Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Istorija ir dabartis

Iškilaus dvasininko palaikai po šimtmečio iškeliavo tėvynėn...

Vytautas BAGDONAS

Vienuolyno gyvavimo Surdegyje laikais čia buvo cerkvė, o vienuoliams išsikrausčius, po remonto cerkvė tapo katalikų maldos namais – Surdegio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia

Dabartinis buvusio Surdegio Šventosios Dvasios stačiatikių vyrų vienuolyno vaizdas itin liūdnas, visi pastatai pamažu virsta griuvėsiais

Šį rudenį iš nuošalaus Anykščių rajono Troškūnų seniūnijos Surdegio miestelio į tolimąjį Uralą iškeliavo iškilaus stačiatikių dvasininko, aukščiausią stačiatikių vienuolijos hierarchijoje archimandrito titulą turėjusio vienuolio Zosimos palaikai.

Išgulėjo Surdegio kapinėse visą šimtmetį

Ištisą šimtmetį Surdegio senosiose stačiatikių kapinėse išgulėjusius vienuolio Zosimos palaikus atkasė iš Permės srityje Krasnoufimsko rajono Sarsy kaime esančio Gerosios Žinios vienuolyno atvykusių į Surdegį vienuolių Tėvo Andrejaus, Tėvo Sergejaus, Tėvo Aleksejaus bei kitų tolimojo krašto atstovų prašymu samdyti vietiniai duobkasiai.

Tiek Gerosios Žinios vienuolyno vienuoliai, tiek rusai stačiatikiai iš Uralo jau senokai svajojo apie vienuolynų steigėjo, įžymaus pamokslininko, labdaringa veikla pasižymėjusio archimandrito vienuolio Zosimos (pasaulietinis vardas Dmitrijus Rašinas) palaikų pervežimą tėvynėn. Tiktai tam tikslui įgyvendinti būta įvairių kliūčių.

Nelengva buvo surasti ir šio dvasininko kapą Surdegyje apleistose, tarp išlakių medžių ir krūmokšnių skendinčiose kapinėse, kuriose nelaidojama jau daugiau kaip aštuoniasdešimt metų.

Kad archimandritas Zosima amžinajam poilsiui atgulė būtent Surdegyje, jo gimtojo krašto žmonės žinojo iš archyvinių dokumentų. Labai daug vertingos informacijos jiems suteikė puikus Surdegio krašto istorijos žinovas, surinkęs nemažai medžiagos apie Surdegio Šventosios Dvasios stačiatikių vyrų vienuolyną, bibliografas, socialinių mokslų daktaras prof. Osvaldas Janonis. 2010 metais šis kraštietis mokslininkas, padedant Vilniaus universitetui, Anykščių rajono savivaldybei, Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešajai bibliotekai, išleido knygą „Surdegis 1510–1940 metais“ (Prof. O. Janonio iniciatyva Surdegio stačiatikių vienuolyno istorijai skirta knyga rusų kalba pasirodė 2012 metais). Permės srities Sarsy kaimo religinės bendruomenės nariai padėti surasti Surdegyje savo kraštiečio archimandrito Zosimos kapą paprašė panevėžiečių Rusų kultūros centro vadovų. Šio centro pirmininkė Valentina Valutina ir kelios pagalbininkės, turėdamos tiktai nedidelę 1912 metais darytą fotografiją su kapo vaizdu, daugybę kartų šliaužiodamos keliais, plikomis rankomis kasinėdamos kapų kauburėlius, tarp aukštų žolių ir krūmokšnių, po storu žemių sluoksniu pagaliau aptiko paminklinę plokštę su iškaltu ieškomo žmogaus krikščionišku ir pasaulietiniu vardu, pavarde, gimimo ir mirties metais. Šią džiugią naujieną panevėžietės pasiuntė į Permės sritį, ir po kurio laiko iš ten atvyko kelios moterys, norinčios savo akimis įsitikinti, kad tikrai buvo surastas tikintiesiems labai brangaus žmogaus kapas.

Dar prireikė laiko, kol Sverdlovsko regioninis teismas, išanalizavęs krūvas archyvinių dokumentų, priėmė sprendimą dėl archimandrito Zosimos visiško išteisinimo ir reabilitavimo, nes pakako įrodymų, kad šis dvasininkas kadaise buvo nekaltai nuteistas...

Nuteistas ir atgailauti atsiųstas į Surdegį

Surdegio Šventosios Dvasios stačiatikių vyrų vienuolynas buvo įsteigtas 1627 metais ir tapo labai svarbiu stačiatikybės centru Rusijos gubernijos vakariniame krašte. Jam daug dėmesio skyrė ir aukščiausieji gubernijos valdininkai, ir dvasininkai. Vienuolyną Surdegyje lankė ne tiktai aukšti dvasininkijos hierarchai, bet ir žymūs to meto politikai, menininkai, kiti garsūs žmonės. Pasimelsti prie stebuklingomis galiomis garsėjančios Surdegio Dievo Motinos ikonos atlaidų metu susirinkdavo minios žmonių, atvykdavo būriai maldininkų iš tolimiausių Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos vietovių. Surdegio vienuolynas tapo ir prasikaltusių dvasininkų tremties vieta, atgailai, pasitaisymui čia būdavo atsiunčiami vienuoliai iš visos Rusijos gubernijos.

Didelį rezonansą Rusijos spaudoje sukėlė archimandrito Zosimos nuteisimas vienuolikai metų katorgos darbų už nepilnamečių mergaičių tvirkinimą. Buvo pareikšti baisūs kaltinimai, ir aukšto luomo dvasininkas ne vienerius metus praleido įvairiose įkalinimo vietose. 1909 metais jis pateko į Vilniaus gubernijos kalėjimą Lukiškėse. Carui Nikolajui II tarpininkaujant archimandritas iš šio kalėjimo 1911 metais buvo perkeltas į Surdegio vienuolyną. Čia jam buvo paskirta didelė, šviesi, šilta ir sausa celė žieminės cerkvės pastate. Greta buvo įsikūręs ir pats vienuolyno vyresnysis, kuris kasdien archimandritą lankydavo.

Kaip pasakoja knygoje „Surdegis 1510–1940 metais“ prof. O. Janonis, Zosimą jo tremties vietoje – Surdegyje – aplankė gera jo draugė ir gerbėja Vilniaus moterų vienuolyno vienuolė Apolinarija, Antalieptės vienuolyno vienuolės. Visus, kurie vienuolį aplankydavo, su kuriais tekdavo bendrauti, jis tikino esąs nekaltas. Ant krūtinės nešiojo suveriamą ikoną, kurią jam dovanojo Rusijos imperatoriaus Aleksandro II žmona Marija Aleksandrovna. Laiškus archimandritas diktavo vienuolyno raštininkui Afanasijui Novikovui, į bausmės vietą atvežtam vienuoliui buvo priskirtas patarnautojas – šešiolikmetis vaikinukas.

1912 metų sausio 26-ąją Zosima mirė, sulaukęs 72 metų. Jo laidotuvės gerokai užsitęsė, nes atsirado keblumų. Vilniaus arkivyskupas davė nurodymą jį palaidoti Surdegyje kaip pasaulietį vienuolyno kapinėse. Tačiau gauta ir Kauno gubernatoriaus telegrama, leidžianti archimandrito palaikus pervežti į Permės guberniją. Teko palaukti, kol išsiaiškinta, ką daryti, kaip pasielgti. Kol buvo tariamasi, derinama, karstas su velionio palaikais buvo patalpintas į didelę medinę dėžę. Tiktai devintą dieną po mirties Zosima buvo palaidotas Surdegio stačiatikių kapinėse. Jo laidotuvėse dalyvavo šventikas iš Panevėžio G. Spaskis, Panevėžio realinės mokyklos mokytojas V. Bazilevskis, rusų rašytojas, dviejų knygų apie Zosimą autorius Aleksandras Žirkevičius. Šio rašytojo dėka po keleto mėnesių ant archimandrito kapo buvo pastatytas kryžius su užrašu: „Buvęs archimandritas Zosima (pasaulietinis vardas Dmitrijus Rašinas), uolus vienuolynų steigėjas, atsidavęs misionierius tarp stabmeldžių, įžymus pamokslininkas, labdarys Evangelijos dvasioje, klusnus kryžiaus nešėjas, apraudotas ir laiminamas gausybės gerbėjų mirė 1912 metų sausio 26 dieną“. 1913 metais Vilniuje rašytojas Aleksandras Žirkevičius išleido knygas: „Archimandritas Zosima buvo nekaltas (istorija apie dar vieną teismo klaidą)“ ir „ Zosimos (Dmitrijaus Rašino) gyvenimas Kristuje (jo biografija)“.

Palaikai iškeliavo į Uralo kraštą

Kaip pasakojo surdegiečiai, stebėję palaikų atkasimo ceremoniją Surdegio senosiose stačiatikių kapinėse, atkasant archimandrito Zosimos kapą, iš Permės srities atvykę vienuoliai Tėvai Andrejus, Sergejus ir Aleksejus meldėsi, bučiavo iškastus palaikus: kaukolę, kaulus, karsto ir medinės dėžės likučius, audeklo gabalėlius, dar neblogai išsilaikiusią žvakės dalelę... Kad tai tikrai yra būtent archimandrito, o ne kieno nors kito palaikai, buvo akivaizdžiai įsitikinta iš palaidoto žmogaus pozos: karste jis gulėjo sukryžiuotomis rankomis, delnais ant pečių. Taip laidojami aukšto luomo stačiatikių vienuoliai...

Rūpestingai surinkus visus iškastus palaikus, į polietileno maišą dar įpylus ir Surdegio kapinių žemės ir sudėjus į baltą karstą, viskas buvo sunešta į šalia Surdegio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios esančią koplyčią ir atliktos atsisveikinimui su archimandritu skirtos religinės apeigos. Dalelytė palaikų buvo įdėta į specialią urną ir perduota saugoti Panevėžio stačiatikių bendruomenei. Paskui mikroautobusu palaikai kartu su Sarsy kaimo Gerosios Žinios vienuolyno dvasininkais ir kitais šios ekspedicijos dalyviais iškeliavo į Uralo kraštą.

Ruošiamasi paskelbti kankiniu ir šventuoju

Kad archimandritas Zosima yra labai svarbus ir brangus tikintiesiems, akivaizdžiai įrodo faktas, jog atsirado geranoriškų rėmėjų, kurie specialiai palaikų pargabenimo ekspedicijai nupirko mikroautobusą, pastatė koplyčią karstui su dvasininko palaikais saugoti. Karstas su archimandrito Zosimos palaikais bus uždengtas permatomu stiklu ir laikomas toje koplyčioje, kad čia galėtų melstis vienuoliai, piligrimai, vietiniai stačiatikiai. Būtent Krasnoufimsko rajono Sarsy kaime vienuolyną įsteigė Zosima ir tame vienuolyne jis gyveno iki suėmimo dienos už tariamą nusikaltimą.

Jau ruošiami dokumentai visos Rusijos pravoslavų patriarchui Kirilui dėl archimandrito Zosimos paskelbimo kankiniu ir šventuoju. Sarsy Gerosios Žinios vienuolyne sukaupta pakankamai archyvinių dokumentų ir įrodymų apie nenuilstamą šio vienuolio misionierišką veiklą, vienuolynų steigimą, uolią tarnystę Stačiatikių Bažnyčiai.

Šmeižtas iš pavydo, teismas – be įrodymų

Jau ir tuo metu, kai šis vienuolis už tariamą bausmę buvo apgyvendintas Surdegio vienuolyne, daug kas abejojo jo kalte. Kuo didesnis laiko tarpas mus skiria nuo archimandrito Zosimos paskutiniųjų gyvenimo metų, tuo daugiau atsiranda duomenų, archyvinių dokumentų, bylojančių apie jo nekaltumą. Jau niekam nebėra paslaptis, kad geras, doras, tikinčiųjų gerbiamas dvasininkas turėjo ir priešų, kurie, apimti pavydo, pradėjo niekuo nekaltą žmogų šmeižti, kaltinti nebūtais dalykais. Lengviausias ir paprasčiausias „koziris“ – vienuolijos hierarchijoje aukščiausią titulą turintį dvasininką apkaltinti nepilnamečių mergaičių tvirkinimu. Archimandritas buvo tardomas, teisiamas, tampomas po kalėjimus. Nors nė viena esą jo tvirkinta mergaitė nedavė prieš „nusikaltėlį“ parodymų, jis nepareiškė jokių ieškinių, pretenzijų. Nebuvo konkrečių įrodymų, bet vienuolio „kaltė“ buvo „įrodyta“. Pasirodo, net ir kaltinamojo tokiu sunkiu nusikaltimu medicininė apžiūra buvo atlikta labai paviršutiniškai, tik „dėl akių“, apžiūrėta tik viršutinė kūno dalis. Jeigu dėl lytinio nusikaltimo kaltinamas žmogus būtų buvęs atidžiau apžiūrėtas, būtų paaiškėjusi jo akivaizdi negalia. Archimandritas Zosima, tapęs vienuoliu ir siekdamas atsisakyti nuo žemiškųjų pagundų, pats buvo susižalojęs lytinius organus ir tokia fizinė negalia lydėjo jį visą gyvenimą. Būdamas kuklus, nemėgstantis dejuoti, skųstis negandomis, vienuolis niekam apie savo negalią nepasakojo, paslapties neatskleidė. Matyt, ir tardymo metu, ir teisme jis apie tai nieko nesakė, tiktai neigė padaręs nusikaltimą. Surdegio vienuolyne ligotam archimandritui prižiūrėti buvo paskirtas jaunuolis, kuris vesdavo Zosimą į pirtį, jį prausdavo, rengdavo, tad matė ir sužalotus senuko vienuolio lytinius organus. Bet argi tuo metu kam nors galėjo kilti mintis ieškoti teisybės, reabilituoti nepagrįstai apkaltintą dvasininką?

Atminties simboliai nyksta

Iš senųjų Surdegio stačiatikių kapinių, kuriose ilgus dešimtmečius buvo laidojami vienuoliai, likęs tiktai liūdnas prisiminimas. Aukštaūgių medžių, išlakių krūmokšnių, piktžolynų apsuptyje dar galima surasti kapų kauburėlius, paminklinius akmenis, vieną kitą dar neblogai išsilaikiusį paminklėlį. Prie rūpestingai prižiūrimų, tvarkomų kapinių šio objekto nepriskirsi, nes kapinaitės labai apleistos. Apie jas primena tik medinėje lentoje esantis užrašas. Kadaise kapines juosė išmūryta akmeninė tvora, deja, iš jos likę tiktai stulpeliai. Kolūkmečiu vienuolių kapinių tvoros akmenys labai „tiko“ ūkinių pastatų ir individualių namų pamatams. Taip visa tvora ir buvo ištampyta. Kai kam „prie ūkio“ gal pritiko ir pačių kapinių paminkliniai akmenys... Buvusio vienuolyno pastatai sulaukė šių dienų. Bet ar išliks tie storasieniai, įdomios konstrukcijos statiniai ateinančioms kartoms, labai abejotina. Sovietmečiu buvusiuose vienuolyno pastatuose veikė pieninė (Anykščių sviesto gamyklos cechas), čia buvo gaminami sūriai, sviestas bei kiti produktai. Vėliau dalyje pastatų šeimininkavo AB „Panevėžio pienas“. O kai pieninės nebeliko, didžiuliai buvusio vienuolyno pastatai ištuštėjo, tapo niekam nebereikalingi, nebetvarkomi, nebeprižiūrimi. Dabar buvęs vienuolynas atrodo labai liūdnai. Tai šen, tai ten matosi prakiuręs stogas, pro kurį lietus, sniegas, drėgmė smelkiasi į pastato vidų. Mūro plytos, vietomis nuo drėgmės išbyrėjusios, kai kur plytas ardo patys surdegiečiai. Dalis pastato be langų. Jie galbūt su visais rėmais buvo išvogti, tad jų „akiduobės“ užkaltos lentomis. Nepuošia buvusio senojo vienuolyno vaizdo visokie sovietiniai „prielipai“, kažkokie priestatai. Taigi vaizdas liūdnokas. Ir jeigu buvusio vienuolyno pastato šeimininkai panevėžiečiai skubiai nepradės rūpintis šio objekto tvarkymu, remontu, priežiūra, netrukus ateis toks metas, kai viskas taps griuvėsių krūva. O juk reikiamai sutvarkius šį istorine praeitimi alsuojantį pastatą, galima būtų įrengti muziejų, panaudoti turizmo reikmėms. O kodėl neįrengus tokiame egzotiškame pastate viešbučio, jaukios kavinės ar liaudiškų patiekalų valgyklos? Juk siauruoju geležinkeliu į Surdegį atvyksta nemažai turistų, kuriems tikra atrakcija galėtų būti ir restauruoto vienuolyno aplankymas, žinoma, jei toks atminties simbolis kada nors atgims ir bus pritaikytas visuomenės poreikiams.

Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“