|
Blogos nuojautos
Gintaras Visockas
Jei tektų vertinti, ką per paskutiniąsias keletą dienų reikšmingesnio parodė mūsų televizijos, pirmiausia prisiminčiau pirmadieninį Lietuvos ryto televizijos žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbį su konservatoriams atstovaujančiu parlamentaru Kęstučiu Masiuliu. Laidos metu Seimo narys itin atvirai komentavo lietuviškąsias aktualijas, susijusias su garsiosios juodosios buhalterijos bylos nagrinėjimu teismuose. K. Masiulis vienas iš Seimo komisijos, svarstančios, ar panaikinti parlamentinę neliečiamybę finansiniais nusikaltimais kaltinamiems Darbo partijos atstovams, narys. Nors šios komisijos vadovybė yra įrodinėjusi, jog jų posėdžiai turėtų būti uždari, o jiems pasibaigus komisijos nariams nederėtų bendrauti su žurnalistais dalinant interviu, konservatorius K. Masiulis pasielgė priešingai. Jis atskleidė užtektinai įdomių duomenų, leidžiančių laidos žiūrovams susidaryti išsamų vaizdą, iš kur ir kaip Darbo partijos vadovybei pavykdavo prasimanyti gražaus pinigėlio. Tiesa, parlamentaras ne sykį pabrėžė, jog tai, ką jis pasakoja, tėra jo asmeninės hipotezės, jog prie kiekvieno teiginio jis būtinai prideda žodelį galimai, tačiau, nepaisant šių apsidraudimų, K. Masiulio interviu buvo užtektinai konkretus. Pirmiausia įsiminė Seimo nario tvirtinimas, esą juodosios buhalterijos bylą iš pradžių tyrė net ne Lietuvos Generalinė prokuratūra, o mūsų slaptosios tarnybos. Straipsnio, numatančio atsakomybę už šnipinėjimą, pritaikyti nepavyko, nes ne taip paprasta tai įrodyti, todėl surinkta medžiaga ilgainiui tapo ne šnipinėjimo, o tiesiog politinės korupcijos byla. Šis faktas jokiu būdu nerodo Valstybės saugumo departamento (VSD) silpnumo. Priešingai. Tai demonstruoja, kad VSD pareigūnai ne veltui kremta valdišką duoną jie renka duomenis, surinktus faktus tiria, seka įtariamuosius, stengiasi nustatyti tikruosius valstybės priešus, veikiančius prieš Lietuvą. Bet jei VSD vadovybei pritrūko įkalčių šnipinėjimo bylai, tai politinės korupcijos faktai, pasak parlamentaro, akivaizdūs. Net keletą sykių K. Masiulis pabrėžė, jog tai, ką jis pastaruoju metu sužinojęs apie Darbo partijos finansines schemas, jam paliko milžinišką įspūdį. Be abejo, toji nuomonė labai neigiama. Kai Ūkio ministerijai vadovavo Darbo partija, konkursai Europos Sąjungos (ES) paramai gauti buvo rengiami pagal ypatingą modelį. Konkursus laimėdavo būtent įmonės, kurios, remiantis K. Masiulio žodžiais, į Darbo partijos iždą galimai atseikėdavo 5 proc. gaunamų lėšų. Tai milžiniški pinigai. Įsivaizduokime, jog įmonė laimi konkursą, leidžiantį jai iš ES struktūrinių fondų sulaukti 12,5 milijonų litų finansinės injekcijos. Paskaičiavę sužinosime, kad penki procentai prilygsta šimtams tūkstančių litų. Remiantis kai kuriais kitais duomenimis, Darbo partijai vien tų 5 proc. neužtekdavo kažkiek procentų konkursą laimėjusioms įmonėms tekdavo pakloti dar ir pasirašant sutartį. K. Masiulis kvietė nekreipti rimto dėmesio į skeptikų pastebėjimus, kodėl dokumentuose, kuriais šiandien disponuoja Lietuvos prokurorai, daug kur nėra atsakingųjų asmenų parašų arba nėra konkrečių vardų ir pavardžių. Labai dažnai pasitaiko inicialai VU ir VV. Laidoje tvirtinta, jog politinės korupcijos bylos turi savąją specifiką. Naivu būtų tikėtis, jog kyšį duodantis verslininkas prašytų, jog neteisėtą finansinį atlygį pasiimantis valdininkas ar pareigūnas dar pasirašytų ir dokumente, patvirtinančiame, jog kyšis tikrai priimtas. Tvirtinimai, esą inicialai VU reiškia Vilniaus Universiteto pavadinimą, taip pat juokingi. Jie niekuo nepagrįsti. Kur kas įtikinamesni kiti svarstymai. VU tai greičiausiai Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho inicialai. O VV pirmosios Darbo partijos buhalteriją tvarkiusios Vitalijos Vonžutaitės vardo ir pavardės raidės. Beje, paklaustas, ar šis Seimas panaikins finansinėmis aferomis kaltinamų kelių Darbo partijos narių parlamentinę neliečiamybę, parlamentaras K. Masiulis pareiškė turįs blogą nuojautą. Jis pastebėjo, jog šią dilemą sprendžianti Seimo komisija akivaizdžiai specialiai spartina savo veiklą. Matyt, išvadas skubama pateikti iki Vyriausybės programos tvirtinimo. Tokiu būdu Darbo partija galimai šantažuoja socialdemokratus: nebalsuokite už parlamentinės neliečiamybės panaikinimą V. Uspaskichui, Vytautui Gapšiui ir V. Vonžutaitei, tada mes savais balsais paremsime Vyriausybės programą, o jei balsuosite už parlamentinės neliečiamybės panaikinimą, mes žlugdysime visus pritarimus premjero Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės programai. Seimo narys K. Masiulis pabrėžė, jog, siekiant iš Seimo nario atimti teisinę neliečiamybę, reikia, kad balsuotų net 71 parlamentaras. Tai sudėtingas uždavinys. Tokiais atvejais dažnai užtenka, jog keletas Seimo narių balsavimo metu būtų išėję iš salės. Tada asmenys, įtariami politine korupcija, parlamentinę neliečiamybę užsitikrintų net ketveriems metams. Tai reikštų, jog ši itin sudėtinga ir svarbi byla greičiausiai niekad nebus išaiškinta, o kaltieji niekad nebus nubausti. Įsigaliotų senaties terminai. Jau ir dabar ši byla vilkinta beveik ketverius metus tai prokuroras nušalinamas, tai suserga patys įtariamieji, tai keičiami advokatai... K. Masiulis įrodinėjo, jog ši byla Lietuvai svarbi dar ir dėlto, jog daugelis sąžiningai mokesčius mokančių verslo įmonių prarastų pasitikėjimą savo valstybe, nesugebančia į deramą vietą pastatyti nesąžiningai ir neskaidriai konkursus rengusių valstybinių institucijų bei valstybės pareigūnų.
Darbo partijos lyderio elgesį komentavo buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus. Atsiverskime Lietuvos ryte paskelbtą publikaciją V. Upaskichas, prezidentė ir tamsioji Mėnulio pusė, ir čia rasime puikių įžvalgų. Teigiama, jog dabartinis teisinis vadinamosios juodosios buhalterijos bylos situacijos ignoravimas pavojingas net socialdemokratams. M. Laurinkus mano, jog socialdemokratai pakankamai neįsigilino į Darbo partijos vidinę struktūrą, nesurinko tinkamos informacijos apie būsimų partnerių politinio gyvenimo niunasus ir jų vadovų ryšius su kitomis valstybėmis. Atkreipiamas dėmesys, jog Darbo partija, nors ir demonstratyviai pabrėžia savo atvirumą, noriai dalina interviu bei dalyvauja visose diskusijų laidose, iš tikrųjų yra viena iš uždariausių politinių jėgų Lietuvoje. Beje, buvęs VSD vadovas M. Laurinkus neatmeta galimybės, jog komisijos darbas pasibaigs sumaištimi ir politinis tyrimas bus nukeltas į pavasario sesiją. Tokiu atveju šią neabejotinai rezonansinę bylą būtinai užgožtų kitos gyvenimiškos aktualijos. Publikacijos autorius pastebi, esą nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje egzistavo nemažas būrys žmonių, kurie buvo priešiški naujam Lietuvos istorijos posūkiui, bet atvirai savo nuomonės niekada nereiškė. Tos jėgos, jei tik pasitaikydavo proga, visuomet ir labai noriai balsuodavo už įvairias destrukcines ir avantiūristines partijas, nors viešai, žinoma, dėdavosi esantys karšti Lietuvos patriotai. Pritariant nuomonei, jog Lietuvos Generalinė prokuratūra atliko rimtą darbą rinkdama duomenis apie juodąją buhalteriją, negalima nesutikti ir su M. Laurinkaus priekaištu, jog mūsų prokurorai taip ir nesurado būdo, kaip elgtis su rezonansinėmis bylomis visuomenės akyse, todėl šios bylos tebeskendi buitinėse apkalbose ir sąmokslų teorijose.
Pirmadienį aktualią diskusijų laidą surengė ir LRT televizija. Žurnalistė Agnė Skamarakaitė pasiginčyti dėl korupcijos buvo pasikvietusi Transparency International Lietuvos skyriaus vadovą Sergejų Muravjovą, Lietuvos medicinos studentų asociacijos atstovę Rūtą Papievytę, projekto manoSeimas.lt vadovą Igną Rubiką ir Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinės grupės Vilniaus filialo ELSA viceprezidentę Ramintą Daukšaitę. Lietuviškasis korupcijos žemėlapis beveik nesikeičia. Kai prieš keletą metų atsidūrėme ne itin garbingoje 48-ojoje pozicijoje iš 176 valstybių, taip toje pačioje ne itin garbingoje vietoje tebetrypčiojame iki šiol. Pasirodo, mes, lietuviai, linkę duoti kyšius ir ne itin smerkiame tuos, kurie juos ima. Iki idealios padėties, kada visi kalbėtume tik tai, ką manome, o darytume tik tai, ką sakome, labai toli. Į laidą paskambinęs Seimo Antikorupcijos komiteto pirmininkas Vitalijus Gailius tepasakė, kad jo vadovaujamas komitetas užsiims sistemine, o ne fragmentine, bet parlamentine kontrole, ir šalins ne korupcijos pasekmes, o priežastis. Pažadai yra gražūs. Bet ar pavyks pagerinti kovos su korupcija rodiklius? Juk dabar tesugebama išaiškinti tik maždaug 10 proc. visų korupcijos atvejų. Šis rodiklis tragiškai prastas. Lietuva gali džiūgauti turinti įstatymą, leidžiantį persekioti ir bausti neteisėtai praturtėjusius, bet šis konkretus įstatymas yra neveiksmingas. Dėl neteisėto praturtėjimo pastaruoju metu buvo pradėta per šimtą ikiteisminių tyrimų, bet tik vos vienuolika bylų atsidūrė teisme ir tik viena iš jų sulaukė kaltinamojo nuosprendžio. Taigi tik vienas žmogus buvo nuteistas dėl neteisėto praturtėjimo. Dalis jo turto buvo konfiskuota, jis turėjo sumokėti dar ir baudą. Taigi ir šis rodiklis apgailėtinas. Jaunieji laidos pašnekovai noriai ir atvirai dalinosi savo patirtimi bei iniciatyvomis, kaip, jų manymu, būtų įmanoma pažaboti korupciją. Jų pastabos vertos pagarbos ir palaikymo. Bet prisiminus metų metais tiriamą ir niekaip neištiriamą juodosios buhalterijos bylą, akivaizdu, jog vien lipdukų, skatinančių neduoti ir neimti kyšių, bei internetinių demaskavimų, kaip parlamentarai gražiai suokia televizijoms, o balsuoja visai priešingai, neužtenka. Labai taikliai pasakė į laidą paskambinęs vienas klausytojas. Jis pabrėžė, jog didžiausias kyšininkas ne medikai, policininkai ar muitininkai, o pati valstybė, ir pateikė pavyzdį, kaip pačios valstybinės struktūros skatina iškreiptą konkurenciją. Štai jam prireikė įsigyti naują piliečio pasą. Jei būtų norėjęs tai padaryti skubiau, sakykim, per vieną parą, turėtų mokėti didesnį mokestį. Jei skubėti nebūtina, būtų paklojęs mažesnę pinigų sumą. Du terminai dvi skirtingos kainos. mintyse turint pavyzdį dėl pasų tikrai verta susimąstyti, kuo jis skiriasi nuo atvejų, kai ligonis, siekdamas greičiau patekti pas gydytoją, sumoka papildomų pinigų asmeniškai daktarui, o vežėjas, trokšdamas kuo greičiau sureguliuoti muitinės formalumus, keletą papildomų litų atseikėja muitininkui?
Džiugu, kai mūsų jaunoji karta ryžtasi viešai demonstruoti savo nepakantumą bet kokioms korupcijos apraiškoms ir skatina tokios pat pozicijos laikytis aplinkinius. Bet priekabus žvilgsnis pirmiausiai turėtų būti nukreiptas ne į eilinius policininkus ar muitininkus, o į prezidentus, parlamentarus, ministrus. Štai neseniai miręs Seimo narys Julius Veselka prisipažino, kaip sykį jam, vadovaujant Ūkio ministerijai, buvo bandoma įbrukti solidžią pinigų sumą už palankų sprendimą. Kyšį duoti norėję asmenys kvietė atvykti į Šveicariją. Nujausdamas, jog gali patekti keblion situacijon, J. Veselka nevažiavo. Paaiškėjo, kad kyšis buvo solidus trys milijonai JAV dolerių. Taip manė pats J. Veselka, bet jam net mintis nekilo pasinaudoti savo tarnybine padėtimi. Taigi sąžiningą, principingą elgesį pirmiausia turėtų demonstruoti ne apylinkės inspektorius, ne muitinės pamainos viršininkas, ne šeimos gydytojas ir net ne studentas, o būtent parlamentarai, ministrai, departamentų direktoriai. Tik tada Lietuvos korupcijos žemėlapis pasipuoš šviesesnėmis spalvomis. Darbo partijos juodosios buhalterijos byla parodys, kokios politinio žaidimo taisyklės priimtinesnės naująjį Seimą sudarančiai daugumai. Sunku nepritarti parlamentaro K. Masiulio pastebėjimams, kad nuojautos gali būti blogos.
© 2012 XXI amžius
|