Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Poezija
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Savo simbolika susirūpino ir miesteliai bei seniūnijos

Lietuvos heraldikos komisijos vyriausiais specialistas istorijos mokslų daktaras Edmundas Rimša Jono Kliučiaus nuotrauka

Nuo Heraldikos komisijos įkūrimo yra atkurta ir sukurta 351 valstybės, apskričių, savivaldybių, miestų ir miestelių, seniūnijų centrų herbas. Juos turi visos Akmenės, Elektrėnų, Panevėžio, Prienų, Skuodo, Šiaulių, Šilutės, Trakų, Utenos rajonų ar savivaldybių seniūnijos, o štai, tarkim, šešias Kupiškio rajono savivaldybes reprezentuoja vienintelis Kupiškio herbas, Širvintų rajone yra aštuonios seniūnijos, herbus turi tik Kernavė ir Širvintos.

Kas yra herbas miesto, seniūnijos istorijai? Pasak žymaus prancūzų rašytojo Viktoro Hugo, mokančiam skaityti heraldiką, herbas yra algebra ir kalba. Tad ką sako miestų ir seniūnijų herbai, jų kūrimo istorijos, bendruomenių atstovų pastangos juos susikurti ar delsimas tai daryti? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos heraldikos komisijos vyriausiuoju specialistu istorijos mokslų daktaru Edmundu Rimša.

Kaip ir kada savo veiklą pradėjo Lietuvos heraldikos komisija?

Pirma Respublikinė heraldikos komisija prie Kultūros ministerijos buvo įkurta 1967 metais, bet po trejų metų jos veikla uždrausta. Komisija atgaivinta 1987-aisiais. Kurį laiką ji veikė prie Kultūros ministerijos, vėliau – prie Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, o 1995 metais tapo pavaldi Prezidento institucijai. Dirbti aktyviau komisija pradėjo nuo 1989 metų, ypač – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Pirmiausia reikėjo sukurti istorinių herbų atkūrimo ir naujų herbų kūrimo koncepciją. Iš pradžių buvo atkurti istoriniai herbai (jų buvo 77) ir savivaldybių centrų, jei neturėjo istorinių, herbai. Pirmą komisijos veiklos dešimtmetį net negalvojome, kad ir seniūnijoms kursime heraldiką. Juk vien Vilniuje yra 21 seniūnija, Kaune – 11 seniūnijų, Klaipėdoje ir Šiauliuose – po dvi. Negi visoms joms reikia atskirų heraldikos ženklų?

Prisiminkime ir pabandykime sugrupuoti Lietuvos heraldikos komisijos darbus. Kiek herbų buvo sukurta per pirmąjį komisijos gyvavimo dešimtmetį, kiek per antrąjį?

Lietuvos heraldikos komisija, atnaujinusi darbą 1987 metais, atkurdavo senuosius ir kūrė naujus Lietuvos miestų ir miestelių herbus. 1991–2001 metais buvo sukurti ar atkurti 145 herbai: valstybės, savivaldybės, miestų. 2001–2011 metais patvirtinome 181 herbą, iš jų 170 – seniūnijų centrų. Herbai kuriami ne seniūnijoms, o jų centrams, nes seniūnijų ribos, o kartais ir pavadinimai, kinta. Dažniausiai seniūnijos centro ir jos pačios pavadinimai sutampa, bet kartais, pavyzdžiui, Šveicarijos gyvenvietė Jonavos rajone – Dumsių seniūnijos centras, tad herbas sukurtas Šveicarijos gyvenvietei, kuris yra visos Dumsių seniūnijos simbolis. Gargždai – Klaipėdos rajono savivaldybės centras, tad herbas simbolizuoja visą Klaipėdos rajoną. Patvirtinome net didesnių kaimų, kuriuose yra labai stiprios bendruomenės, pavyzdžiui, Alvito (Vilkaviškio r.), Jūrės (Kazlų Rūdos sav.), Kirkilų (Biržų r.), Leckavos (Mažeikių r.), Sartininkų (Tauragės r.) heraldiką.

Kada buvo herbų kūrimo bumas? Kas tai lėmė?

Pirmaisiais veiklos metais Lietuvos heraldikos komisija sukurdavo per metus apie 12 herbų, vėliau jau po 20–24. Stiprų smūgį šalies heraldikos kūrimui sudavė krizė. Pavyzdžiui, 2008 metais, prasidedant krizei, buvo sukurti 22, nes viskas jau buvo parengta iš anksto, o 2010 metais – tik 5 herbai. 2011-aisiais jau vėl sukurta 19, 2012 metais, tikimės, bus sukurta 20 herbų.

Kas lemia seniūnijų entuziazmą sukurti savo vietovės heraldikos ženklus ar abejingumą tam?

Pagal įstatymus seniūnijoms nėra privaloma turėti savo herbą. Tai – patriotizmo savo kraštui išraiška. Pagal Vietos savivaldos įstatymą, savivaldybės herbu tapo jos centro herbas. Taip rajonų ar savivaldybių centrų herbai reprezentuoja ir jų teritorijoje esančias seniūnijas, jei šios neturi savo herbų.

Kas lemia seniūnijų entuziazmą sukurti savo vietovės heraldikos ženklus ar abejingumą tam? Viskas priklauso nuo vietinės valdžios ir gyventojų. Jei darytume spaudimą iš viršaus, kad reikia heraldikos, naudos nebūtų. Reikia, kad toks sumanymas ir ryžtas subręstų vietoje. Ten, kur kultūrinė veikla yra gyvesnė, vyksta daugiau įvairių renginių, atsiranda entuziastų ir reikalai pajuda. Pavyzdžiui, Utenoje dailininkė Vida Navikienė per metus sukūrė herbus beveik visoms savivaldybės seniūnijoms. Ypač daug Šiaulių rajono heraldikai padarė paminklosaugininkė Sigita Tauterienė. Mažeikių rajone trūksta tik kelių herbų. Tai vieno į rajono savivaldybę įeinančio kraštotyros entuziasto Povilo Šverebo iniciatyva. Savivaldybėms reikia numatyti tam tikrą pinigų sumą herbui parengti, pasiūti vėliavai, jai pašventinti.

Kaip manote, kada seniūnijoms kyla noras turėti savo heraldiką?

Yra įvairių švenčių, pavyzdžiui, kraštiečių susibūrimų, kai galima naudoti herbus. Vieni miestai, seniūnijos tada naudoja savo heraldiką, o kiti – savo apskrities, rajono ar savivaldybės heraldikos ženklus. Savas herbas ir vėliava labai prasmingi minint miesto ar miestelio įkūrimo jubiliejus. Neretai būtent tokioms datoms seniūnijos sukrunta sukurti savo heraldiką, pašventina savo vėliavas. Juk sukurti savo herbą nėra taip ir brangu, nors tam reikia skirti tam tikrą pinigų sumą.

Gal galite papasakoti, kaip kuriami seniūnijų herbai?

Su prašymu sukurti seniūnijos centro herbą kreipiasi seniūnas, neretai su vietovės bendruomenės aktyvistais, kurie pateikia ir tam tikrų heraldikos idėjų. Anksčiau neretai atvažiuodavo ir po dešimt žmonių: seniūnas, istorijos mokytojas, bendruomenės, kelių partijų atstovai ir kunigas, kurie atsiveždavo nemažai herbo idėjų piešinių. Jei vietoje kyla idėjų ir jos visiems tinka, tai – labai svarbu ir puiku. Tačiau sunku sukurti herbą, jei būna keli vietiniai herbo kūrimo entuziastai, o jų sumanymai yra labai toli nuo europinės heraldikos tradicijų. Neretai seniūnijos atstovai pageidauja į heraldiką sudėti ir Vytauto kepurę, knygnešių žymes, išsiskiriančius gamtos objektus, bažnyčios šventuosius, toje vietovėje ir visoje šalyje labai paplitusius paukščius ir t.t.

Ką tada daro Lietuvos heraldikos komisijos specialistai? Kokios pagrindinės Jūsų pastabos ir pasiūlymai kuriantiems savo vietovių heraldikos ženklus?

Aš dažnai pasakoju žymaus vokiečių herbų piešėjo Arnoldo Rabbovo patirtį. Kai jis nuvyksta pas užsakovą, nežinantį, ką pavaizduoti, parodo vieną herbą, kuriame sudėta daug simbolių, ir kitą – kuriame yra tik vienas simbolis. Pasiteiravęs užsakovų, kuris herbas labiau patinka, devynis kartus iš dešimties išgirsta, kad tas, su daugybe simbolių. Tada jis užverčia piešinius ir teiraujasi, o kas jame pavaizduota, to žmonės negali atsakyti, o paklausti, kas pavaizduota antrame herbe, paprastai atsimena. Todėl herbų kūrėjas aiškina, kad vienas iš svarbiausių heraldikos reikalavimų, kad herbas būtų įsimintinas. Kadangi šis reikalavimas užsakovams paprastai atrodo logiškas ir svarbus, dažnai jie sutinka, kad sudėti daug simbolių herbe nėra prasminga.

Turbūt vietos bendruomenės ir Heraldikos komisijos specialistų požiūris į siūlomas, pageidaujamas herbo idėjas ne visada sutampa. Kokie požiūrių skirtumai kyla dažniausiai?

Geriausi herbai yra tie, kuriuose vaizduojama viena ar kelios vienos rūšies figūros. Šiuo atveju galima pasakyti, kad genialu yra tai, kas paprasta. Kai herbe norima pavaizduoti šventuosius, bažnyčias ir kitus sakralinius bei pasaulietinius objektus, architektūros statinius, kilmingųjų ir kitą heraldiką, labai paplitusius paukščius, tuomet stengiamasi skydą dalyti į laukus ir kiekviename dėti po figūrą. Tačiau kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar siūlomi dalykai yra tokie reikšmingi, turi išliekamąją reikšmę, kad juos verta dėti į herbą. Kartais pravartu pagalvoti, kaip tas siūlomas simbolis atrodys po 100 metų. Lietuvoje yra šimtai sakralinės architektūros statinių. Nedidelio ir vėlai atsiradusio miestelio gyventojams kartais neišvaizdi bažnyčia yra vienintelis dėmesio vertas objektas, o heraldikos požiūriu sakralinė architektūra į vietovės herbą gali pretenduoti tik tada, kai turi aiškią istorinę ir architektūrinę vertę, yra neginčijamas urbanistikos paminklas. Žinoma, ne visada pavyksta suderinti heraldiką ir norus.

Ar anksčiau besikreipusių ir dabar besikreipiančių seniūnijų atstovų pageidavimai panašūs?

Anksčiau į Heraldikos komisijos posėdžius dažnai atvažiuodavo net iki dešimties seniūnijos atstovų, jie atsiveždavo po kelias dešimtis piešinių – konkursuose atrinktų herbų idėjų, – gerai žinodavo, kokio herbo nori. Dabar kartais išgirstame žodžius: „Ką sukursite, tas ir bus gerai“.

Tad kiek laiko paprastai trunka sukurti herbą?

Yra seniūnijų, kurių atstovai tai atlieka per 2–3 Lietuvos heraldikos komisijos posėdžius. Pirmąkart paprastai aptariamos herbo idėjos, antrąkart aptariami dailininko sukurti eskizai, trečiąkart jie suderinami ir jau galima tvirtinti. Jei interesantai turi vietinį dailininką (mes už tai, kad herbus kurtų būtent jie), bet darbas po kelių susitikimų ar net metų nejuda į priekį, tenka siūlyti labiau patyrusį šios srities specialistą.

Kokie reikalavimai yra keliami heraldiką kuriantiems dailininkams?

Dailininkas turi savo darbo stilių, specifiką, tačiau kuriant heraldiką jų turi atsisakyti ir vadovautis tam tikromis taisyklėmis ir reikalavimais. Herbas – ne piešinys, perspektyvos jame nereikia, bet yra daugybė reikalavimų. Gera valstybės heraldika yra tada, kai nepaisant to, kad ją kuria ne vienas dailininkas, atrodo vientisa. Lietuvoje turime patyrusių dailininkų: Arvydas Stanislovas Každailis rekonstravo Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto heraldiką, sukūrė daug miestų herbų, Juozas Galkus – 44 herbų autorius, labai mėgsta spalvų dermes heraldikoje, L. O. Ramonienė – augalų motyvus, R. Rimkūno kurta heraldika pasižymi šiuolaikiškumu. Tačiau labai svarbu, kad jų darbai sudaro darnią šalies heraldikos visumą. Tarptautinėse heraldikos ir veksilografijos konferencijose mūsų Lietuvos herbai ir vėliavos neretai rodomi kaip pavyzdys kitiems.

Enciklopedijoje pasižiūrėjau, kad Jūs pats esate kilęs iš Panemunėlio apylinkių, o tas miestelis kaip tik ir neturi savo herbo. Nerodėte iniciatyvos jį sukurti?

Mano gimtasis Rokiškio rajonas yra tarp vidutiniškai heraldika besirūpinančių savivaldybių. Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje yra 10 seniūnijų, tarp jų Rokiškio kaimiškoji ir miesto. Patvirtinti 5 herbai: Juodupės, Kamajų, Obelių, Pandėlio ir Rokiškio. Neturi herbų 4 seniūnijų centrai: Jūžintai, Kazliškis, Kriaunos ir Panemunėlis. Tai nėra labai blogai, be to, Rokiškio rajono savivaldybės atstovai užsiminė, kad 2013 metų biudžete numatytos lėšos ir likusių seniūnijų herbams sukurti.

Ką galite pasakyti apie neseniai sukurtus herbus?

Šiuolaikiniai Lietuvos miestų herbai pasipildė animalistiniais ir augmeniniais motyvais. Vieni reprezentuoja puikią vietovės gamtą, kiti – jos turtus arba į Raudonąją knygą įrašytus nykstančius gyvūnus. Tarp pušynų įsikūrusią Kačerginę reprezentuoja pušies kankorėžiai, Varėną – bitė, atominės elektrinės miestą Visaginą – gervė (simbolizuoja atsargumą), Lentvarį – trys auksiniai klevo lapai, simbolizuojantys gražias apylinkes ir grafų Tiškevičių parke augusius klevus, Vievį – spausdinimo presas, nes dar XVII amžiuje ten veikė spaustuvė. Atkuriant istorinius ir kuriant naujus Lietuvos miestų ir miestelių herbus vengiama pompastikos, išorinio puošnumo, pagrindinis dėmesys skiriamas profesionaliam herbo figūros vaizdavimui.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

© 2012 „XXI amžius“