Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ora et labora
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kardinolų kolegija papildyta naujais nariais

Mindaugas BUIKA

Prisimintas istorinis palyginimas

Popiežius Benediktas XVI kardinolišką žiedą užmauna naujajam Filipinų kardinolui Luisui Antonijui Taglei

Nigerijos kardinolas Džonas Olorufemis Onaijekanas su jį pasveikinti į Romą atvykusiais šalies jaunaisias katalikais

Džeimsas Maiklas Harvis

Džonas Olorufemis Onaijekanas

Luisas Antonijus Tagle

Rubenas Sarazaras Gomesas

Bazelijus Klemis Totunkalas

Bešara Butrosas Rahis

Norėdamas išplėsti savo artimiausių patarėjų kardinolų būrį, popiežius Benediktas XVI papildė Bažnyčios senatu vadinamą Kardinolų kolegiją šešiais nariais, bendrą elektorių, tai yra, 80 metų amžiaus ribos nesulaukusių kardinolų skaičių, vėl padidindamas iki 120. Būtent tokį aukščiausią bažnytinį titulą turinčių hierarchų, galinčių dalyvauti potencialioje naujo Popiežiaus rinkimų konklavoje, maksimalų skaičių, numato kanonų teisė. Po lapkričio 24 dieną Vatikane vykusios naujųjų kardinolų paskyrimo iškilmingos konsistorijos bendras Kardinolų kolegijos narių skaičius pasiekė 211, įskaitant 76 metų Lietuvos kardinolą Vilniaus arkivyskupą Audrį Juozą Bačkį, kuris drauge su daugeliu kitų pasaulio kardinolų dalyvavo praėjusio savaitgalio iškilmėje. Tai buvo jau penktoji dabartinio Šventojo Tėvo sušaukta naujų kardinolų skyrimo konsistorija, per jas visas Kardinolų kolegiją papildant 90 narių.

Šiemet Bažnyčios senatas atnaujinamas jau antrą kartą, nes ankstesnė tokio pobūdžio konsistorija vyko vasario 18 dieną ir joje buvo paskirti 22 kardinolai. Stebėtojai ta proga pabrėžia, kad dviejų kardinolų skyrimo konsistorijų šaukimas tais pačiais metais yra gana retas įvykis Vatikano praktikoje. Paskutinį kartą tokį sprendimą buvo priėmęs dar popiežius Pijus XI 1929 metais. Kitas įdomus įvykis tas, kad praėjusioje lapkričio 24 dienos konsistorijoje nė vienas kardinolas nebuvo paskirtas iš Italijos, kuri tradiciškai yra labiausiai atstovaujama Kardinolų kolegijoje. Ta proga vėl buvo prisimintas popiežius Pijus XI, žinomas diplomatine ir bažnytinės hierarchijos išplėtojimo veikla, 1924 ir 1927 metais sušauktose konsistorijose taip pat nepaskyręs nė vieno italo kardinolo. Per vėlesnius 85 metus šešių popiežių celebruotas 33 iškilmingas konsistorijas kiekvieną kartą buvo paskiriamas bent vienas italas kardinolas.

Kita vertus, popiežiaus Benedikto XVI sprendimas lapkričio 24 dienos konsistorijoje „apeiti“ Italiją ir bendrai Europą bei patį Vatikaną, yra visiškai suprantamas, kadangi ankstesniame vasario 19-osios Kardinolų kolegijos papildyme iš 22 paskirtų kardinolų 16 buvo europiečiai, daugiausia italai, kurie vadovauja įvairioms Šventojo Sosto dikasterijoms. Iš praėjusį šeštadienį iš Šventojo Tėvo rankų kardinoliškas insignijas priėmusių šešių Bažnyčios hierarchų, tik 63 metų amerikietis arkivyskupas Džeimsas Maiklas Harvis iki šiol dirbo Vatikane, bet jis nebuvo tiesiogiai susijęs su Romos kurijos institucijomis, nes ėjo Popiežiaus namų prefekto pareigas ir po pakėlimo kardinolu paskirtas į garbingas Romos popiežiškosios Šv. Pauliaus bazilikos arkikunigo pareigas. Po šio paskyrimo labai gyvybingai ir didelę tarptautinę įtaką turinčiai JAV Katalikų Bažnyčiai priklauso 19 kardinolų, iš kurių 11 yra elektoriai. Šiuo atžvilgiu Jungtinės Valstijos užima antrą vietą po Italijos, kurioje yra 28 kardinolai elektoriai.

Skirtingų regionų ypatybės

Naujuoju kardinolu buvo paskirtas didelį autoritetą turintis neseniai Šventojo Tėvo aplankyto Libano didžiausios krikščionių bendruomenės – Maronitų Katalikų Bažnyčios – 72 metų patriarchas Bešara Butrosas Rahis. Šis paskyrimas yra svarbus, Popiežiui siekiant turėti patarėju tokį Kardinolų kolegijos narį dėl Libano strateginės padėties Šventosios Žemės artumoje ir dėl gana dramatiškos Artimųjų Rytų regiono krikščionių situacijos, vykstant nesibaigiančiam pilietiniam karui Sirijoje, konfliktui tarp Izraelio ir Palestinos arabų (Gazos ruože) ir kitose vietose. Libaną užplūdus kaimyninės Sirijos karo pabėgėliams, Benediktas XVI neseniai paaukojo milijoną dolerių jų išlaikymui nelengvomis žiemos sąlygomis. Pastarojoje konsistorijoje kardinoliškas insignijas atsiėmė kitos vienybėje su Roma esančios Rytų Katalikų Bažnyčios (Indijos seniausios krikščionių bendruomenės) – sirų malankarų – dvasinis vadovas didysis arkivyskupas Bazelijus Klemis Totunkalas. Šis hierarchas, kurio tikinčiųjų bendruomenės nariai, kaip ir Libano maronitai katalikai, gyvena ne tik tėvynėje, bet išsibarstę po visą pasaulį. Būdamas 53 metų, jis dabar yra jauniausias Kardinolų kolegijos narys.

Lapkričio 24-osios konsistorijoje kardinolo titulą gavo ir trijų didelių lotynų katalikų arkivyskupijų ganytojai iš skirtingų kontinentų. Į Kardinolų kolegiją paskyrus Nigerijos sostinės Abudžos 68 metų arkivyskupą Džoną Olorufemį Onaijekaną, prisimenama, jog šioje šalyje, kaip ir visame Juodajame žemyne, katalikų bendruomenė sparčiai auga, pasižymi gausiais dvasiniais pašaukimais ir aktyvia socialine veikla. Kai kuriose kunigų seminarijose mokosi po 300 ir daugiau klierikų. Kita vertus, Nigerijoje ir kai kuriose kitose Afrikos vietose yra gerai žinoma skaudi islamiškojo ekstremizmo grupių ekspansijos patirtis su smurtiniais išpuoliais prieš krikščionių šventoves netgi pamaldų metu. Todėl, pakeldamas kardinolu Abudžos arkivyskupą Dž. Onaijekaną, žinomą dialogo su musulmonais pastangomis, Šventasis Tėvas norėjo pabrėžti ir savo solidarumą su kenčiančia Nigerijos Bažnyčia. Į Kardinolų kolegiją paskirtas ir Kolumbijos sostinės Bogotos 70-metis arkivyskupas Rubenas Sarazaras Gomesas, kuris, kaip ir kiti vietiniai hierarchai, aktyviai dalyvauja sudėtingų dvasinių ir socialinių problemų sprendime. Gerai žinomas Kolumbijoje ir visoje Lotynų Amerikoje išsiplėtojęs organizuotas nusikalstamumas, įkaitų grobimas, ypač narkotikų gamyba ir kontrabanda, šiame versle dalyvaujant vietinius gyventojus terorizuojantiems marksistiniams partizanams. Katalikų ganytojai nuolat skatina žemyno valstybių teisinių demokratinių pagrindų stiprinimą, priešinasi pastangoms įteisinti homoseksualų „santuokas“ ir abortus. Panašiai gindami šeimą ir gyvybę, rūpindamiesi vargšais, darbuojasi ir Azijoje daugiausiai katalikų turinčios šalies – Filipinų – Bažnyčios hierarchai, iš kurių bene aktyviausias, jau išgarsėjęs ir tarptautinėje plotmėje sostinės Manilos 54 metų arkivyskupas Luisas Antonijus Tagle buvo pakeltas kardinolu.

Nors iš Europos šį kartą naujų kardinolų nebuvo paskirta, tačiau europiečiai ir toliau gerokai pralenkia kitus kontinentus, Kardinolų kolegijoje sudarydami daugiau kaip pusę (62) iš 120 elektorių (Europoje dabar gyvena tik penktadalis (24 proc.) visų pasaulio katalikų). Lotynų Amerikai, turinčiai beveik pusę visų pasaulinės Katalikų Bažnyčios narių, Kardinolų kolegijoje atstovauja tik 21 elektorius. Šiaurės Amerika (JAV ir Kanada) iš viso turi 14 kardinolų elektorių, Afrika – 11, Azija – 11 ir Okeanija (Australija ir gretimi regiono kraštai) – 1. Du trečdaliai dabartinių kardinolų elektorių (80) tarnystę atlieka vietinių Bažnyčių diecezijose ir trečdalis (40) darbuojasi Vatikane. Spalio 24 dieną vykusioje bendrojoje audiencijoje, pirmą kartą pranešdamas apie savo sprendimą papildyti Kardinolų kolegiją naujais nariais, popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad kardinolų, kur jie begyventų ir kokias pareigas beeitų, svarbiausias uždavinys „padėti Petro įpėdiniui įgyvendinti jo tarnystę, stiprinant brolių tikėjimą ir būnant Bažnyčios vienybės ir bendrystės principu ir pagrindu“. Šventasis Tėvas kvietė visus melstis už kardinolus, prašant Švč. Mergelės Marijos motiniško užtarimo, kad jie „visada su reikiama drąsa ir pasiaukojimu mylėtų Kristų ir jo Bažnyčią“. Po kelių dienų, uždarydamas naujajam evangelizavimui skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją, kurioje dalyvavo ir keturi iš šešių paskirtų naujųjų kardinolų, popiežius Benediktas XVI sveikino juos pabrėždamas, jog šiame evangelizacijos kontekste ir esant Bažnyčios visuotinumo poreikiui reikia suprasti Kardinolų kolegijos išplėtimą. „Norėjau parodyti, kad mūsų Bažnyčia yra visų tautų Bažnyčia, kalbanti visomis kalbomis, kad ji visada yra Sekminių Bažnyčia. Taigi ji yra ne vieno kurio nors žemyno Bažnyčia, bet Visuotinė Bažnyčia“, – sakė Šventasis Tėvas.

Bažnyčios visuotinumo supratimas

Šį Bažnyčios visuotinumo principą ir atitinkamus apaštalavimo poreikius popiežius Benediktas XVI išsamiau aptarė lapkričio 24 dieną sakytoje naujų šešių kardinolų įvesdinimo į Šventąją kolegiją kalboje. Iš esmės tai buvo Šventojo Tėvo pavyzdinė katechezė aukščiausią bažnytinį titulą turintiems hierarchams ir kitiems iškilmingos konsistorijos dalyviams, pritaikyta dabartiniam Tikėjimo metų, naujosios evangelizacijos ir bendrajam globalizacijos fenomeno kontekstui. Iš tikrųjų šiomis aplinkybėmis Tikėjimo išpažinimo frazė: „Tikiu į vieną, šventą, visuotinę (katalikišką) ir apaštalinę Bažnyčią“, įgyja dar ypatingesnę prasmę, apibrėžiant pačios Bažnyčios ir jos misijos esminį bruožą. Šią savybę, anot Popiežiaus, lemia ne žmogiškas, bet dieviškasis sumanymas. Tai pavirtina ir Katalikų Bažnyčios Katekizmas, nurodydamas, jog „Kristus per Šventąją Dvasią padaro savo Bažnyčią vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę, Jis ragina ją įkūnyti šias savybes“ (881). Taigi Bažnyčia yra visuotinė, kadangi pats Kristus apima visą žmoniją savo išganomoje misijoje, nors pagal istorines aplinkybes savo žemiškoje veikloje apsiribojo konkrečia žydų tauta.

Ta visuotinė perspektyva tarp kitų dalykų evangeliniuose pasakojimuose iškyla ir Jėzui prisistatant ne kaip „Dovydo sūnui“, tai yra, žydui, bet kaip „Žmogaus Sūnui“ (Mk 10, 33), šiuo įvaizdžiu pabrėžiant tikrąjį Jo mesianizmo pobūdį, kaip misiją, skirtą „visam žmogui ir kiekvienam žmogui“, sakė Benediktas XVI. Taip nešant Evangelijos šviesą visoms tautoms, visos jos kviečiamos į Dievo Karalystę, įveikiant kiekvieną etninį, nacionalinį ir religinį savitumą bei išskirtinumą. Taigi Jėzus siunčia savo Bažnyčią apaštalauti ne į kurią nors atskirą žmonių grupę, bet pas visus, kad suburtų visą žmoniją į tikėjimo bendruomenę, įveiktų galimą fragmentaciją ir pasidalijimus, kad visi būtų išganyti. Bažnyčios visuotinumo pobūdį, kuris sukurtas pagal Dievo planą, skirtą viso pasaulio išganymui, patvirtina ir Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos „Lumen gentium“ mokymas: „Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą. Todėl ši tauta, likdama viena ir vienintelė, turi skleistis per visą pasaulį ir per visus amžius, kad išsipildytų Dievo valios sumanymas“ (13). Šis visuotinumo pobūdis aiškiai atsiskleidė ir Sekminių dieną, kuomet pirmoji krikščionių bendruomenė buvo pripildyta Šventosios Dvasios atsiuntimu, kad Evangelija būtų skelbiama visoms tautoms. Tą Sekminių dieną apaštalai liudijo Kristų, kreipdamiesi į žmones, atvykusius iš įvairių šalių, o šie juos suprato tarsi apaštalai kalbėtų jų gimtosiomis kalbomis, komentavo popiežius Benediktas XVI tą nepaprastą Šventosios Dvasios atsiuntimo ir evangelizacijos pradžios įvykį (plg. Apd 2, 7–8).

Jis darė išvadą, kad Bažnyčios visuotinė misija „nekyla iš apačios, bet nusileidžia iš aukštybių, iš Šventosios Dvasios“ ir turi antgamtinę prigimtį. Tokiu būdu evangelizacija yra nuo pat pradžių nukreipta į kiekvieną nacionalinę kultūrą ir formuoja įvairialypę, tačiau vieną Dievo tautą, ir šį savo visuotinumą ji pati vis geriau suvokia. Tai nėra paprasta, pripažino Šventasis Tėvas, primindamas, jog, nepaisant Jėzaus labai aiškios misijų nuorodos: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15) bei „padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19), apaštalai, kurie buvo žydai, vis dar laikėsi vizijos apie galimą Dovydo karalystės atstatymą. Prieš prisikėlusio Jėzaus žengimą į dangų jie su suprantamu ribotumu viltingai klausė Mokytojo: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6). Išganytojo atsakymas buvo labai aiškus su pažadu, bet ir su įpareigojimu, kad jie bus pripildyti Šventosios Dvasios galios, bet kartu turės nešti liudijimą visam pasauliui „ligi pat žemės pakraščių“, peržengti visas religines ir kultūrines sienas, žmonių gyvenimo būdą, mentalitetą. Tokia buvo Bažnyčios istorinės ir apaštalinės kelionės pradžia, įžengiant į susiklosčiusią kultūrinę bei socialinę terpę, bet liekant visuotine ir viena Kristaus Bažnyčia. Šis visuotinumas įprasminamas kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje, nes jos visi tautiniai ir kultūriniai bruožai, geografinės ypatybės sudaro vieną „Sekminių Bažnyčią, kuri balsų polifonijoje gieda darnią giesmę Gyvajam Dievui“, aiškino popiežius Benediktas XVI.

Tarnystės našta ir reikli atsakomybė

Popiežius paminėjo, kad tokioje Bažnyčios vienybės ir visuotinumo perspektyvoje reikia suvokti tarptautinę Kardinolų kolegijos sandarą bei paskirtį, nes „ji atstovauja veidų įvairovei, kadangi išreiškia visuotinės Bažnyčios veidą“. Kardinolai, eidami ganytojišką tarnystę įvairiose pasaulio diecezijose bei Vatikane, stiprina Bažnyčios dvasinius ryšius ir jos artumą su apaštalo šv. Petro įpėdiniu. Baigdamas kalbą, Šventasis Tėvas priminė konsistorijoje duodamos kardinoliškos priesaikos gilią bažnytinę prasmę ir pasižadėjimą likti ištikimiems Kristui, jo Evangelijai ir rodyti klusnumą šventai, apaštališkai Romos Bažnyčiai. Apie šią ištikimybę liudija ir priimamos kardinoliškos insignijos – purpurinė beretė, patvirtinanti pasirengimą išlieti kraują ginant ir skleidžiant tikėjimą, ir Popiežiaus dovanojamas žiedas, rodantis meilę svarbiausiam Kristaus kaimenės Ganytojui, kaip jos mokymo, drausmės ir doros garantui. Šį artimą ryšį su šv. Petro sostu įprasmina kardinolams tradiciškai suteikiamas Romos parapijų kunigystės arba diakonystės titulas bei jų priklausymas ir bendradarbiavimas įvairiose Šventojo Sosto dikasterijose. Benediktas XVI reiškė įsitikinimą, kad naujieji kardinolai, prisiimdami šią tarnystės naštą, su visų tikinčiųjų malda ir parama padės Romos Popiežiui „skleisti pasaulyje Bažnyčios šventumą, bendrystę ir taiką“.

Prasmingus palinkėjimus naujiesiems kardinolams Šventasis Tėvas išsakė ir sekmadienį, lapkričio 25 dieną, kartu su jais bei kitais Kardinolų kolegijos nariais celebruodamas Kristaus Karaliaus iškilmės šv. Mišias. „Jums, broliai kardinolai, yra patikėta reikli atsakomybė Dievo Karalystės ir tiesos liudijimui“. Tai reiškia darbavimąsi, kad pirmenybė būtų teikiama Dievui ir Jo valiai, o ne pasaulio ir jo galybių interesams, aiškino Popiežius. Dėl to reikia susitapatinti su Jėzumi, kuris paniekinančiame Piloto teisme parodė savo karališką garbę, reikia labiausiai mylėti tuos (iki gyvybės atidavimo), kuriuos Jis myli. Toks yra Dievo Karalystės artumo parodymas, kartu su malda dėl jos atėjimo: „Adveniat regnum Tuum“. Po šv. Mišių, susitikęs su į Šv. Petro aikštę susirinkusiais piligrimais iš viso pasaulio, Benediktas XVI dar kartą pakvietė kiekvieną melstis už naujuosius Kardinolų Kolegijos narius, „kad Šventoji Dvasia sustiprintų jų tikėjimą ir meilę, suteiktų malonių, kad jie galėtų išgyventi savo naująją atsakomybę kaip didesnį pasiaukojimą Kristui ir Jo karalystei“.

© 2012 „XXI amžius“