|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kas liko po paskutiniojo antpuolio Lietuvoje
Lietuvai daugiau nei 1000 metų, o jos kariuomenei tik 94? Virtuvėje, žiūrėdamas tiesioginę iškilmingo Lietuvos Kariuomenės dienos minėjimo Vilniuje transliaciją, vos neužspringau bigā, kai išgirdau pranešėją per garsiakalbius viešai, rimtu, pakiliu tonu skelbiant, kad ten neva švenčiamas Lietuvos kariuomenės 94 metų minėjimas. Girdi, Lietuvos kariuomenė susikūrė tik prieš 94 metus! Kai peržiūrėjau kitus tos dienos žiniasklaidos pranešimus, pamačiau, kad tokia melaginga, senas Lietuvos kariuomenės tradicijas bei jos kovų istoriją niekinanti nuostata atsispindėjo daugumoje antraščių bei pranešimų. Bet jeigu Lietuvos kariuomenei tik 94 metukai, tai kas tuomet laimėjo visus tuos šlovingus mūšius?! Kokios kariuomenės sparnuotasis raitelis, lietuvis, 1660 m. birželio 28 d. prie Palankos upės savo ietimi vienu dūriu persmeigė net šešis maskolius? Kas visą tą laiką iki paskutinio Lietuvos antpuolio ir išdraskymo (jau nekalbant apie sukilimus) saugojo vieną didžiausių imperijų Europos istorijoje nuo visokiausių priešų iš Vakarų ir Rytų?! Gal, sakau, kokie broliški Smolensko pulkai, Raudonosios Armijos 16-oji divizija, Lukašenkos litvinai ar 9-oji rota su želigovskiniais partizanais užnugaryje, akomponuojant Liube?! Gal tai buvo Romos imperijos legionieriai. Mat, vienas darbštuolis kažkur Dzūkijoje už naivuolių pinigus mėgina pastatyti dar vieną kičinę skulptūrą prastą Romos legionieriaus skydo Scutum kopiją, vadindamas ją Lietuvos skydu, kai tikrojo Lietuvos kariuomenės kario ginklo lietuviško skydo efektyvumą, gynybinę jėgą ir tik jam charakteringą formą šimtmečius pažinojo ne vienos mus puolusios kariuomenės kariai. Apie Lietuvos kariuomenės jėgą, jos originalią ginkluotę bei senas, gilias, šimtametes tradicijas dabar liudija ne tik lietuviško skydo, šalmo, ieties ir kitos ginkluotės, bet ir garsiausios Europoje sunkiosios kavalerijos sparnuotųjų husarų, žemaitukų ar legendinių, Rembrandto teptuko įamžintų lisauskėlių specialiųjų Lietuvos kariuomenės greitojo reagavimo pajėgų, dislokuotų Kaune, šlovė. Paveikslas priklausė paskutiniajam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkui, Lietuvos kunigaikščiui Mykolui Kazimierui Oginskiui. Lietuvos bajorų nuotykiai virtuvėje Tai, kad Lietuvos kariuomenei daugiau nei 94 metai, byloja net ir kaimyninių šalių virtuvės. Juk tą milžinišką karinę jėgą daugybę stiprių, ilguose žygiuose ant žirgų ir pėsčiomis išvargusių vyrų reikėjo reguliariai ir sočiai maitinti. Visiems žinomą tiesą, kad, jei tauta nemaitina savo kariuomenės, ji greitai maitins svetimą, lietuviai žinojo gerokai anksčiau už Napoleoną, kuriam šis posakis priskiriamas... Tokias šimtametes tradicijas ir tokį karinį potencialą turinti kariuomenė negalėjo būti bet kaip maitinama. Neabejotina, kad per šimtmečius nusistovėjo išskirtinės Lietuvos kariuomenės karo lauko, žygių bei pilių įgulų virtuvės tradicijos, kurios, išdraskius ir sunaikinus Valstybę, ilgainiui buvo užmirštos. Originalūs Lietuvos kariuomenės virtuvės receptai bei tradicijos galėjo iš dalies atgimti tik per tris didžiausius sukilimus Lietuvoje sukilėlių stovyklose, gal netgi atskirose bajorų šeimose, kaip keli ar tik koks vienas specialus patiekalas bei jo paruošimo, valgymo būdas... Lietuvos kariuomenės dalinių bei pilių įgulų maitinimas mūsų kariams stovint Brastoje, Piarnu, Nesvyžiuje, Smolenske, Lucke ar Maskvoje, Kijeve, Myre, Gardine ar Naugarduke, prie Marienburgo ar Vilniuje, vyko galbūt atsižvelgiant ir į vietinius resursus bei tradicijas. Neišvengiamai Lietuvos kariuomenės virtuvė perėmė ne tik dalį išskirtinių to regiono skonių bei kvapų, bet ir patiekalų. Bet gi turėjo perduoti ir savus. Turėjau mintyse ne vien Litvinenkas, Litovčenkas, Litvinovus bei visus kitus nesantuokinius Litvinus. Kariuomenės neišvengiamai atneša ir palieka kažką iš savo tautinių tradicijų ir papročių tose vietose, kuriose jos būna ilgiau dislokuotos. Ypač lengvai tai vyksta, jeigu vietiniai žmonės gerai sutaria su atvykusios kariuomenės kariais, jeigu tie kariai atstovauja pažangesnėms visuomenėms. Nors, kaip rodo Sovietinės kariuomenės atneštų į Lietuvą tradicijų gajumas, jas gali palikti ir žiaurios bei primityvios okupacinės pajėgos, kurioms užkariauta tauta ilgai priešinosi. Juk iki šiol galime Lietuvoje pamatyti pakelėse pardavinėjamus arbūzus ar siemečkų lukštais prišnerkštas pakampes. Apie svetimos kariuomenės atneštas gėrimo bei keikimosi tradicijas net neverta užsiminti... Kokios gi galėjo būti Lietuvos kariuomenės virtuvės bei valgymo tradicijos ar atskiri patiekalai, kurie buvo perduoti ir iki šiol išliko tose tautose bei tose vietose, kuriose mūsų karių įgulos ilgai stovėjo? Vienas tokių tradicinių lietuviškų valgių, Lietuvos kariuomenės dėka pasklidusių po visas didžiosios Lietuvos provincijas, yra bigos, patiekalas, kaimyninių tautų virtuvėse išlikęs iki šiol. Bigos mėsa, troškinta su kopūstais bei kitomis daržovėmis ir prieskoniais senas tradicinis lietuviškas patiekalas, kurį, kaip pripažįsta ir kai kurie lenkų šaltiniai, dar 1386 metais į Krokuvą kartu su savo apsaugos karių įgula, tarnais bei virėjais atsivežė Lietuvos karalaitis Jogaila. Šiuo valgiu Lietuva maitino savo galingą kariuomenę, nes jis buvo labai sotus ir pakankamai lengvai pagaminamas. Bigas, ypač šaltuoju metų laiku, buvo galima ilgiau išlaikyti, kelis kartus šildyti ir net valgyti šaltas. Tai ilguose ir varginančiuose kariuomenės žygiuose po didelius Lietuvos Karalystės žemių plotus buvo labai svarbu. Karalius Jogaila labai mėgdavo bigas ir savo dvariškius bei svečius jomis dažnai, ypač medžioklėse, vaišindavo. Lenkijoje, Gudijoje, Ukrainoje ir kitose Lietuvos imperijos provincijose bigos labai išpopuliarėjo, nes ten stovėjo Lietuvos kariuomenės karių įgulos. Nuostabu yra tai, kad lenkai iki šiol išsaugojo visiškai nepakeistą lietuvišką šio patiekalo pavadinimą, tik niekaip negali sau paaiškinti jo kilmės, veltui ieškodami panašių žodžių vokiečių (dalyvių begossen, beigossen iš veiksmažodžių begießen aplieti, palieti, arba beigießen prilieti) ar net italų (bigutta katiliukas rasalui virti) kalbose, bet, gink Dieve, tik ne ten, iš kur jį pasiskolino. Lenkų kalbininkai išsiaiškino, kad tas jų kalbai svetimas žodis pirmiausia paplito įvardinant patį patiekalo pagaminimo būdą mėsos smulkinimą mažais gabaliukais, prieš dedant į puodą (bigusowacz smulkiai pjaustyti). Juk viduramžiais mėsa paprastai buvo patiekiama stambiais gabalais (neretai ant stalo būdavo ir visas keptas paršiukas). O čia lietuviai su savo kariais atsivežė inovaciją paprastą, praktišką ir labai skanų mėsos paruošimo būdą, kuris mūsų kaimynams taip patiko, kad per kelis šimtus metų virto Lenkijos nacionalinės virtuvės pasididžiavimu. Bķgas, bķga senas baltiškas žodis. Prūsų kalboje jis reškė bėgimą, žirgų lenktynes, o lietuvių kalboje jis iki šiol reiškia trumpas, mažas... Bķgos to žodžio daugiskaita trumpi, maži... (troškintos mėsos gabaliukai). Štai kokios yra tikros lenkiškos bigos. 18321834 metais garsiausias Lietuvos poetas Adomas Mickevičius savo patriotinėje poemoje, prasidedančioje nemirtingais žodžiais Lietuva, Tėvyne mano, bigas aprašė kaip seną, lietuvišką kaimo žmonių valgį, kurio miestelėnai dar nepažinojo: W kociołkach bigos grzano; w słowach wydać trudno Bigosu smak przedziwny, kolor i woń cudną; Słów tylko brzęk usłyszy i rymów porządek, Ale treści ich miejski nie pojmie żołądek. Aby cenić litewskie pieśni i potrawy, Trzeba mieć zdrowie, na wsi żyć, wracać z obławy. Kokie ten prieskoniai jose dar įmaišyti. Išgirsi vien tik žodžius, tačiau nė vieno Nebus skaniai patyręs pilvas miestelėno. Lietuvių dainoms, valgiams, būdui įkainoti Reik būt sveikam, gyventi kaime ir medžioti.
(Adomas Mickevičius Ponas Tadas arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje / Bajorų nuotykiai 1811 ir 1812 metais; IV knyga; R. Č. pakoreguotas V. Mykolaičio-Putino vertimas) Lietuva sočiai ir ekologiškai maitino savo kariuomenę, juk reikėjo Didžiąją Valstybę saugoti bei ginti ir nuo Vakarų, ir nuo Rytų! Vivat tūkstantmetei Lietuvos Kariuomenei ir jos nemirtingam karo lauko virtuvės patiekalui bigoms! Ačiū ir mūsų draugiškiems kaimynams lenkams, kurie iki šiol išsaugojo senąjį lietuvių karių valgio pavadinimą! Skanaus! Robertas Čerškus Kaunas, 2012 11 24
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |