Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Poezija
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežius stiprina karitatyvinės veiklos principus

Mindaugas BUIKA

„Caritas“ parama nuo pilietinių konfliktų kenčiančios Kongo rytinės Gomos provincijos gyventojams

Australijos karitiečiai

Ypatinga vyskupų atsakomybė

Advento metu, kai tradiciškai skatinamos įvairios katalikiškos paramos vargstantiems ir kenčiantiems žmonėms akcijos, popiežius Benediktas XVI paskelbė teisinio pobūdžio ganytojišką laišką „De Caritate Ministranda“ („Gailestingosios artimo meilės tarnystė“), kuriame pabrėžiama, jog tikinčiųjų karitatyvinės organizacijos savo veikloje turi tvirtai laikytis Bažnyčios mokymo nuostatų. Gruodžio pradžioje Vatikane publikuotame motu proprio formos (tai yra, paties Šventojo Tėvo iniciatyva parašytame) dokumente, kuris žinomas ir lotynišku pavadinimu „Intima Ecclesiae natura“ („Gilioji Bažnyčios prigimtis“), pripažįstant, kad Bažnyčios socialinė veikla (diakonia) yra jos tapatumo ir misijos dalis, išdėstomos direktyvinės nuorodos vyskupams, kaip inicijuoti, koordinuoti ir kontroliuoti šios svarbios srities veiklą. Kadangi karitatyviniuose darbuose daugiausia dalyvauja pasauliečiai, jie turi teisę ir pareigą įgyvendinti Dievo meilės įsakymą, kad galėtų susipažinti visa tikinčiųjų bendruomenė, kad nebūtų ginčijami ganytojų sprendimai, kuriais stengiamasi pritaikyti „De Caritate Ministranda“ kanoninius reikalavimus.

Įžanginėje dokumento dalyje, remiantis prieš aštuonerius metus paskelbtąja popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Deus Caritas Est“ primenama, kad vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai, yra visiškai atsakingi už savo Bažnyčias, taigi ir už artimo meilės darbų sklaidą jose. Pastebima, jog 1983 metais paskelbtame „kanonų teisės kodekse“ nėra detaliau aptariama artimo meilės tarnystė, kaip vyskupiškos veiklos dalis, todėl, užpildant šią teisinę spragą bei siekiant pagelbėti ganytojams tos srities organizavime, ir skelbiamas minėtas Motu proprio dokumentas. Pristatydamas naujas įstatymų normas Šventasis Tėvas primena, kad net ir geriausiai organizuota krikščioniška karitatyvinė veikla niekada nebus pakankama, „jeigu regimai neišreikš meilės žmogui, kuri palaikoma susitikimu su Kristumi“. Todėl kiekviena katalikiška paramos organizacija neturi apsiriboti tik aukojamų lėšų rinkimu ir dalijimu, bet įgyvendinti krikščionių bendruomenei privalomą švietėjišką-auklėjamąją funkciją, kad būtų geriau suprasta „dalijimosi, pagarbos ir meilės Kristaus evangelijos dvasioje reikšmė“. Tokiu evangelizaciniu priėjimu Bažnyčios karitatyvinis veikimas skiriasi nuo kitų socialinės ar filantropinės rūpybos būdų ir struktūrų.

Popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad tikinčiųjų karitatyvinių iniciatyvų organizacinė veikla gali būti įvairi, bet ypatingas vaidmuo skiriamas oficialų Vatikano pripažinimą turinčiai „Caritas“ organizacijai. Ši popiežiaus Pijaus XII prieš daugiau kaip šešis dešimtmečius (netrukus po Antrojo pasaulinio karo) įkurta ir pastaraisiais metais atnaujinta (su nauju Statutu) struktūra dabar plačiai išvystyta pasaulio parapijose, vyskupijose ir koordinuojama tarptautiniame („Caritas Internationalis“) lygmenyje. „Dabar „Caritas“ yra bažnytinės hierarchijos skatinama institucija, kuri teisėtai įgijusi tikinčiųjų ir daugybės kitų žmonių visame pasaulyje vertinimą bei pasitikėjimą savo dosniu ir nuosekliu tikėjimo liudijimu bei konkrečiu gebėjimu atsiliepti į vargšų poreikius“, – pripažįstama paskelbtajame dokumente. Bažnyčiai neturi būti svetimos ir kitos („Caritas nėra koks krikščioniškos rūpybos „monopolistas“) įvairiose vietose iškylančios tikinčiųjų organizuotos tokio pobūdžio iniciatyvos, kaip pakrikštytų individų laisva bei natūrali rūpinimosi stokojančiais raiška. Yra galimi ir pačios bažnytinės vadovybės atskiri sprendimai kurti specifines struktūras, kurios atsilieptų į konkrečias (stichinių nelaimių, epidemijų, pabėgėlių) reikmes.

Personalo atranka ir ugdymas

Kiekvienu atveju yra svarbu, kad, nepaisant bažnytinės priklausomybės ar administracinio savarankiškumo, tokios organizacijos veikla atitiktų Bažnyčios mokymo reikalavimus (pavyzdžiui, dėl pagarbos tradicinei šeimai ir žmogiškosios gyvybės orumui visuose jos egzistencijos tarpsniuose) bei teisines civilinės valdžios nustatytas normas. Štai kodėl, pasak Šventojo Tėvo, iškilo poreikis tiksliau apibrėžti bendrus kanoninės disciplinos kriterijus, ypač patvirtinant tiek vietiniam vyskupijos ordinarui priklausantį autoritetą ir ganytojiško valdymo vaidmenį, tiek ir ganytojams keliamus teisingumo ir atsakomybės reikalavimus artimo meilės darbų atžvilgiu. Normatyvinėje dokumento dalyje nurodoma, kad kiekviena tikinčiųjų karitatyvinė asociacija, norėdama gauti vyskupų pritarimą bei palaikymą, savo statutą (parengtą pagal atitinkamas Bažnyčios mokymo normas) turi pateikti kompetentingos bažnytinės vadovybės patvirtinimui ir naudoti „katalikišką“ apibūdinimą tos organizacijos pavadinime tik gavusi minėtos vyresnybės raštišką sutikimą. Panašūs reikalavimai priklauso ir toms karitatyvinėms struktūroms, kurios steigiamos vienuolijų bei apaštališkojo gyvenimo institutų iniciatyva.

Ta kompetentinga bažnytinė vyresnybė pirmiausia yra vyskupai tos šalies ir diecezijos, kurioje organizacija įkurta ir turi savo pagrindinę būstinę, tačiau, kaip pabrėžia naujasis dokumentas, jos pareiga yra informuoti ir kitų diecezijų vyskupus, kuriose ji veikia, bei gauti tam pritarimą, kad būtų gerbiami tų vyskupijų karitatyviniai planai bei Visuotinės Bažnyčios normos (čia galima pastebėti, jog kartais, deja, iškyla skandalingų atvejų, kada kai kurios Vakarų šalių karitatyvinės organziacijos, veikdamos besivystančiuose Afrikos ar Lotynų Amerikos kraštuose, kartu su įprasta parama pradeda užsiimti gimstamumo kontrole, remia abortus, dalina kontracepcines priemones ir tai sukelia teisėtą vietos ganytojų bei tikinčiųjų pasipiktinimą – M. B.). Taigi „vyskupai turi pareigą rūpintis, kad katalikiškomis save vadinančios karitatyvinės organizacijos veiktų pagal jų patvirtintų statutų nuorodas, Bažnyčios kanoninius principus, įgyvendintų aukotojų intencijas ir palaikytų gyvą Evangelijos dvasią“, – pabrėžiama naujajame popiežiaus Benedikto XVI apaštališkajame laiške „De Caritate Ministranda“.

Šiam tikslui reikalinga atitinkamai parinkti karitatyvinės organizacijos personalą „iš tokių asmenų, kurie savo nusistatymu ir darbais dalintųsi katalikišku tapatumu ar bent jį gerbtų“. Vyskupijos ganytojas, stengdamasis užtikrinti evangelinį liudijimą artimo meilės srityje, rūpinasi, kad tie, kurie darbuojasi Bažnyčios karitatyvinėje srityje, kartu su profesine kompetencija duotų krikščioniško gyvenimo ir liudijimo pavyzdį. Šiam tikslui darbuotojams yra organizuojami atitinkami teologinio bei pastoracinio pobūdžio mokymai ir kapelionų dvasinis vadovavimas, šiuos klausimus derinant su organizacijų vyresniaisiais. Pagal poreikį diecezinis vyskupas karitatyvinių darbų ir socialinių institucijų veiklos koordinavimui gali įsteigti atitinkamą tarnybą, kuri tai darytų jo vardu. Popiežius Benediktas XVI rekomenduoja, kad vyskupai dėtų pastangas, jog kiekvienos diecezijos parapijose ar bent jų grupėse (dekanatuose) veiktų vietinio „Caritas“ (ar analogiškos organizacijos) skyriai, kurie visoje tikinčiųjų bendruomenėje skatintų autentišką artimo meilę, praktiniu liudijimu dalintųsi šia dvasia, užsiimtų auklėjamąja ir švietėjiška veikla.

Budrumo ir savikontrolės poreikis

Vyskupai savo diecezijų, o kunigai parapijų mastu, būdami tikraisiais katalikiškos socialinės veiklos vadovais ir koordinatoriais, turi stebėti, kad neatsirastų kokios nors grupės, kurios save pristatydamos neva „katalikiškomis“ ir „karitatyvinėmis“, siūlytų tokius metodus bei pasirinkimus, kurie prieštarautų Bažnyčios mokymui ir klaidintų ar papiktintų tikinčiuosius. Ganytojai turi kontroliuoti, kad katalikiška karitatyvinė organizacija nepriimtų finansinės paramos ir donorinių įnašų iš tokių grupių bei institucijų, kurių veiklos tikslai prieštarauja krikščioniškai moralei ir bažnytinei doktrinai. Dėl tokios disciplinos užtikrinimo vyskupijos ordinarui turi būti pateikiama reguliari finansinė ataskaita bei kita atskaitomybė pagal jo nurodymus. Tais atvejais, kai nustatoma, jog karitatyvinės organizacijos veikla nesuderinama su Bažnyčios mokymu, vyskupas yra įpareigotas apie tai viešai informuoti visą tikinčiųjų bendruomenę ir tokiai organizacijai neleisti toliau vadintis „katalikiška“. Nustačius konkrečių veikėjų nusižengimus, privaloma imtis atitinkamų teisinių priemonių dėl jų asmeninės atsakomybės.

Ypatingu būdu vyskupas turi prižiūrėti, kad karitatyvinių iniciatyvų įgyvendintojai patys pateiktų krikščioniško gyvenimo būdo paprastumo liudijimą. Reikia užtikrinti, kad šių organizacijų etatinių darbuotojų atlyginimai bei veiklos išlaidos, žinoma, gerbiant teisingumo reikalavimus ir reikiamą profesionalumo lygį, būtų proporcingos analogiškoms vyskupijos kurijos išlaidoms. Šventasis Tėvas savo naujajame motu proprio dokumente nurodo, kad vyskupai, jeigu yra naudinga, gali skatinti karitatyvinių organizacijų ekumeninį bendradarbiavimą, tačiau stengiantis, kad būtų išlaikytas katalikiškas tapatumas.

Pristatydamas visas čia apžvelgtas apaštalinio laiško, skirto artimo meilės ir gailestingumo tarnystei, normatyvines nuostatas, popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad jos sudarytos atsižvelgiant į Popiežiškosios „Cor Unum“ („Viena širdis“) tarybos pirmininko afrikiečio kardinolo Roberto Saraho siūlymus. Baigiamosiose dokumento nuorodose pabrėžiama, kad minėta Šventojo Sosto dikasterija, kurią 1971 metais įkūrė popiežius Paulius VI ir 1980-aisiais reformavo palaimintasis Jonas Paulius II, yra kanoniškai atsakinga už Katalikų Bažnyčios visų karitatyvinių darbų koordinavimą bei atitinkamos disciplinos palaikymą tarptautiniu lygmeniu. Šiam tikslui ji artimai bendradarbiauja su Vatikano valstybės sekretoriatu, Popiežiškąja pasauliečių taryba ir kitomis Romos kurijos institucijomis bei palaikydama bendrystę su vietinėmis Bažnyčiomis.

Beje, kalbėdamas 2011 metų „Caritas Internationalis“ generalinėje asamblėjoje kardinolas R. Sarahas perspėjo katalikų karitatyvines organizacijas dėl tyliosios apostazės pavojaus, jeigu jų veiklai įtaką darys mirties kultūros bruožai, prieštaravimas Bažnyčios mokymui apie homoseksualumą, nuolaidžiavimas teologiniam liberalizmui bei prisirišimas prie korupcinių įpročių. „Šiandien, brangūs draugai, šiuolaikinės žmonijos tragedija yra ne tiek drabužių ar būsto stygius, – sakė Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas. – Tragiškiausią badą ir baisiausius kentėjimus kelia ne maisto trūkumas, bet Dievo atmetimas ir tikros meilės, kuri mums buvo apreikšta ant Kryžiaus, stygius“. Kalbėdamas tame pasaulio karitiečių susitikime, apie kurį išsamiai informavo ir „XXI amžius“, popiežius Benediktas XVI pabrėžė ištikimybės bažnytiniam magisteriumui svarbą. „Be antgamtinių pagrindų, be nuorodos į Dievą Kūrėją, be mūsų amžinosios paskirties vertinimo, mes rizikuojame tapti žalingų ideologijų grobiu, – sakė Šventasis Tėvas. – Viskas, ką jūs kalbate ir darote, liudijate savo gyvenimu ir veikla, yra reikšmingas įnašas žmonijos integralios gerovės pažangai“. Jis pabrėžė, kad „Caritas“ praktiškai padeda tinkamai pristatyti Bažnyčios socialinį mokymą visam tarptautiniam, nacionaliniam, politiniam bei visuomeniniam gyvenimui.

© 2012 „XXI amžius“