Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

„Jis buvo tikras Petras – uola...“

Alvyra Grėbliūnienė

Iš dešinės: sūnus Kęstutis, dukra Margarita, knygos sudarytoja Vida Mažrimienė. Knygą pristato bibliotekos direktorė Laima Žėkienė (kairėje)

Iš dešinės: sūnus Kęstutis, dukra Margarita, knygos sudarytoja Vida Mažrimienė

Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko knygos „Nulla dies sine linea“ Gediminas Pempė“ pristatyme. Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė, pristatydama renginį, kalbėjo, kad jai džiugu pristatyti kuklų, be galo darbštų žmogų, kuris visą gyvenimą praleido su knyga. Tik jis ne rašytojas, ne poetas, o dailininkas, grafikas, žymiausias šrifto meistras Gediminas Pempė (1921–2008). Direktorė išvardijo gausų jo kūrybos palikimą, priminė keletą citatų. Štai viena iš jų: ,,Pirmiausia reikia knygą, jos rankraštį perskaityti. Juk viršelis – tarsi „marškiniai“ ar „švarkas“ knygai, ir turi jį „pasiūti“. Kūrinys yra autoriaus. Reikia į jį įsiklausyti ir jau tada spręsti apie kūrinio formą ar išvaizdą“.

Knygos sudarytoja ir tekstų autorė (išskyrus atsiminimus) – Vytauto Kazimiero Jonyno galerijos (Druskininkai) muziejaus vadovė, menotyrininkė Vida Mažrimienė. Autorė knygos leidybą palygino su lėktuvo „Boeng“ nutupdymu, nes tam reikalingas visas būrys išmanančių ir susiklausiusių žmonių. Taip gimsta knyga... Žinoma, daugiausia jos pasirodymu rūpinosi šeima: vaikai – inžinierė Margarita Pempytė-Šimkienė, architektas Kęstutis Pempė, žmona Aldona Leonavičiūtė-Pempienė. Knygos pavadinimas pasirinktas pagal G. Pempės mėgstamą Plinijaus Vyresniojo sentenciją „Nulla dies sine linea“ – „Nė vienos dienos be brūkšnio“. Sudarytoja paminėjo, jog tai daugiau nei 300 puslapių knyga, suskirstyta pagal dailininko veiklos sritis. Joje prisiminimais dalijasi draugai, kiti garsūs žmonės. Prieš kiekvieną naują skyrių sudarytoja pateikė dailininko minčių. Vieną iš jų (esantį prieš „Šilkaverpio raštai“) pacituosiu: „Kiekviena raidė turi savo veidą. Viena panaši į pražydusį lelijos žiedą... Raidės, žodžiai... Šoka jie elfų šokį mėlynžiedžiuose rugiagėlių laukuos. Graži, gyvybiška raidė... Kiekvieną kartą, sėsdamas prie popieriaus lapo, galvoju, ar pavyks man pratęsti raidės kelią rytoj, poryt...“

V. Mažrimienė, ruošdama leidinį, matė tarsi kopimą į Everestą. Jautė, kad labai svarbi finišo sėkmė. Tai gerai pavyko. Anot rašytojos ir „XXI amžiaus“ žurnalistės Marijos Macijauskienės, artimai pažinojusios menininką, knyga sudaryta, sukomponuota taip tobulai ir su nemeluota meile bei pagarba, kad atveria dailininko G. Pempės vertę ir vietą mūsų kultūros istorijoje.

Menotyrininkė atvertė bendravimo su dailininku prisiminimų puslapius. Pasidžiaugė, jog iš jo gavo nuostabias meno pažinimo pamokas. Papasakojo, jog G. Pempė dar susitiko Druskininkuose su V. K. Jonynu. Aptarė būtinybę, kad rašymo ranka grožio liniją tęstų kiti, svajojo įkurti tokių menininkų draugiją. Druskininkai grafikui buvo artimas miestas. Čia gyvena jo dukra, čia su anūkais vaikščiojo miesto gatvėmis ir takais, gaivinosi druskingų šaltinių vandenėliu...

Dukra inžinierė M. Pempytė-Šimkienė trumpai papasakojo tėvelio biografiją. G. Pempė gimė 1921 m. sausio 15 d. Jiezno valsčiaus Juodaviškių kaime. Dirbo taikomosios grafikos, knygų iliustravimo ir apipavidalinimo, ekslibriso, plakato, meninio šrifto srityse. Kūrė atvirutes, pašto ženklus, firminius ženklus. Sukūrė legendinį firminį – ,,Šviesos“ leidyklos logotipą (žygiuojantį mokinuką su kuprine). Tarp daugelio svarbių logotipų yra ir Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui skirtų ženklų. Paskutinis darbas – pašto ženklų serija „Lietuvos sakralinė medinė architektūra“. Nors menininko kūryba pelnė nemažai premijų, apdovanojimų, bet jis to nesureikšmino. Jam svarbiausia buvo darbas. G. Pempės dažni žodžiai – „pagarba, pagarba“– buvo tariami visiems ir viskam, netgi popieriui, kurio nė vienos skiautelės nesuglamžydavo, sudėdavo į atskirą aplanką. Net saldainio popieriuką gražiai išlygindavo ir padėdavo. Piešdavo teptuku tik su trimis plaukeliais...

Viena iš dailininko svajonių buvo tapti architektu. Ją įgyvendino sūnus K. Pempė. Šiandien jis žinomas architektas, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Kęstutis kalbėjo, kad niekada negalėjo vertinti tėvelio darbų, jautėsi kaip mokinys. G. Pempė buvo nepaprastai darbštus, paprastas, meniškai kūrybiškai tikslus, pedantiškas. Linijos ir kompozicijos pojūtis liko nenusakomas ir nepalyginamas iki kompiuterio eros. Sūnų vedėsi į parodas, aiškino kūrybos niuansus, mokė, kad bet kokio kūrinio negali būti tik vieno varianto. Pavyzdžiui, kurdamas knygos viršelį, jų paruošdavo bent dešimt ir tada išrinkdavo tinkamiausią.

Knygoje sūnaus įrašyti šventi žodžiai: „Jis buvo tikras Petras – uola, į kurią visi atsiremdavo. Visiems jis rasdavo laiko... Iš jo žinojome, kas yra Dievas, Tėvynė, Šeima, Meilė, Darbštumas, Sąžinė, Teisingumas...“

Dailininkas G. Pempė „pasiuvo rūbą“ daugeliui knygų. Skaitykloje ant stalų jos buvo suguldytos, tarsi siuvinėtos pagalvėlės. Kiekviena – skirtingu menininko sielos raštu... Mano žvilgsnis akimirką stabtelėjo prie albumo „Poetas Bernardas Brazdžionis grįžta į Lietuvą“. Intuityviai atverčiau viršelį. Jo vidinėje pusėje buvo poezijos grando eilėraštis „Per pasaulį keliauja žmogus“. Tas pasikartojantis ketureilis...

Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

Keliauja ir susitinka Dailininkas ir Poetas. Abu – jau Amžinybės toliuose, abiems Dievas suteikė drąsos nueiti jiems skirtą kūrybos ir kantraus darbo kelią, ir balti popieriaus lapai tapo unikaliais kūriniais mums ir ateities kartoms.

Vienas iš mėgiamų G. Pempės posakių buvo „Daryti kitam žmogui gera yra didžiausia malda“. Iš tiesų tai, kas sudėta į jo viso gyvenimo kūrybą, kitų surinkta į 2011 metais išleistą knygą, ir yra menininko didžiausia malda, palikta mums, gyviesiems, ir įrašyta pas Aukščiausiąjį... Šią knygą norisi liesti, vartyti ir skaityti tarsi maldaknygę...

Druskininkai
Gintaro Žiliaus nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“