2012 m. gruodžio 21 d.    
Nr. 48
(2023)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose

Nemuno
krašto
vaivorykštė

 

 

Kalėdinė
taikos ir geros
valios dvasia
tebūna
su Jumis
Šv. Kalėdų
dieną
ir kasdien
ateinančiais
2013 metais!


Šiame numeryje:

46 dailininkai
rodo religinį meną

Ukrainiečių
padėka „XXI amžiui“

Advento pašnekesiai

Policininkų
įžeidimu apkaltintas
menininkas kovoja toliau...

„Jis buvo tikras
Petras – uola...“

Atkeliavo net
dešimt metų laukta
monografija

Originaliai
aktualizuotas
Maironis

Ir jie čia buvo...

Teatrų festivalio
uždaryme –
apdovanojimai

Zyplių dvaras atvėrė
naują istorijos puslapį

Gimtosios
žemės spalvos

„Sūrių namuose“ –
pirmasis naujagimis

Smagus
10-mečio šurmulys

Karališkojo
vieškelio kryžkelėje

Kultūros centrai
tarsi feniksai kuria
valstybės gerovę   

Dailininko ir
žurnalisto žvilgsnis 
Molėtų 625 metų
jubiliejų ir istoriją

Atmintį įamžino
tremtiniai
ir politiniai kaliniai

Maironio take – poeto
atminimo ženklas

Maironis ir mes

Diena su Maironiu

Festivalis
„Po Maironio
liepom“

Trumpiausią
marijonų
kapitulą primins
memorialinė lenta

Bažnyčiai – 75-eri

Kristaus Karaliaus
iškilmėje –
kunigystės 10-metis

Ilgai laukti šildomi
parapijos namai

Šilalės dekanato
maldininkai Žemaičių
Kalvarijoje

Palaimintojo Jono
Pauliaus II relikvijų
kelionės pradžia

Marijos
diena Šiluvoje

Kvietimas
atrasti tikėjimą

Neišnyko
kaip dūmas...

Jo pėdsakus mena
ir šiandien

Menininkai premjero
prašo sustabdyti
Druskininkų
mero savivalę

Narvydžių kapinėse
atstatyta koplytėlė

Popiežiaus adventinis vizitas į parapiją

Mindaugas BUIKA

Popiežių Benediktą XVI džiaugsmingai
pasitinka Romos Šv. Patricijaus
(Patriko) parapijos tikintieji

Vaikai ir šeimos pašaukimas

Nors ir turėdamas gana sudėtingą vadovavimo Visuotinei Bažnyčiai darbų grafiką, popiežius Benediktas XVI reguliariai lanko Romos vyskupijos parapijas, domisi ir skatina pastoracinių, evangelizacinių ir socialinių uždavinių įgyvendinimą tikinčiųjų bendruomenėse. Gruodžio 17 dieną, lydimas Romos diecezijos generalinio vikaro, kardinolo Agostinio Valinio, jis lankė Italijos sostinės rytiniame pakraštyje esančią Šv. Patricijaus (Patriko) parapiją, kurios maldininkų perpildytoje bažnyčioje aukojo trečiojo Advento sekmadienio šv. Mišias.

Prieš pamaldas klebono kun. Fabijo Fasčanio sveikinimo kalboje gavęs išsamią informaciją apie parapijinių struktūrų veiklą, Šventasis Tėvas homilijoje sakė, kad „yra laimingas, matydamas gyvybingą Bažnyčią“ šioje gerai sutvarkytoje ir darbingoje bendruomenėje.

Jis sveikino katechetus, bažnytinį chorą ir kitas organizuotas tikinčiųjų grupes, atskirai paminėjo misijų darbą atliekantį Neokatechumeninį kelią bei parapijos teritorijoje įsikūrusią Rožinio Dievo Motinos oblatų vienuoliją. Pabrėžė, kad parapijai yra brangus kiekvienas jos narys, kiekvienas kvartalo gyventojas, už visus juos meldžiasi Eucharistijos aukoje, ypač už senelius ir ligonius.

Popiežius Benediktas XVI sakė, kad jam „malonu matyti tiek daug vaikų, kurie įvairiais lygiais seka Dievo Žodį“, rengdamiesi Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentams ir visam krikščioniškajam gyvenimui. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad kiekvienos parapijos bendruomenėje aktyviai išgyvenami Tikėjimo metai „turi tapti proga katechezės patirties stiprinimui ir konsolidavimui, tokiu būdu geriau pažįstant bei suprantant Bažnyčios „Credo“, sutinkant Viešpatį, kaip gyvąjį Asmenį“. Sveikindamas šeimas, Popiežius reiškė viltį, kad jos pilniau realizuos savąjį meilės pašaukimą su reikiamu dosnumu ir uolumu. Jis sakė, jog yra puiku, kad vaikai su savo tėvais ne tik kartu gyvena, bet drauge ir lanko bažnyčią. Taip šeimos tampa naujosios evangelizacijos protagonistėmis, su atnaujinta energija ir entuziazmu savo gebėjimus paskirdamos tarnystei Dievui ir bendruomenei.


Ave Maria

Kun. Vytenis Vaškelis

Artėjant Kalėdoms, į pirmąjį krikščionybės planą iškyla neprilygstamoji Mergelė, turinti daug dieviškų malonių panašumo į Rojaus Ievą, kol ši nebuvo apmaudžiai prasikaltusi... Tačiau po pirmapradžio pirmųjų žmonių moralinio nuopuolio, naujosios Ievos – Marijos – vaidmuo tampa nepalyginamai svarbesnis už tų žmonių darbus, kurie buvo atliekami netekus palaiminto gyvenimo apstumo buvusiame Edeno sode.


Vytautas Landsbergis: Reikia išsiaiškinti, kas esame

Prof. Vytautas Landsbergis
Jono Česnavičiaus nuotrauka

Pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos vadovą profesorių Vytautą Landsbergį kalbina pilietinio portalo Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė ir bendradarbė Saulė Matulevičienė.

 

Tėvynės sąjungai būtina aptarti tapatybės dalykus

Gerbiamas Profesoriau, po Seimo rinkimų Jūs pasiūlėte Tėvynės sąjungai surengti neeilinį suvažiavimą. Kodėl jo reikia?

Politinės partijos, kurios rimtai į save žiūri, kurių tikslas yra Lietuvos valstybės teigiama raida ir išlikimas, visos turėtų surengti suvažiavimus valstybės likimo klausimu. Aš nežinau, ar tokių partijų yra.


Paveldas

Zyplių dvaras atvėrė naują istorijos puslapį

Romas BACEVIČIUS

Naujam gyvenimui besikeliantis
Zyplių dvaro ansamblis lig šiol
buvo gyvas Pažaislio muzikos
festivalio garsais, festivalio
„Sidabrinė gervė“ filmais,
kalvystės festivaliu, menininkų
parodomis ir tautodailininkų plenerais

Dar 1998 metais „XXI amžiuje“ spausdinome straipsnį „Zyplių dvaras – nejaugi tik praeitis?“ (nr. 19). Tada, lankydamasis šiame griūvančiame dvare, prie centrinių dvaro rūmų nufotografavau užrašą: „Žmonės! Nustokit griauti ir niokoti rūmus. Gėda paminklo niokotojams!“, kuris vienintelis „saugojo“ šį unikalų Lietuvos architektūros paveldo kampelį. Pasakodamas apie šį kažkada klestėjusį, kaip teigia istorijos šaltiniai, trečiąjį šimtmetį skaičiuojantį dvarą rašiau, kad jo ateitis neaiški. Žvelgdamas į griūvančius ir griaunamus dvaro pastatus kartu su kalbintais pašnekovais mažai teturėjau vilties, kad Zyplių dvaro centriniai rūmai po keturiolikos metų švęs restauravimo iškilmes, o keli aplinkiniai pastatai atgims net anksčiau. Po dešimtmetį trukusių restauravimo darbų neseniai atvėręs duris dvaras atrodo tikrai įspūdingai. Tačiau kelias iki to atgimimo nebuvo lengvas. Reikėjo rengti įvairius projektus, visokius veikėjus įtikinėti, kad šis dvaro ansamblis turi perspektyvą, o tik tada tikėtis finansinės paramos. Kai tapome Europos Sąjungos (ES) dalimi, restauravimo reikalai pajudėjo sparčiau.


Dailininko ir žurnalisto žvilgsnis  Molėtų 625 metų jubiliejų ir istoriją

Daiva ČERVOKIENĖ

Vaidotas Žukas

Kuo krašto istorijai svarbūs tie įvairiose kaimo vietovėse sodybas nusipirkę ir nemažai laiko ten praleidžiantys Lietuvos šviesuoliai, kūrėjai? Kas lemia, kad vieni jų aktyviai įsilieja į to krašto kultūrinį gyvenimą, o kiti lieka nuošalyje? Apie tai kalbėjomės su dailininku ir žurnalistu, 1989 metais įkūrusiu „Lietuvos katalikų radijo“ redakciją ir beveik dešimtmetį jai vadovavusiu Vaidotu Žuku po jo knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“ pristatymo Lietuvos Mokslų akademijoje.


Seime paminėtos poeto prel. Jono Mačiulio-Maironio 150-osios gimimo metinės

Gruodžio 13-ąją Seimo vakariniame posėdyje paminėtos poeto prel. Jono Mačiulio-Maironio 150-osios gimimo metinės. Minėjime kalbėjo Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas ir Lietuvos literatūros tyrinėtoja, profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė-Pakerienė.

Pasak Parlamento vadovo, Maironis buvo vienas iš tų mūsų tautos ugdytojų, dėl kurio kūrybos, visuomeninės pozicijos, vertybinių nuostatų mūsų tautai poeto, apskritai menininko žodis ir dabar dar labai daug reiškia. Dar jam gyvam esant buvo pranašaujama jo poezijos pabaiga. Tačiau daugelio pranašų ir vardų nebepamename, o Maironio poezija vis iškyla lemtingais tautos būčiai laikotarpiais. Maironio talentas ir reikšmė mūsų tautai tokia svarbi, kad net sovietinėje mokykloje nuožmi ideologinė ranka nesiryžo galutinai išbraukti jo lyrikos iš ugdymo programų, jo poezija buvo leidžiama didžiuliais tiražais, o „Lietuva brangi“ per tą penkiasdešimtmetį buvo viešai giedamu tautos himnu. „Minėdami mūsų dainiaus jubiliejų turime pareigą ir progą dar kartą atidžiau pažvelgti į jo asmenybę ir kūrybą. Kaip rašė poetas Sigitas Geda, „greta Maironio kiekvienas galime pasimatuoti savo moralinį ūgį“, – pabrėžė Seimo pirmininkas V. Gedvilas. Jis visiems parlamentarams įteikė po kompaktinę plokštelę, dedikuotą Maironio 150-osios gimimo metinėms ir išleistą viešosios įstaigos „Vieno aktoriaus teatras“ rūpesčiu. Plokštelės jau padovanotos visoms Lietuvos savivaldybių viešosioms bibliotekoms.


46 dailininkai rodo religinį meną

Dvyliktoji katalikų dailininkų religinio meno paroda „Gloria Deo 2012“

Daiva Valatkienė,

Birštono sakralinio muziejaus muziejininkė

Grupė parodos dalyvių su kuratorėmis

Gražų ir žiemišką pirmą gruodžio bei Advento sekmadienį Birštono sakraliniame muziejuje buvo atidaryta paroda „Gloria Deo“. Į pristatymą atvyko dailininkai su šeimomis, draugais, muziejaus bičiuliai, kurorto svečiai.

„Gloria Deo“ parodos atgaivinimo idėjos autorė yra menotyros mokslų daktarė Laimutė Šinkūnaitė. Nuo 1994 metų vėl pradėta organizuoti religinio meno paroda „Gloria Deo“. Ši iniciatyva ne tik atgaivina gražią bažnytinio meno praeitį, bet parodo gyvą religinio meno santykį su šių dienų gyvenimu, meno reikšmę Bažnyčiai ir Bažnyčios įtaką menui ir jį puoselėjantiems bei kuriantiems. Dėl ligos menotyros mokslų daktarė Laimutė Šinkūnaitė nedalyvavo, bet perdavė visiems kuo nuoširdžiausius linkėjimus.


Būkime kosminiais piliečiais

Prof. Jonas Grigas

Artėja Kalėdos, daug nedarbo dienų. Daugelio žmonių rūpesčiai apsiriboja dovanų pirkimu ir poilsio organizavimu. Vakarais žiūrėdami per televiziją primityvius šou mažai kas susimąstys, kas mes esame, kur ir kodėl gyvename, kas mūsų laukia.

O mes, dabartinės rūšies žmonės, egzistuojame jau apie 100 000 metų. Tai tik apie 0,0025 proc. gyvybės egzistavimo Žemėje laiko. Mes naudojame tik porą procentų Žemės tūrio – jos paviršių, keletą kilometrų po paviršiumi ir ploną atmosferos sluoksnį. Žemė yra galutinis produktas maždaug trilijono kilometrų dydžio telkinys kosminių dulkių, kurios susiliejo maždaug prieš 4,5 milijardų metų. Žemė susidarė iš maždaug 0,003 proc. visos pradinių dulkių ir dujų masės, kuri tysojo iš jaunos Saulės toli už Plutono orbitos. Dabar Žemė užima apie 0,0000000000000003 proc. tūrio erdvės sferos, kurioje tilptų Neptūno orbita. Ir reikėtų į vieną liniją sudėti daugiau nei 4400 tokių sferų, kad pasiektume artimiausią Alpha Centauri B žvaigždę ir artimiausią atrastą į Žemę panašią egzoplanetą.


Ar nenusibodo kariauti?

Gintaras Visockas

Vilniaus centre sutikau pažįstamą buvusį rašytoją. Atgimimo išvakarėse ir paties Atgimimo įkarštyje jis buvo aktyvus – kūrė apsakymus, rašė esė, kultūriniuose žurnaluose bei laikraščiuose skelbė originalius, aštrius, įsimenančius publicistinius straipsnius. Tuometiniai Lietuvos Rašytojų sąjungos vadovai jį laikė perspektyviu. Deja, po pirmųjų apsakymų rinkinių priekin nepasistūmėta. Rašytojas jau senokai neberašo nei novelių, nei filosofinių svarstymų, nei publicistinių straipsnių. Tiesa, jo publikacijų šiandien apstu viename žinybiniame Lietuvos leidinyje. Rašytojas ten dirba etatiniu žurnalistu, tad priverstas kas savaitę sukurpti bent po vieną straipsnį, pasakojantį, kokia šauni anoji ministerija ir kokie šaunūs jos direktoriai. Taigi darbas – nuobodus, mechaniškas, be kūrybos, be laisvės turėti savąją nuomonę, užtat honorarai ir atlyginimai atseikėjami laiku, be vėlavimų, be to, jis turįs ir šiokių tokių socialinių garantijų. Paskutiniojo susitikimo metu rašytojas netikėtai pasiteiravo, ar man nenusibodo kariauti? Be abejo, rašytojas puikiai žinojo, jog esu pasirinkęs priešingą nei jis kelią. Ypač kai kam, matyt, nepatinka, kad domiuosi mūsų teismų veikla. Ir vis dėlto jo klausimas nustebino. Ne, rašytojo žodžiuose nepajutau nei ironijos, nei pašaipos, nei piktdžiugos. Tiesiog anksčiau jis šito niekad nesiteiraudavo. Nebesumečiau, ką jam paskubomis atsakyti. Nejaugi sustojęs gatvėje porinsi apie didelę įtampą, milžiniškas darbo apimtis ir toli gražu ne visuomet garantuotus honorarus? Tiesiog apsimečiau, jog klausimo neišgirdau. Ir vis dėlto labai knietėjo pateikti savąjį klausimą: o jam pačiam ar nenusibodo liaupsinti ministeriją, ieškant tik to, kas „gražu“ ir „itin gražu“? Ar nekamuoja sąžinė, kai tenka dangstyti bosų nuodėmes, ar nepasiilgsta laisvo oro gurkšnio, ar nepastebi, jog kai kurie darbai – viso labo pigi veiklos imitacija? Beje, šiuos klausimus būtų galima peradresuoti daugeliui Lietuvos valstybės tarnautojų: nenusibodo apsimetinėti, nejaučiate sąžinės graužaties, nepatiriate diskomforto, nesusimąstote apie tikruosius valstybės interesus?

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija