|
Jo poezija atgaivos šaltinis
Ačiū Dievui, turime Maironį, kuris visada su mumis, su tauta, su Lietuva, su tikėjimu į Aukščiausiąjį. Turime poetą, kuris ir paprastas, ir gilus, ir nesunkiai įsimenamas, gali būti perduodamas iš atminties į atmintį, kaip senosios klasikinės žemdirbių tautos dainos. Maironis yra iš tų poetų, kuriuos patogu skaityti prieš didelę auditoriją jo poetinį žodį galima tarsi jūrą įsiūbuoti iškilmingu, didingu ritmu. Daug poeto eilėraščių prašyte prašosi melodijos, nes jie labai giminingi mūsų dainoms, kitados buvusioms kasdienine būtinybe kaip tikram krikščioniui poteriai ir maldos. Vis dėlto, tautosakos mokyklą šis didis kūrėjas išėjo, į jos pamokas įsiklausė kūrybingai, nestilizavo. Toks jis mūsų literatūros sraute pirmas.
Kai mokiausi Kražių vidurinėje mokykloje (19451955), buvo rūstus laikas, akyla ir okupaciniam režimui ištikimai paslaugi cenzūra, jaunimui brukami visai kitokie nei Maironis rašytojai, o kokie, daugelis puikiai atsimename. Tačiau ne tie pažangieji, o Jonas Mačiulis-Maironis sukrėtė tauriu grožiu, giliu skausmu ir didžiomis aktualiomis idėjomis. Jis mąstančius savo skausmo gilybe nustebino, pribloškė, jo lyrika atgaivos šaltiniu įsruvo ir į mano jaunas dienas niūrią okupacijos žiemą džiugino tikrų tikriausiais pavasario balsais ir kėlė dar didesnį saulėtos laisvės ilgesį.
Daug kas dabar taria svarių pagarbos žodžių Maironiui, mirusiam prieš 80 metų, bet gyvam Lietuvai brangiame kūrybiniame palikime ir žmonių atsiminimuose. Norėčiau prie abiejų šios asmenybės jubiliejų prisidėti bent kuklia dvasine atnaša seniai sumąstytu eilėraščiu Milžino kapas.
Elena SKAUDVILAITĖ
Kražiai, Kelmės rajonas
Milžino kapas
(Iš ciklo Atžalynas)
Po kaimus šauklys
(Jo putotas arklys)
Į kovą lietuvininkus šaukia.
(Maironis)
Gęsta, prapuola metai ir amžiai.
Kad ir vienodai plazda plaštakės,
Epušės mirga, blizga balandžiai,
Dulke pavirsta m ė l y n o s a k y s...
Žmones prastovi kryžiai ar klėtys.
Kartais po beržu šulinį rasi,
O visa kita laikas užvėtęs
Neatstatysi, nebeatkasi.
Ir nenublokši šiaurio į šoną,
Jei kaip apdujęs kaukia ir spengia;
Nesugrąžinsi rūmams jų pono,
Nors pažadėtum L i e t u v ą b r a n g i ą.
Visgi per mažas Viešpats p e l ė s i s,
O ir ne viskas k e r p ė m apeina:
Kolei į Baltiją Nemunas liesis,
Kartos lietuviai g y v a t o s dainą.
Tenai, kur pilį proseniai gynė,
Kur Laisvės vardo graži alėja,
Milžino kapą lankys Tėvynė,
Nes ją suprato, ugdė, mylėjo.
Elena SKAUDVILAITĖ
1979 04 05
© 2012 XXI amžius
|