Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Paveldas

Zyplių dvaras atvėrė naują istorijos puslapį

Romas BACEVIČIUS

Dailiai pasidabinusios dvaro damos šiltai sutiko kiekvieną svečią

Zyplių dvaro centrinių rūmų ekspozicijos kampelis

Groja „Zyplių dvaro kapelos“ vadovas Remigijus Poderis

Kerpama restauruotų Zyplių dvaro centrinių rūmų simbolinė juosta. Centre – dvarą atgaivinęs Lukšių seniūnas Vidas Cikana

Naujam gyvenimui besikeliantis Zyplių dvaro ansamblis lig šiol buvo gyvas Pažaislio muzikos festivalio garsais, festivalio „Sidabrinė gervė“ filmais, kalvystės festivaliu, menininkų parodomis ir tautodailininkų plenerais

Kalba Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė

Sveikina Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė

Garbingiausias žmogus atgaivinęs dvarą yra Lukšių seniūnas Vidas Cikana

„Šakių ligoninės“ direktorius Algirdas Klimaitis V. Cikanai įteikė simbolinį raktą

Sutvarkytame arklidės pastate vyko konferencija, kurioje sakomų minčių klausėsi ir Lukšių gimnazistai

Groja Kėdainių „Vilainiai“

Dar 1998 metais „XXI amžiuje“ spausdinome straipsnį „Zyplių dvaras – nejaugi tik praeitis?“ (nr. 19). Tada, lankydamasis šiame griūvančiame dvare, prie centrinių dvaro rūmų nufotografavau užrašą: „Žmonės! Nustokit griauti ir niokoti rūmus. Gėda paminklo niokotojams!“, kuris vienintelis „saugojo“ šį unikalų Lietuvos architektūros paveldo kampelį. Pasakodamas apie šį kažkada klestėjusį, kaip teigia istorijos šaltiniai, trečiąjį šimtmetį skaičiuojantį dvarą rašiau, kad jo ateitis neaiški. Žvelgdamas į griūvančius ir griaunamus dvaro pastatus kartu su kalbintais pašnekovais mažai teturėjau vilties, kad Zyplių dvaro centriniai rūmai po keturiolikos metų švęs restauravimo iškilmes, o keli aplinkiniai pastatai atgims net anksčiau. Po dešimtmetį trukusių restauravimo darbų neseniai atvėręs duris dvaras atrodo tikrai įspūdingai. Tačiau kelias iki to atgimimo nebuvo lengvas. Reikėjo rengti įvairius projektus, visokius veikėjus įtikinėti, kad šis dvaro ansamblis turi perspektyvą, o tik tada tikėtis finansinės paramos. Kai tapome Europos Sąjungos (ES) dalimi, restauravimo reikalai pajudėjo sparčiau.

Dailiai pasidabinusios dvaro damos atidarymo dieną šiltai sutiko kiekvieną svečią, atėjusį pasigrožėti restauruotais centriniais dvaro rūmais. Renginys prasidėjo teatralizuota programa, be pompastiškų ir nuobodžių kalbų. Vietoje jų buvo prisiminta dvaro istorija: 1697-aisiais Lukšiai pirmą kartą buvo paminėti rašytiniuose šaltiniuose. Gali būti, kad jau tuomet egzistavo šis dvaras. 1806-aisiais imperatorius Napoleonas dvarą padovanojo Juozapui Poniatovskiui, kuris 1813 metais žuvo kare ir testamentu valdas perdavė seseriai Teresei Tiškevičienei. Ji dvarą pardavė Jonui Bartkovskiui, o šis nutarė kurtis toliau nuo Lukšių miestelio ir apie 1845–1855 metus pasistatė naują dvarą, kuris ir vėliau ne kartą buvo perstatomas, kol įgijo neobarokinės architektūros bruožų. Paskutinis dvaro savininkas buvo grafas Tomas Potockis (1860–1913). Nepriklausomybės metais po grafo mirties kurį laiką dar šeimininkavo jo žmona, o šiai išvykus į Lenkiją, dvaras buvo nacionalizuotas. Tada čia veikė iš Seinų perkelta kunigų seminarija, Žemės ūkio mokykla. Karo ir sovietinės okupacijos metais veikė Karo, o vėliau ir apskrities ligoninė, Mašinų ir traktorių stotis, kolūkio kontora bei apylinkės taryba. Kai kuriuose pastatuose gyveno žmonės, todėl jie dar ilgiau išsilaikė, o kai gyventojai ėmė išsikelti, dvaras ir ansamblio pastatai akyse pradėjo nykti. Ne vienas iš dvare buvusių židinių ir krosnių dailesnius koklius ir parketą lupo, turėklus, langus, duris ardė ir išsinešė... Pastatai virto jau minėto užrašo „saugomais“ vaiduokliais. Kaip teigė atidarymo vedėjai, laimė, kad 1981 metais į Lukšius atvyko dabartinis seniūnas Vidas Cikana. Jis tuomet Zypliuose rado apleistus dvaro pastatus, o centrinių rūmų viena siena jau buvo sugriuvusi. Netrukus pastatai virto vaiduokliais. Bet seniūnas ne kartą išvaikė vietinį jaunimėlį, užklydusį į griuvėsius kokią „baiką“ iškrėsti.

Centrinių rūmų atidarymo šventėje ąžuolo vainiku pagerbtas dvaro puoselėtojas V. Cikana sakė, kad dvarai visais laikais buvo švietimo ir šalies pragyvenimo lygio rodiklis, o jis, gimęs Karklinių dvare (Vilkaviškio r.), nuo mažens užaugęs šios kultūros dvasia. Seniūnas kalbėjo, kad laimingi tie kraštai, kuriuose buvo statomi dvarai, turėję įtakos kitokiam žmonių mąstymui apie meną ir kultūrą. Pasak V. Cikanos, kultūra yra ne vien teatras ir parodos, mokėti alėją suformuoti, medį pasodinti – taip pat kultūra. V. Cikana dėkojo kiekvienam kuo nors prie dvaro atstatymo prisidėjusiam žmogui, ypač tiems, kurie rūmuose atliko pirmuosius tvarkymo darbus. Prisipažinęs, kad „ne vienam išgėrė kraujo“, įrodinėdamas, jog laukti daugiau negalima, reikia daryti tuoj pat, nes dvaro pastatai dar labiau sugrius, dėkodamas menininkams, nepabūgusiems savo brangius ir vertingus darbus eksponuoti dvaro griuvėsiuose, seniūnas perkirpti simbolinės atidarymo juostelės pakvietė ne vien Seimo narius ar savivaldybės valdžios atstovus, kaip paprastai tokiais atvejais būna. Juostelę kirpti ir po gabalėlį išsidalinti prisiminimui pakviesti visi, prisidėjusieji prie dvaro restauravimo ir veiklos prikeliant jį naujam gyvenimui – architektai, statybininkų atstovai, menininkai, pavieniai asmenys, taip pat ir institucijų, skyrusių lėšų ar kitaip prisidėjusių prie dvaro atnaujinimo, atstovai, paveldo saugotojai, nepriklausomybės gynėjai.

Šakių dekanato dekanas Kudirkos Naumiesčio klebonas kan. Donatas Jasulaitis, laimindamas naujai duris atvėrusius restauruotus rūmus, sakė, kad viskas turi sulaukti savo laiko – jei dar būtų delsta, Zyplių dvare nebūtų likę ką gelbėti. Po oficialaus atidarymo susirinkusieji buvo pakviesti į centrinių rūmų vidų. Čia svečius pasitiko Kauno filharmonijos muzikantai. Rūmuose buvo galima išvysti dešimties menininkų personalines parodas. Vienoje ekspozicijos salėje eksponuojami dvaro tvarkymo metu rasti vertingi eksponatai. Pasak V. Cikanos, mieliausias jų – mažos mergaitės kurpaitė.

Apžiūrėjus centrinių rūmų patalpas, anksčiau sutvarkytame arklidės pastate vyko konferencija, kurioje pranešimą skaitė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė Asta Venskienė. Ji teigė, kad Zyplių dvaro erdvė viena iš nedaugelio Lietuvoje, kur nepriklausomai nuo metų laiko šurmuliuoja žmonės, rengiamos parodos, vyksta įvairiausi renginiai: festivaliai, koncertai, kūrybiniai plenerai, stovyklos. Čia populiarinamas Sūduvos ir visos Lietuvos liaudies menas, gaivinamos atskiros meno šakos, vykdoma pažintinė ir socialinė veikla. Retai kur būna, kad po vienu stogu sugyvena savo kūrybą pristatantys profesionalūs menininkai ir tautodailininkai. Išlikę pastatai pritaikyti amatams ir liaudies menui demonstruoti, o galerija atvira visiems, norintiems eksponuoti savo darbus. Į čia vykstančius kūrybinius plenerus susirenka meistrai iš įvairių Lietuvos vietų. Svarbu, kad vyksta plenerai ir pagal kūrybos žanrus: keramikos, kalvystės, tapybos. Į juos atvyksta net po 30–40 tautodailininkų – toks skaičius retai kur besutinkamas. Todėl ši vieta yra labai svarbi kultūrinė erdvė, menininkai gali mokytis vieni iš kitų. Svarbu, kad atvyksta ir jaunimo, kurie perima patirtį iš vyresnių, jau pripažintų kūrėjų. Kaip teigė doc. A. Venskienė, labiausiai tautodailininkų mėgstamas yra pleneras „Zyplių žiogai“, kuriame matomas kūrybos procesas ir kiekvienas gali pabandyti nulipdyti puodą, išmėginti kalvystės įgūdžius. Įžiebiant meilę tradiciniams amatams, veikia keramikos ir kalvystės dirbtuvės. Svarbu, kad atvyksta menininkų ir iš kitų šalių: Latvijos, Lenkijos, Rusijos. Organizuojamos tų šalių tautodailininkų parodos. Zyplių dvaro kultūrinė veikla atitinka Europos paveldo politiką, kurios tikslas – kultūrinės įvairovės išsaugojimas bei tarptautinio bendradarbiavimo skatinimas pažinimo tikslais. Pasak VDU docentės, svarbu ir tai, kad vykdyti kultūrinę veiklą užkrečiama ir vietos bendruomenė, o supratimas, kad dvaras žmonėms gali duoti dvasinę ir ekonominę naudą, prisideda prie paveldo išsaugojimo, gyvosios etninės kultūros ir profesionalaus meno populiarinimo. Tai reikšminga krašto žmonių dvasiniam tobulėjimui, tradicijų išsaugojimui, turizmo plėtojimui. Zyplių dvare kuriama ypatinga erdvė ir bažnytinei, tiriamajai, švietėjiškai veiklai. Prelegentė sakė, kad centrinių rūmų atidarymas padarys ją dar įvairiapusiškesnę.

Vėliau kalbėjęs V. Cikana priminė dvaro atstatymo vargus, dėkojo visiems, kuo nors prisidėjusiems ir sakė, kad vienas žmogus gali turėti daugybę idėjų, svajonių, užgaidų, bet be kitų pagalbos nedaug ką tepadarytų. „Jei ateitų visi žmonės, kurie kuo nors pagelbėjo atstatant šį dvarą, tikrai čia nesutilptų“, – sakė V. Cikana. Jis teigė, kad Zyplių dvaras užima 50 ha teritoriją, iš jos 20 ha yra parkas. Registre įrašyti 9 pastatai, o jis suradęs 22, tarp jų plytinę, deginimo krosnį, ir tai tikrai dar ne viskas, nes tai vienur, tai kitur atrandami pamatai. Pasak V. Cikanos, tiek daug dvaro pastatų rodo čia gyvenus darbščių žmonių ir jis dės pastangas kuo daugiau pastatų restauruoti ar atstatyti. Per pastaruosius 10 metų čia dirbo būrys statybininkų iš įvairių Lietuvos vietų, jis visais esąs patenkintas, visiems davęs laisvę dirbti, tik prašęs, kad viskas būtų kuo geriau padaryta ir būtinai pagal projektą. Bet seniūnas priminė atvejį, parodantį, kad ne visi projektai būna geri ir vykdytini. 1986 metais Miškų ministerijoje buvo patvirtintas miškotvarkos projektas, pagal kurį ėmė pjauti šimtametes Zyplių dvaro parko egles ir vežti jas į Vilnių. Tada jis nuvažiavo į ministeriją pasiėmęs trilitrinį stiklainį benzino ir grasino ten sukurti laužą, tada iškart nustojo egles pjauti. „Panašių „spektaklių“ esu padaręs ne vieną“, – prisipažino V. Cikana, o ir dabar tenka įvairių priemonių imtis, jei ką nors  nori atvesti į  protą. Restauravimo metu seniūno veiklą tyrė net Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT). Rūpėjo išsiaiškinti, ar jis nevagia restauravimui skirtų lėšų. Bet paskui rasta, kad jis net savo asmeninių lėšų šiam reikalui skyrė. Nors palaikė jį dėl to nenormaliu, bet už tai skyrė Kultūros ministerijos premiją. Seniūnas sakė, jog būdamas čia jaučia sąlytį su praeitimi, todėl nenori iš dvaro veiklos siekti komercijos. Kai kurie garbūs svečiai atvykę vis pasako, kad čia jam gerai, vyksta daug plenerų, parodų, tai jis esą daug užsidirbąs, už tuos pinigus jiems balių galįs padaryti. Keistas tų žmonių supratimas. Iš tiesų piniginės naudos iš tokių renginių nėra, o menininkai, pleneruose atlikdami įvairius darbus, patys remia dvarą, sukurdami unikalią kultūrinę erdvę, papuošdami Lukšių miestelį. Tada padaugėja turistų, o iš jų atsiranda pinigų mūsų valstybei. Tada ir į dvarą atvyksta daugiau lankytojų, kurie aplankę galerijas kai ką nusiperka. Taip pamažu ugdomi ir lankytojai, o ir menininkams šiokia tokia parama. Net į svečius atvykę vokiečiai, prancūzai, vengrai stebėjosi, kad tokioje didelėje erdvėje be didelio kapitalo įdėjimo menininkai gali daryti ką nori: tapyti, lipdyti iš molio, kalti akmenį. Čia jie gali glaustis ir  viskuo naudotis. Be to, dvare vykdomi įvairūs socialiniai projektai, stovyklauja jaunimas. „Leiskime menui ir dvasingumui čia gyvuoti“, – sakė V. Cikana ir kvietė visus dėti pastangas, kad menas ateitų pas žmones, nebūtinai plėšiant už tai pinigus. Ir pateikė malonų pavyzdį iš praktikos, kai vieną kartą pamatė į dvarą atvykus šeimą su penkiais vaikais. Tėvas atėjo paklausti, kiek kainuos bilietai visiems apžiūrėti ekspoziciją. Kai sužinojo, kad ekspozicijos lankymas nemokamas, visi ilgai vaikščiojo ir apžiūrinėjo. Taigi galerijoje rodytas menas atėjo ir į šitą šeimą. Jei būtų reikėję pirkti bilietus, vargu ar ta šeima būtų čia apsilankiusi. Be to, pasak V. Cikanos, dvaras bus rajono reprezentacinė vieta ir valdžiai, nes visus svečius čia atsiveš parodyti, ką mes turime, o ir įvairiems renginiams tiks.

Restauravimo darbai atliekami etapais. Zyplių dvaro sodybos restauravimo ir pritaikymo kultūrinio turizmo reikmėms projekto, kuris įgyvendinamas ir šiuo metu, preliminari vertė – 4 966 173 litų, skiriamų iš ES fondų. Dar per 200 tūkst. litų savo biudžete numatė Šakių rajono savivaldybė, nemažai lėšų šio projekto ankstesniems etapams skirta ir per Kultūros paveldo departamentą. Centrinių rūmų sutvarkymu restauravimo-pritaikymo darbai šioje dvaro sodyboje dar nesibaigė. Šiuo metu įgyvendinamas projektas „Zanavykų krašto muziejaus plėtra: Zyplių dvaro ratinės (vežiminės) restauravimas ir pritaikymas Zanavykų krašto muziejui“. Ateityje ketinama sutvarkyti dvaro sodybos tvenkinius.

Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė irgi neslėpė didžiulio džiaugsmo atidarymo švente, nes per tiek metų dažnai bendravo su Lukšių bendruomenės žmonėmis. Rajono valdžia suprato, kad būtent čia galvojama ir apie praeitį, ir apie ateitį, o tai – svarbiausia departamento vizija. Direktorė džiaugėsi, kad ateina laikas, kai pamatome savo darbo vaisius, kad piliečio sąmonėje  kultūros paveldo išsaugojimas jau suprantamas kaip mūsų tautos vertybė. D. Varnaitė teigė, kad Lietuvoje yra du rajonai – Šakių ir Rokiškio, – kuriems buvo nuspręsta skirti didesnį finansavimą dvarų atstatymui ir kad Zyplių dvare vykęs aktyvus kultūrinis gyvenimas turėjo įtakos šio dvaro atstatymo palaikymui. Prieš dešimt metų jai su seniūnu susitikus prie avarinėje būklėje buvusių rūmų buvo aišku, jog reikės didelių investicijų. Reikėjo efektyviai ir planingai susidėlioti prioritetus. Iš pradžių pinigai buvo skiriami iš Kultūros paveldo departamento, savivaldybės. O pradžia buvo labai svarbi, ji įkvėpė tolimesniems darbams, teigė departamento direktorė. Ji pripažino, jog didysis šuolis įvyko gavus europinius pinigus. Be jų būtų sunku įsivaizduoti, kad visa tai, kas padaryta, būtų baigta.

Susirinkusiuosius dar sveikino Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė, Šakių rajono meras Juozas Bertašius, kiti svečiai, o „Šakių ligoninės“ direktorius  Algirdas Klimaitis priminė, kad pokariu čia keletą metų veikė apskrities ligoninė, buvo daromos operacijos, todėl V. Cikanai įteikė simbolinį raktą, tuo metu turėtą ligoninės vadovo.

Paskui buvo įteiktos padėkos bei apdovanojimai daugiausia prie dvaro atstatymo prisidėjusiems asmenims ir bendrovėms. Vėliau visi renginio dalyviai buvo pakviesti pasigėrėti puikiomis patalpomis, buvo pavaišinti skaniais pietumis.

Vakare vyko Druskininkų džiazo kolektyvo, Jaunimo teatro aktorių ansamblio „Be grimo“ ir grupės „ACfDC.LT“ koncertai

Kitą dieną dvaro teritorijoje buvo surengta tautodailininkų darbų mugė, net šešias valandas grojo kaimo kapelos: Liepalotų, Birštono „Lendrūnas“, Tirkšlių „Subatvakaris“, Salnavos (Latvija) „Saabri“, Kėdainių „Vilainiai“ ir „Zyplių dvaro kapela“. Daugiausiai žiūrovų susirinko pasiklausyti savų muzikantų, tačiau ovacijų negailėta visiems. Labiausiai dėkota šio koncerto organizatoriui „Zyplių dvaro kapelos“ vadovui Remigijui Poderiui. Visoms kapeloms įteiktos simbolinių dvaro paukščių – fazanų – skulptūros, kurias sukūrė keramikė Eglė Kurcikevičienė.

Šakių rajonas
Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“