|
Senoviškų maršų aidai
Lietuvius įsibrovę atėjūnai stengėsi auklėti pagal tokią taisyklę: Jei šalia išsižioja platūs nasrai, tai nieko nelaukdami šokit į juos, nes jūs esate labai bloga tauta ilgai nenorėjote priimti svetimos kalbos, svetimų valdovų. Teko imtis griežtų priemonių blogą jūsų kalbą pakeisti geresnėmis. Kabino ant kaklų lietuviškai kalbantiems vaikams gėdos lenteles, uždraudė lietuvišką spaudą ir raštą, bet ta blogoji tauta ir vėl rodė savo daigus.
Paklusnumo dvasioje išauklėti kai kurie į sovietmetį šaknis suleidę Lietuvos istorikai ir publicistai aiškina, kad privalome būti žymiai geresni stambesniems mūsų kaimynams, kurių šiuo metu yra bent trys. Tik kaip pasigerinti? Lietuva nieko daugiau negali pasiūlyti, tik savo nepriklausomybės dalį ir nusileisti iki sovietinių respublikų lygio. Mainais šalis gautų tik suvereniteto praradimą. Užtenka, kad šalis gauna pamokas iš Briuselio, o jei dar pradėtų mokyti daug norintys kaimynai...
Iš sovietmečio mus pasiekė nuostatos: jei šeimininkas užsimojo lazda nesipriešinti, tegu muša. Jei kai kurie Lietuvos istorikai šeimininkus tebejaučia kažkur kitur, tai man atrodo, kad Lietuvos šeimininkas yra ir turi būti lietuvių tauta, o pasigerinimai kaimynams turi tilpti į proto ir garbės supratimo ribas.
Neseniai istorinėje televizijos laidoje vienas istorikas pareiškė nuomonę, kad prieškario Lietuvos valdžiai būtinai reikėjo gerintis Lenkijai, užmegzti su ja pačius draugiškiausius santykius. Žinoma, tuometiniai Lietuvos vadovai taip nedarė, nes tai būtų buvęs ne tik šuniškas Lietuvos pažeminimas, juk geroji kaimynė, pasirašiusi paliaubų sutartį, kaip niekur nieko siuntė savo kariuomenę į Vilnių! Už tą nusižeminimą šalis nieko nebūtų laimėjusi. Draugystė su Pilsudskiu nebūtų sutrukdžiusi Molotovo-Ribentropo paktui, o už tokią draugystę dar būtų tekę mokėti Vilniaus krašto atsižadėjimu. Galima įtarti, kad tokiu atveju 1939 metais Stalinas būtų suabejojęs, ar verta Vilnių grąžinti Lietuvai.
Tad posovietinių Lietuvos istorikų siūlymai kažkam gerintis tereikštų Lietuvos išdalinimą, iššvaistymą, nieko mainais negaunant.
Aleksandras JAKUBONIS
Marijampolė
© 2012 XXI amžius
|