|
Eilėraščiai
Eglė Perednytė
°
Genama savo ilgesio
(jausmo upė bekraštė)
bėgau surast ir prarasti
Iš nebūties į nebūtį
Iš nebūties į nebūtį
sklęsti pavasario vėjyje
Iš nebūties į nebūtį
ėjome
Iš nebūties į esatį
iš nebūties į būtį
iš nebūties į dabartį
būti
Paklydusi vakaro ūkanoj
Ištirpstanti vakaro ūkanoj
mano širdis tave sukuria
mano širdis tave sukuria
paklydusi vakaro ūkanoj
Paklydusi vakaro ūkanoj
mano širdis tave supa
O žemėj
Aš kaip sapnuodama po sodą vaikštau.
Dangus ne tiek svaigus kiek netikėtas.
O žemėj jau senai neliko vietos
dangaus poetams.
Žydinčio krūmo artumas
Mano Dieve, esi
ievos žydinčiam krūme.
Žiedlapiai Tau po kojom,
Tėve, pilnas gerumo.
Neiškirskit manęs
Neiškirskit manęs
iš eglynų senų,
iš sraunių vandenų
kur gelmėj gyvenu.
Nepamirškit manęs,
mano Tėvo vaikai.
Aš laiminga?
O, taip.
Kaip laukai.
Kaip žolė
Negaliu aš kitaip.
Paslaptingasai,
noriu gyvent kaip žolė,
kaip žolė noriu mirti.
Ak, dilgėlė - - -
širdį - - -
Lyg sala sutemų
Svetima
be savų
tarp žmonių
svetimų
lyg sala
sutemų
aš į miglą
skubu
Iš namų
tolimų
iš namų
sutemų
į save
į save
išeinu
Mano mylimieji
Mano mylimieji
tolsta priartėję
mano mylimieji
vakaro gausme
ilgesio alėjom
mano mylimieji
tolsta priartėję
ėję į mane - - -
Mano mylimieji
kur mane lydėjo
ėjo ir nuėjo
vakaro žeme
ėjo ir nuėjo
pasiliko vėjy
mano mylimieji
liko manyje
Oi lylia vėja
Oi lylia vėja
vėja supa sėja
Ko tau reikėjo?
Vėjo tiktai vėjo
Laukai platieji
ilgesiai didieji
laukais artėja
angelai baltieji
Lyg ir negyventa
Lyg ir negyventa
patylom rusenta
semta neišsemta
slinkta pažemėm
Lyg ir nesuaugta
nors be galo laukta
Begalinis skliautas
ir ugnies duobė
Lyg ir nekeliauta
bėgta nesiliauta
Begalinis skliautas
begali
Širdie
© 2012 XXI amžius
|
