai „Vympel“ kariai dažniau būdavo permetami žudyti užsienyje. Liudytojas A. Butkevičius prisiminė, jog tuo metu net juokauta, esą tokiu būdu Kremlius Lietuvą traktuoja jau kaip užsienio valstybę. Turėta informacijos, jog Baltarusijos teritorijoje, netoli Lietuvos–Baltarusijos valstybinės sienos, buvo dislokuotas Pskovo desantininkų dalinys. Taigi akivaizdu, jog pačioje Lietuvoje ir greta Lietuvos 1991-aisiais būta kur kas geriau tokioms žudynėms paruoštų smogikų nei Vilniaus ar Rygos OMON milicininkai. Tik Lietuvos prokuratūra šių versijų nepuolė tikrinti, o Vilniaus apygardos teismui tokio pobūdžio klausimų net nekilo. Trečia, liudytojas A. Butkevičius patvirtino, jog žinių, esą į Šiaurės miestelį 1991-ųjų liepos 31-osios rytą buvo atgabenti du kruvini automobiliai, jis turėjęs iš mažiausiai trijų šaltinių. Apie tai patvirtina KAM operatyvinė informacija, kuri tuo metu buvo nedelsiant perduota prof. V. Landsbergiui ir prokuratūrai. Ir štai ketvirtoji aplinkybė: pasirodo, kad Lietuva turėjo informacijos, esą tuoj po žudynių sąsajomis su Medininkų posto užpuolimu, jo parengimu bei organizavimu gyrėsi vienas sovietinis draugovininkas. Viešame teismo posėdyje liudytojas A. Butkevičius nurodė to sovietinių draugovininkų kovinio penketuko vado pavardę ir vardą – Pavelas Vasilenka. Tačiau oficiali Lietuvos pozicija tokia: dėl tragiškų Sausio 13-osios įvykių byla šiam buvusiam draugovininkui nutraukta dėl įsiteisėjusių senaties terminų, o Medininkų žudynių byloje jis Vilniaus apygardos teismo teisėjų apklaustas tik kaip liudytojas. Lietuvos prokuratūra netyrė šios versijos, o Vilniaus apygardos teismas neklausinėjo prokurorų, kodėl jie netyrė.

Šiandien akivaizdu, jog nėra absoliučiai tikslus net posakis, esą Rusijos valdžia ir Rusijos slaptosios tarnybos šioje sudėtingoje žudynių byloje niekad Lietuvai nepadėjo. Esama išlikusių konkrečių tuometinio Nusikaltimų tyrimo departamento vyriausiojo tardytojo Algimanto Astaškos pavedimų, 1991–1992-aisiais adresuotų, sakykim, Lietuvos KGB padalinio vadovybei. Ir (tai svarbiausia) yra išlikę kai kurie tuometinės Rusijos valdžios atsakymai, bylojantys, ką ji konkrečiai nuveikė, tirdama Medininkų žudynių bylą. Skaitant atsakymus akivaizdu, jog Rusijos tyrėjai kai kuriuos dalykus tikrai mums padėjo išsiaiškinti: nustatė šovinių, kurių tūtelės rastos muitininkų vagonėlyje, gamyklą, patvirtino versiją, jog Medininkų posto pareigūnus išžudę užpuolikai naudojo specialius šovinius, skirtus šaudymui su garso slopintuvais.

Beje, spalio 3 dieną liudijęs tuometinis KAM vadovas A. Butkevičius pasakojo, jog 1991 metais Rusijoje ir Lietuvoje būta ne tik politinių grupuočių, kurios bet kokia kaina siekė Lietuvą sugrąžinti į SSRS glėbį, bet ir tokių, kurioms šios skerdynės buvo itin nenaudingos. Pralieti Lietuvoje kraują ypač stengėsi kairieji radikalai, susibūrę į platforminę prokremlišką komunistų partiją, todėl neatmestina versija, jog kai kurie tuometinės Rusijos pareigūnai labai nuoširdžiai ieškojo Medininkų žudikų bent jau 1991–1993 metais.

A. Butkevičius tvirtino, jog kaip liudytojas jis buvo apklaustas bei davė išsamius parodymus tuoj po žudynių tuometiniam Generalinės prokuratūros tardytojui Algimantui Astaškai 1991 metais. Beje, ši aplinkybė leidžia kelti pagrįstą klausimą: kodėl Vilniaus apygardos teismui perduotoje baudžiamojoje byloje nėra A. Butkevičiaus apklausos protokolo? Deja, tai jau nebe pirmas kartas, kai liudytojas yra apklaustas, o byloje apklausos protokolo – nė kvapo.

Ko verti Lietuvos apeliaciniam teismui liudijusio Vido Pukenio parodymai apie Medininkų muitinės posto užpuolikus

Lapkričio 21-ąją Lietuvos apeliaciniame teisme surengtas dar vienas Medininkų žudynių bylos posėdis, beje, ne mažiau sensacingas už spalio 3-iosios posėdį. Lapkričio 21-ąją parodymus davė buvęs Lietuvos policijos operatyvininkas Vidas Pukenis. Kam palankūs jo žodžiai? Žinoma, ne mūsų prokuratūrai. Taip, V. Pukenį apklausti kaip liudytoją prašė būtent prokurorai M. Dūda ir R. Stankevičius. Tačiau vargu ar V. Pukenio teiginius galima traktuoti kaip neabejotinai vertingus, nes jie – nepagrįsti jokiais konkrečiais faktais. Tiesa, viešojoje erdvėje jau pasirodė dėmesį kaustančių pranešimų, girdi, buvusiam Lietuvos policijos operatyviniam įgaliotiniui V. Pukeniui tikruosius Medininkų muitinės posto žudikus pavyko nustatyti dar 1992-aisiais lankantis Rygoje. Suprask, po kai kurių jo ir jo kolegos Gedimino Adiklio operatyvinių veiksmų paaiškėjo, jog Medininkų skerdynėse dalyvavo smogikai iš Rygos OMON. Tik jų, operatyvininkų, surinkta informacija, remiantis V. Pukenio žodžiais, tuometinė Lietuvos Generalinės prokuratūros vadovybė kažkodėl nesusidomėjo. „Po šios pažymos baudžiamoji Medininkų žudynių byla buvo sustabdyta maždaug po mėnesio, o dar po mėnesio aš pats buvau suimtas. Areštuotas buvau dėl tarnybinių įgaliojimų viršijimo“, – maždaug taip tvirtino teismo posėdžiui pasibaigus liudytojas V. Pukenis gausiai susirinkusiems žurnalistams.

Ir vis dėlto V. Pukenio liudijimai nepalankūs prokurorams ne dėl priekaištų, esą Lietuvos prokuratūra neatkreipė deramo dėmesio į 1992-ųjų vasarį surašytą operatyvinę pažymą. Sumanymas į teismą pakviesti liudyti V. Pukenį greičiausiai byloja, jog Generalinė prokuratūra jau nebežino ko imtis, tad kaip skęstantis žmogus griebiasi pirmo pasitaikiusio šiaudo. Daugelis V. Pukenio teiginių – ir ginčytini, ir abejotini, nors oficialiame teismo posėdyje šis liudytojas davė priesaiką sakyti tik tiesą ir nieko daugiau. Štai citata iš liudytojui keliamų reikalavimų: „Jūs esate įspėtas vengti spėlionių ir prielaidų, duodant parodymus teismui, taip pat nesiremti žiniomis, kurios nepatvirtintos faktais bei įrodymais, ir nedėstyti žinių, kurių tikrumo nepajėgiate patvirtinti nustatytais faktais bei įrodymais, arba negalite nurodyti Teismui jų šaltinio“.

Ir vis dėlto šis liudytojas lapkričio 21-ąją tvirtino, esą jis buvo vienas iš tų pareigūnų, kuriems Lietuva pavedė tirti Medininkų žudynių aplinkybes, tačiau tuometinio Generalinio prokuroro Artūro Paulausko 1991-ųjų liepos 31-ąją pasirašytame nutarime dėl specialios tardytojų grupės sudarymo nei V. Pukenio, nei G. Adiklio pavardžių nėra. Advokatui A. Marcinkevičiui pasiteiravus, kodėl V. Pukenis oficialiai neįtrauktas į tardytojų grupę, teismo salėje sėdėjusieji aiškaus atsakymo neišgirdo.

Antroji abejonė – dėl pačios operatyvinės pažymos statuso. Juk 1992-aisiais V. Pukenio ir jo kolegos surašyta operatyvinė pažyma nė per nago juodymą nepanaši į tikrą operatyvinį dokumentą. O jei ji vis dėlto pripažintina būtent kaip operatyvinė pažyma, vadinasi, ją rašė diletantai, neturintys nei reikiamo išsilavinimo, nei patirties. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, jog pirmajame puslapyje tėra užrašytas žodis „Pažyma“. Bet žodžio „operatyvinė“ nerasite, nenurodyta, kam ji konkrečiai adresuojama, nėra antspaudo, kad operatyvinė pažyma įregistruota operatyvinių dokumentų apskaitos žurnale ir įteikta kokiam nors adresatui. O gal tai tėra tik ataskaita apie tarnybinės komandiruotės rezultatus? Advokatas A. Marcinkevičius teismo posėdžio metu pateikė ne vieną konkretų klausimą, kokie griežti reikalavimai operatyvinėms pažymoms buvo keliami tiek 1992-aisiais, tiek dabar, kuo operatyvinė pažyma skiriasi nuo ataskaitos apie komandiruotėje atliktus darbus. Štai tik keli advokato klausimai: „Jei tai yra tarnybinės komandiruotės ataskaita, tai kodėl ji atsidūrė baudžiamosios bylos parengtinio tardymo (dabar – ikiteisminio tyrimo) medžiagoje; ar tarnybinės komandiruotės ataskaita pagal anuomet galiojusią tvarką turi kokią nors procesinę įrodomąją reikšmę; jei tai nėra Jūsų darbinė pažyma apie komandiruotės metu gautą pirminę operatyvinę informaciją, tai kodėl ir kokiu pagrindu ji atsidūrė ne operatyvinės paieškos, ne kontrolinio stebėjimo byloje arba Jūsų operatyvinės informacijos kaupiamoje byloje, o būtent parengtinio tardymo byloje..?“ Konkretaus atsakymo, kodėl operatyvinė pažyma neturi nė vieno tokio pobūdžio dokumentams būdingų žymų, – advokatas nesulaukė.

Trečioji abejonė – dėl joje išdėstytų neva sensacingų faktų. Tų teiginių autorius – Aleksandras Kuzminas, vienas iš 1991-aisiais Rygos OMON tarnavusių karininkų. Būtina sutikti, jog nežinia kam adresuotame G. Adiklio ir V. Pukenio laiške esama sakinio: „Kuzminas mano, kad Medininkuose galėjo šaudyti „Delta–1“ be vairuotojo“. Dėl aiškumo pridursime, jog Rygos OMON tuomet buvo suskirstytas į „Delta“ grupes. Taigi „Delta–1“ – viena iš Rygos OMON grupių. Tačiau teiginys apie galimas Rygos OMON sąsajas su Medininkų skerdynėmis neparemtas jokiais konkrečiais faktais. Advokatas A. Marcinkevičius pateikė šūsnį klausimų liudytojui: „Ar šioje pažymoje nurodyta informacija buvo patikrinta, kaip to reikalavo anuomet galiojusi griežta tvarka, kokių priemonių ėmėtės bei kokius veiksmus atlikote, tikrindami pažymoje išdėstytą informaciją, kokiais dokumentais, liudytojų parodymais ar kitais objektyviai nustatytais faktais patvirtinta Jūsų pasirašytoje pažymoje išdėstyta informacija..?“ Konkrečių atsakymų vėlgi nebuvo.

Keista ir tai, kad liudytojas V. Pukenis teismui nepateikė nė vieno įrodymo, jog Rygos omonininko A. Kuzmino parodymus jis su kolega G. Adikliu užrašė tiksliai, neiškraipydami minčių ir akcentų, nes nėra jokio šio pokalbio garso ar vaizdo įrašo, nėra ir A. Kuzmino parašo, liudijančio, jog jis tikrai sakė, esą „Medininkuose galėjo šaudyti „Delta–1“. „Ši aplinkybė – itin svarbi, nes Rygos omonininką A. Kuzminą dar 1992 metų sausį apklausė tuometinis Lietuvos Generalinės prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas Algimantas Astaška. Ir mūsų prokurorui A. Astaškai duoti A. Kuzmino parodymai akivaizdžiai skiriasi nuo to, kas išdėstyta operatyvininkų G. Adiklio ir V. Pukenio surašytoje pažymoje. Duodamas oficialius parodymus prokurorui A. Astaškai omonininkas A. Kuzminas pasakė: „Ar šį nusikaltimą įvykdė vaikinai iš „Delta–1“ ar „Delta–2“, aš nežinau ir nenoriu daugiau sakyti spėjimų“. Šie A. Kuzmino žodžiai patvirtinti jo paties parašu, padėtu po sakiniu: „Protokolą perskaičiau, iš mano žodžių užrašyta teisingai“.

Siekiant absoliutaus tikslumo, būtina dar prisiminti, jog Rygos ypatingojo milicijos būrio karininkas A. Kuzminas dar 1991 m. spalio 14 d. buvo apklaustas Latvijos Respublikos prokuratūroje. Tuomet jis tvirtino: „Aš užtikrintas, kad tai mūsų „Deltos“ darbas“. Deja, pagrįsti tokios savo nuomonės, bent pasakyti, kokie faktai patvirtina šitokią jo nuomonę, A. Kuzminas nesugebėjo. Tačiau mintyse reikia turėti dar vieną aplinkybę – ar iš viso galima aklai pasitikėti tuo, ką liudijo šis omonininkas, kaip derėtų vertinti jo žodžių pagrįstumą? Gal jis viso labo gelbėja savo kailį, pats siekdamas išvengti bet kokios atsakomybės? Juk Rygos OMON karininko A. Kuzmino nuodėmių sąrašas – labai ilgas.

Štai kokių pretenzijų jam turi Latvija: dėl 1990-aisiais Jūrmalos miesto TSKP RK iškeldinimo ir dviejų VRM vidurinio profesinio lavinimo įstaigos darbuotojų sulaikymo, dėl dalyvavimo 1991-aisiais sausio 2-ąją užpuolant Rygos „Spaudos rūmus“, dėl tą pačią dieną Rygoje ant „Vantų“ tilto sumuštų Latvijos milicijos darbuotojų, dėl žmonių terorizavimo ant „Milgravis“ tilto Rygoje 1991-ųjų sausio 14-ąją, dėl žmonių puldinėjimo ant „Brasa“ tilto Rygoje, dėl Minsko Aukštosios milicijos mokyklos Rygos fakulteto užpuolimo... Jau vien šie kaltinimai leidžia manyti, jog A. Kuzminas negalėjo jaustis ramus ir, žinoma, svarstė, kaip būtų galima išvengti atsakomybės už šią antilatvišką veiklą. Bet juk tai – dar ne visos jo nuodėmės. A. Kuzmino nusikaltimų prieš Latvijos Respubliką sąrašas ilgas: Latvijos VRM pastato šturmas, muitinės postų Grenctalė, Skaistkalnė, Ezere užpuolimai, Rygos geležinkelio stoties ataka, Radijo rūmų šturmas Rygoje, įsiveržimas į Savanoriškos liaudies draugovės štabą Rygoje ir radijo stoties „Radijo Ryga Nr. 1“ užpuolimas Stopinės valsčiuje.

Tad advokatas A. Marcinkevičius ne atsitiktinai liudytojui V. Pukeniui pateikė klausimą, kaip jis pats įvertino pažymoje nurodyto informacijos šaltinio A. Kuzmino patikimumo laipsnį. Juk ir tuomet, ir dabar operatyvinę pažymą rašantis operatyvininkas privalo nurodyti, kokiai kategorijai priskirtinas jam slaptas žinias pateikęs asmuo. Tos kategorijos kelios: „absoliučiai patikimas ir kompetentingas“, „paprastai patikimas“, „nelabai patikimas“, „nepatikimas“ ir „nenustatytas“. Liudytojas V. Pukenis į šį klausimą nieko konkretaus neatsakė. Tiesa, jis tvirtino, esą už A. Kuzminą, kaip patikimą šaltinį, laidavo keli tuometiniai Latvijos kriminalinės policijos pareigūnai ir net Vidaus reikalų ministras bei keli tuometinio Latvijos parlamento nariai, bet įvardinti, kas konkrečiai ir kokiu pagrindu laidavo teismo posėdžių salėje V. Pukenis pasakyti nesugebėjo.

Remiantis ir tada, ir dabar galiojančiais įstatymais, operatyvinės pažymos autorius privalo savo rašte nurodyti bei įvertinti būdą, kuriuo jo informacijos šaltinis gavo minimus duomenis. Čia galimi vos keli variantai: „informacijos šaltinis pats matė ir girdėjo“, „pats matė, bet negirdėjo“, „pats girdėjo ir identifikavo kalbančius, bet nematė“, „girdėjo iš kito asmens, kuriuo pasitikėti jis turi aiškų pagrindą“ bei „gandai“. Prie kurių neva priskirtinas A. Kuzmino pareiškimas „Medininkuose galėjo šaudyti „Delta–1“? Taigi advokato A. Marcinkevičius pagrįstai teiravosi, „kaip ir kokiame dokumente įvertintas A. Kuzmino pateiktos informacijos gavimo būdas ir jos šaltiniai“. Deja, į daugelį tokio pobūdžio gynybos klausimų liudytojas V. Pukenis pateikti konkretaus atsakymo nepajėgė: arba nepaaiškindavo, arba neprisimindavo.

Klausantis liudytojo V. Pukenio argumentų buvo galima susidaryti nuomonę, esą dėl kai kurių žūčių Rygoje 1991-ųjų sausį, jo nuomone, kalti ir Rygos OMON pareigūnai. Tačiau šis teiginys – absoliučiai neteisingas. Latvijos teisėsauga jau seniai nustačiusi, jog dėl tų žūčių Rygos OMON milicininkai nieko dėti. Oficialiame Latvijos teisėsaugos verdikte nurodoma, jog keletą žmonių Rygoje nušovė nenustatytos trečiosios jėgos atstovai, bet ne Rygos OMON darbuotojai.

Liudytojas V. Pukenis sakė, jog šiandien teisiamųjų suole sėdintis Konstantinas Michailovas-Nikulinas tarnavo Afganistane. Šis teiginys, deja, neatitinka tiesos. Kad omonininkas K. Michailovas-Nikulinas tarnavo sovietinėje armijoje kaip būtinosios privalomosios karo tarnybos eilinis, – tiesa. Tiesa ir tai, kad jis tarnavo oro desanto kariuomenės daliniuose. Tačiau tarnybos sovietinėje armijoje metu jis nebuvo peržengęs tuometinės SSRS valstybinės sienos ir, beje, nedalyvavo jokiose karinėse operacijose vadinamuosiuose karštuosiuose Sovietų Sąjungos taškuose. Tad kuo liudininkas V. Pukenis remiasi, sakydamas, jog K. Michailovas buvo labai gerai paruoštas karys, nes turi karo Afganistane patirties? Matė jo asmens bylą? Bet to, kas ir kur parodė K. Michailovo asmens bylą, neįvardino. Tačiau pats keisčiausias yra liudytojo V. Pukenio bandymas tvirtinti, jog Medininkų žudynių bylos tyrimas greičiausiai būtų pasisukęs Lietuvai palankesne kryptimi, jei ne tas nelemtas jo ir G. Adiklio sulaikymas dėl tarnybinių įgaliojimų viršijimo. Klausantis šio liudininko tvirtinimų buvo galima susidaryti nuomonę, jog šis operatyvininkas galimai buvo apkaltintas dėl tarnybinių įgaliojimų viršijimo vien todėl, kad neva sėkmingai lipo tikriesiems Medininkų budėtojų žudikams ant kulnų.

Bet juk tokia versija vargu ar gali būti teisinga. Teismo posėdžio metu V. Pukenis nepaaiškino, kodėl iš tikrųjų jis su kolega buvo suimtas 1992-aisiais. O juk tikrosios suėmimo ir įkalinimo priežastys – akivaizdžios. Tereikia pavartyti ano meto spaudą, pavyzdžiui, 1992-aisiais „Respublikoje“ pasirodžiusį Audriaus Kutrevičiaus straipsnį „Odė kovotojams su pogrindžiu“ ar Virginijaus Gaivenio publikaciją „Vendeta“. Štai kelios citatos iš šių publikacijų: „Balandžio 9-ąją Viktorą Baranovskį iš tėvo namų Lentvaryje policininkai išsivarė gyvą ir sveiką, po poros dienų Jevgenijui Baranovskiui sūnų pareigūnai grąžino mirusį“. Arba štai tokia citata: „Balandžio 9 dieną Lentvaryje buvo sulaikytas V. Baranovskis. Įtarta, jog jis dalyvavęs sprogdinant policininkų buto duris, nors konkrečių įkalčių pareigūnai neturėjo. V. Baranovskis sulaikytas 72 valandoms, kaltinimas dar nebuvo pateiktas, sankcija areštui dar neduota. Vakare V. Baranovskis buvo vežamas į Vilnių, 5-ame policijos komisariate jis mirė nuo sumušimų“.

Kaltinimai dėl šios mirties buvo pareikšti ir operatyvininkui V. Pukeniui, kuris šių metų lapkričio 21-ąją Lietuvos apeliacinio teismo posėdžių salėje prokurorų M. Dūdos ir R. Stankevičiaus iniciatyva buvo apklausiamas kaip vertingas liudytojas, galintis pateikti vertingų duomenų aiškinantis Medininkų skerdynių užsakovus bei vykdytojus.

© 2012 „XXI amžius“