|
Švarkas prie sagos, ar saga prie švarko?..
Gintaras Visockas
Naujoji Lietuvos Seimo valdančioji dauguma renkasi būsimus ministrus. Įdomi čia prezidentės Dalios Grybauskaitės laikysena. Ji laužo Lietuvoje nusistovėjusias tradicijas. Galbūt primena neleistinai primirštas itin principingas žaidimo taisykles: mažiausia abejonė dėl skaidrumo ir traukis iš politiko ar ministro kėdės. Ar griežtų reikalavimų taikymas politikams ir ministrams blogai? Gal jau laikas mums pasitikrinti, ar vis dar teisingai suvokiame tokių sąvokų, kaip padorumas ir sąžiningumas, prasmę? Šiandien Prezidentė puolama dėl neva įtartinos praeities. Bet pripažinkime, jog visa tai, ką į dienos šviesą nūnai velka jos oponentai, daugeliui buvo seniai žinoma. Be to, D. Grybauskaitės praeitis dar nereiškia, kad ji būtinai bloga Prezidentė šiandien. Į sudėtingus dalykus, ypač į žmogaus praeitį, nedera žiūrėti tiesmukiškai. Nepriklausomybės išvakarėse ir pirmaisiais nepriklausomybės metais daugelis iš mūsų elgėsi atsargiai, baikščiai. Vis prisibijodavo, jog sovietų valdžia netrukus sugrįš ir sočiai įkrės beržinės košės. Tačiau tai dar nereiškia, kad lietuviai, komformistiškai pasielgę Atgimimo pradžioje, šiandien niekam tikę generolai, diplomatai ar ministrai. Nepamirškime aplinkybės, jog mes ne kinai. Mūsų vos trys milijonai. Pasirinkimas ne itin platus. Iš kur paimti tokių, kurių ir praeitis būtų idealiai švari, ir moraliniai principai patys aukščiausi, ir dar turėtų deramos patirties, rimtą išsilavinimą, būtų darbštūs kaip bitutės...
Gyvenimas dažnai pateikia pačių keisčiausių netikėtumų. Štai skaitau Vytauto Usačiovo knygą Policijos institucijų sistema pasaulyje. Kiek čia daug įdomių faktų faktelių randu apie tuos, kurie, turėdami nepriekaištingas biografijas, privalėjo rūpintis valstybių ir miestų saugumu, o iš tiesų gynė nusikaltėlių ir svetimųjų šnipų interesus. Ir priešingai. Pavyzdžiui, 1812-aisiais Paryžiuje buvo įkurta speciali prancūzų kriminalinė policija SURTE. Jos vadovu tapo Eženas Fransua Vidokas. Primityvieji patriotai būtinai piktintųsi. Juk šis prancūzas buvęs nusikaltėlis ir katorgininkas. Primityvieji patriotai būtų garsiai skambinę pavojaus varpais, kai Prancūzijos vadovybė buvusiam nusikaltėliui ir katorgininkui E. F. Vidokui dar leido nekliudomam pasirinkti darbuotojus. Juk jis savo pagalbininkus rinkosi vadovaudamasis principu, esą nusikalstamumą gali nugalėti tik patys nusikaltėliai. Iš šio posto ponas E. F. Vidokas turėjo pasitraukti po dvidešimties metų, kai jo ir jo pavaldinių vietą, įsakius naujajam Paryžiaus prefektui, užėmė tik nepriekaištingos reputacijos kriminalistai. Primityvieji patriotai turėjo džiaugtis permainomis, bet džiaugtis nebuvo dėl ko. Nusikaltėlio ir katorgininko vadovaujama Paryžiaus kriminalinė policija pasiekė stulbinančių laimėjimų. Tik per pirmuosius savo darbo metus E. F. Vidoko vadovaujama tarnyba sučiupo daugiau kaip 800 itin pavojingų recidyvistų, likvidavo daugybę landynių ir nusikaltėlių būrimosi vietų. O kai buvusį nusikaltėlį ir katorgininką pakeitė vien tik preciziškai švarios reputacijos pareigūnai, Paryžiaus saugumo tarnyba tapo mažiau efektyvi nepajėgė prilygti savo pirmtako pasiekimams. Taigi kas geriau tikėti ir nusivilti, ar netikėti ir paskui sau pačam prisipažinti, kad kartais ir klysti naudinga?
Nereikia galvos guldyti nė už vieną politiką! Tai tokia grupė žmonių, kuri neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų. Neguldykime galvos ir už Prezidentę. Bet jos politiniai veiksmai kol kas imponuoja. Mažos valstybės vadovė elgiasi oriai, nekeliaklupsčiauja, kaip Valdas Adamkus prieš Lenkiją, net Barakui Obamai nepataikauja. Kas galėjo pamanyti, kad, būdama komunistinės praeities, Prezidentė neras bendros kalbos su Vladimiro Putino Rusija! Bet juk neranda! Bent iš pirmo žvilgsnio taip atrodo. Keista, politiniai tremtiniai (pavyzdžiui, Seimo narys socialdemokratas Vytenis Povilas Andriukaitis) mano, kad su dabartine Rusija galima draugiškai bendrauti nieko neprarandant, o buvusi TSKP narė net po Kovo 11-osios elgiasi kaip buvusi politinė tremtinė arba kalinė. Nemanykime, kad Rusija dabar mums galėtų būti draugiška be Lietuvai gyvybiškai svarbių nuolaidų, todėl valstybės vadovė ir negali nepatikti.
Taip, vyresnieji broliai, su kuriais prieš gerus du dešimtmečius susipykome, kuriuos išdavėme, mus vis dar labai skriaudžia ekonomiškai, klastoja mūsų santykių istoriją. Būtų dar blogiau, jeigu jie, pavyzdžiui, dujas mums parduotų pusvelčiui. Iškart galas mūsų laisvei, tuoj pat pasiprašytume priimami į NVS sandraugą, kaip panašiai pasielgėme 1940-aisiais. Visko atsisakytume ir kalbos, ir istorijos už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą. Tokias tendencijas kasdien pastebime žiniasklaidoje. Štai skambina į radiją tremtinė ir susižavėjusi giria Viktoriuką, kuris ant kojų pastatė Kėdainius, davė darbo ir duonos. Šalin rankas nuo mūsų geradario, mūsų maitintojo! Šitiek metų žmogų persekioja dėl tų nelemtų milijonų.
Visokių yra tremtinių, politinių kalinių, visokių ir buvusių komunistų. Gal prezidentė D. Grybauskaitė yra iš tų buvusių komunistų, kuriems Lietuvos laisvė svarbiau už pigias dujas ir algas vokeliuose? Gal ji mano, kad ekonominę gerovę galime pasiekti sunkesniu, bet garbingesniu ir patikimesniu keliu nepadedant Rusijai statyti atominės elektrinės Kaliningrade, per teismus iš Gazpromo bandant prisiteisti neteisėtai pasigrobtus milijardus, statant savo dujų terminalą, neatsisakant per penkis okupacijos dešimtmečius padarytos žalos atlyginimo, pagaliau nesutinkant vėl perrašyti naujausių laikų istorijos pagal V. Putino užsakytą istorijos vadovėlį? Jeigu taip, tai tepadeda jai Dievas. Tie politikai ir politologai, kurie tik dabar sužinojo apie D. Grybauskaitės praeitį, kelia įtarimą. Kas gali paneigti, kad jie bandys įgyvendinti lietuvių tautai pavojingus planus? Panašiai kaip su Rusija, jie santykius gerins ir su Lenkija: nusileisdami, atsitraukdami, pataikaudami. Tokių užuominų naujosios valdančiosios daugumos atstovai jau ne kartą yra padarę. Vien tik ėjimas obuoliauti su tomaševskininkais daug pasako. Juk daugumą Seime jie be vargo sudarytų ir be grupės, raginančios mus integruotis į lenkų tautinę mažumą, nes mes esą okupavome Vilniaus kraštą. Nežinau, ką apie šią politinę organizaciją galvoja Prezidentė, bet jos ori laikysena Lenkų rinkimų akciją maitinančios Varšuvos atžvilgiu taip pat negali nepatikti. Sunku patikėti, kad nuolaidžiaudami mes greičiau nutiesime kelius ir elektros tiltus į Lenkiją, per Lenkiją. Jos apetito mes niekada nepasotinsime, ir apie tai byloja ilgametė Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija, nuo pat to momento, kai Didysis Lietuvos Kunigaikštis Jogaila tapo septynis kartus už Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę mažesnės Lenkijos karaliumi. Tada švarkas buvo prisiūtas prie sagos. Bet ta saga ištrūko, ir lenkai dabar jau ją nori prisiūti prie švarko. Ilgainiui jiems gali pavykti, reikia tik tokios daugumos Seime, kuri pamintų pamatinius tautos interesus. Beje, nei Seime, nei Vyriausybėje žodis tauta seniai nevartojamas, nes jis neva gali įžeisti rusų ir lenkų tautines mažumas. Galioja jau minėtas švarko prie sagos derinimo principas.
Abejoju, kad Prezidentė yra tautininkė. Bet jos užsienio politika minėtų mūsų kaimynių atžvilgiu stabdo kairiųjų pastangas, prisidengus geros kaimynystės, draugiško tarpusavio bendradarbiavimo siekiu, atiduoti paskutinę sagą. Siekis pagirtinas, tik ne bet kokia kaina. Lapkričio 27-ąją buvo beatodairiškai ginami įtariamieji Seimo nariai, leidžiant jiems būti teisėjais savo pačių bylose. Tai pesimistinis variantas. Prezidentė gali pralaimėti. Šviesos tunelio gale nematyti.
© 2012 XXI amžius
|