Išnašos
Atkeliavo net dešimt metų laukta monografija
Asta Gvildienė
|
Vyriausiasis Gelgaudiškio monografijos
redaktorius Antanas Andrijonas dėkojo
savo kraštiečiams, be kurių pagalbos
nebūtų surinkęs tokios gausybės naujų
istorinių faktų, šimtų ypatingą vertę
turinčių nuotraukų, piešinių ir žemėlapių
|
Į Gelgaudiškio dvaro rūmus tiek vietinius gyventojus, tiek tolimus svečius sukvietė neeilinis įvykis su dideliu nekantrumu lauktos monografijos Gelgaudiškis sutiktuvės. Įspūdingo dydžio dviejų dalių knygas, sveriančias net po penketą kilogramų, pristatė šiame krašte gimęs, augęs ir mokslus krimtęs pats monografijos sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Antanas Andrijonas, šiandien gerai žinomas Lietuvos žurnalistas ir poetas.
Monografiją rašė 64 autoriai
Monografijos Gelgaudiškis leidybinis kelias truko net dešimt metų. Todėl diena, kai leidinys pagaliau pasiekė gelgaudiškiečių rankas, iš tiesų ypatinga. Bendras 64 autorių, daugiausiai Gelgaudiškio krašto žmonių, kūrinys, kurį sudaro net 125 straipsniai, sunkiai tilpo į du beveik 2 tūkst. puslapių tomus. Pasak vyriausiojo redaktoriaus A. Andrijono, ši monografija Gelgaudiškio krašto enciklopedija, pateikianti ne tik gausybę naujų istorinių faktų, archyvų dokumentais pagrįstų straipsnių, vietinių žmonių atsiminimų, bet ir ypatingą vertę turinčių šimtus pirmą kartą spausdinamų nuotraukų, piešinių, žemėlapių. Jis apgailestavo, kad nemažai vyresniojo amžiaus žmonių įvairių sričių specialistų, straipsnių autorių, nuoširdžiai prisidėjusių prie šio leidinio išleidimo, šaknimis ir prigimtimi tikrų gelgaudiškiečių išėjo Amžinybėn nesulaukę knygos pasirodymo dienos. Už tai, kad šiandien Gelgaudiškio monografiją laikome savo rankose, turime dėkoti ir Versmės leidyklos vadovui Petrui Jonušui, kuris per dešimt metų į šį leidinį įdėjo daug pastangų, dvasinių, materialinių ir finansinių resursų.
Gelgaudiškis didžiausias Sūduvos valsčius
Lietuvos kultūros istoriko, literatūros tyrinėtojo ir kritiko Albino Vaičiūno, daug prisidėjusio, kad Gelgaudiškio monografija išvystų dienos šviesą, teigimu, Gelgaudiškio valsčius buvo pats didžiausias Sūduvos krašte. Pasirodo, jo žemės siekė šiandieninės Šakių teritorijos Siesarties upelio pakrantę. Šakių žemė Striūpai, vadinamoji Zanavykija, ėjo už Siesarties upelio, pasakojo jis. Taigi šitas kraštas turi savo istoriją, savo pirmąją mokyklą (kiek vėliau šiame krašte buvo įsteigtos Kudirkos Naumiesčio ir Barzdų mokyklos), savo išskirtinę tarmę. Gelgaudiškiečiai turi kuo didžiuotis, nes yra be galo turtingi ir praeities istorija, ir pedagogika, ir savo šnekta. Juk čia kalbėta ne Zanavykų, o visai kita tarme. Monografijoje minima, kad mažlietuviai, keldamiesi per Šešupę, į Sūduvą atsinešė ne tik Prūsų Lietuvoje paplitusias pavardes, bet ir ūkininkavimo būdą, sodybų struktūrą, kalbos donelaitiškąją šnektą. Atsinešė tik šiam kraštui būdingus žodžius stuba, staldas, skūnė, giria, arklio pakinktų ir darbo įrankių pavadinimus. Atsinešė dirvų arimo būdą lysvėmis, arkliams šerti skirtą pašarą akselį, kurio nei žemaičiai, nei aukštaičiai ilgai nežinojo. Atsinešė savus papročius, mirusiųjų laidojimo tradicijas, iš kurių iki mūsų dienų išliko pagoniškas elementas prie mirusiojo į indą pilti sėmenų arba grūdų ir į juos statyti degančias žvakes. Gelgaudiškio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Aniulienė savo krašto kalbą vadina liociška šnekta, kuri išsiskiria savo dainingumu, savitumu ir paprastumu. Pasak A. Vaičiūno, Gelgaudiškio monografija ne tik naujas, bet ir ypatingas stebuklas, ypatinga istorija nuo seniausių iki mūsų laikų. A. Andrijonas tikisi, kad ji taps paskata toliau gilintis į Gelgaudiškio istoriją, tyrinėti šios panemunės vietovės žmonių likimus ir biografijas, rašyti naujus knygų puslapius.
Istorijoje minimos trys vietovės
Istorija liudija, kad Gelgaudiškį įkūrę Gelgaudai stambūs šio krašto žemvaldžiai, Vytauto Didžiojo dvaro didikai buvo generolo Antano Gelgaudo, vadovavusio pirmajam anticariniam 1831 metų sukilimui, protėviai. Gelgaudiškio istorijoje minimos trys greta viena kitos esančios vietovės: Žemasis Gelgaudiškis (Gelgaudiškio miestelis), Aukštasis Gelgaudiškis (Branduoliškiai) ir Gelgaudų (Vytėnų) pilis dešiniajame Nemuno krante. Žemasis Gelgaudiškis tų trijų vietovių branduolys: nuo seno aplink jį augo kaimai, dvarai, plėtėsi ūkis. Gelgaudiškis senojo Sūduvos krašto šiaurinė dalis, vietovė prie Nemuno. Toliau sūduvių genčiai trauktis jau nebuvo kur: už Nemuno Žemaitija. Su žemaičiais ir kitomis to krašto gentimis sūduvius vienijo bendros kovos prieš Lietuvos priešus totorius ir kryžiuočius. Svarbią vietą knygoje užima Gelgaudiškio dvaro istorija, plačiai apžvelgta buvusio valsčiaus senųjų kaimų praeitis, tradicinė kultūra ir žodinis palikimas. Nemažai dėmesio čia skirta XX amžiaus įvykiams, pasauliniams karams, okupacijoms, tremtims ir rezistencijai.
Siekis aprėpti 408 valsčius
Sakoma, kad gimtinė, gimtasis kraštas kiekvieno žmogaus pradžių pradžia. Bet ar gerai pažįstame savo Lietuvą? Pasak Versmės leidyklos vadovo, kelis šimtmečius vienoje teritorijoje gyvenę, tos pačios bendruomenės sutelkti žmonės sukūrė mikrokultūrą, išsiskyrusią savita šnekta ir įvairiais tradicijų ypatumais. Kad krašto istorija daugelio mūsų sąmonėje neliktų balta dėme, šiandien leidžiama Lietuvos valsčių monografijų serija daugiatomė lokaliosios istorijos enciklopedija. Tai analogų Lietuvoje ir užsienyje neturintys leidiniai apie miestų ir miestelių, kaimų, vienkiemių ir apylinkių istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Jau išleistos 22 monografijos (27 tomai), rengiama dar 80 knygų. Gelgaudiškis tik 23-ioji šimtatomės Lietuvos valsčių serijos dviejų dalių monografija. 2018-aisiais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, tikimasi, kad Lietuvos valsčių seriją sudarys kaip tik šimtas tomų. Versmės leidyklos siekis aprėpti visus 408 Lietuvos valsčius.
Gelgaudiškis, Šakių rajonas
Dariaus Pavalkio nuotrauka
© 2012 XXI amžius
|