Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

Dailininko ir žurnalisto žvilgsnis  Molėtų 625 metų jubiliejų ir istoriją

Daiva ČERVOKIENĖ

Knygos pristatyme (iš kairės): akad. Laimutis Telksnys, Vaidotas Žukas, akad. Algirdas Gaižutis, akad. Antanas Buračas

Vaidotas Žukas

Kuo krašto istorijai svarbūs tie įvairiose kaimo vietovėse sodybas nusipirkę ir nemažai laiko ten praleidžiantys Lietuvos šviesuoliai, kūrėjai? Kas lemia, kad vieni jų aktyviai įsilieja į to krašto kultūrinį gyvenimą, o kiti lieka nuošalyje? Apie tai kalbėjomės su dailininku ir žurnalistu, 1989 metais įkūrusiu „Lietuvos katalikų radijo“ redakciją ir beveik dešimtmetį jai vadovavusiu Vaidotu Žuku po jo knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“ pristatymo Lietuvos Mokslų akademijoje.

Žvilgsnis į asmenybes

Renginį vedęs Edukologijos universiteto rektorius, akademikas Algirdas Gaižutis pastebėjo, kad ši knyga, skirta Molėtų 625-osioms metinėms, labai svarbi pedagogams. Akad. A. Gaižutis ir dauguma kalbėjusiųjų akcentavo jos įtaigumą, įdomią struktūrą, autoriaus gebėjimą krašto istoriją parodyti per žmones, asmenybes, jų svarbą istorijai.

Yra daug su Molėtų kraštu susijusių asmenybių: XV amžiaus palaimintasis Mykolas Giedraitis; XIX amžiaus ichtiologas ir bičių tyrinėtojas Mykolas Kazimieras Girdvainis; to paties amžiaus mistikas Andrzejus Towianskis, padaręs didelę įtaką Adomui Mickevičiui; du nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai – majoras, tapęs Molėtų vaistininku, Jeronimas Ivanauskas ir Lietuvos pulkininkas, tapęs archeologu, Petras Tarasenka; dvasininkai Jonas Žvinys, Teofilius Matulionis ir Česlovas Kavaliauskas; Giedraičių lietuvintojai Malvina ir Matas Valeikos; dailininkas Antanas Jaroševičius; Vilniaus ir Varšuvos kabareto dainininkė Hanka Ordonówna-Tiškevičienė, gyvenusi Arnionių dvare, Molėtų daktarė Marija Apeikytė; plakatininkas Vytautas Kaušinis; fotografas Juozas Kazlauskas; paskutinysis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis, 20 metų kovojęs su okupantais ir vietiniais partizanų išdavikais, bei Molėtų žydų bendruomenės likimas.

Per kančias į žvaigždes

Lietuvių ir anglų kalba išspausdintoje knygoje – 200 puslapių ir 300 nuotraukų su Molėtų krašto įvairių laikų žymiausiomis asmenybėmis, laisvės kovotojų portretais ir dramatiškomis jų gyvenimo istorijomis, gražiaisiais krašto dvarais, parkais ir ežerais, su reta archyvine medžiaga apie ypač gausiai čia gyvenusią ir visiškai sunaikintą žydų bendruomenę. Knyga pradedama pasakojimu apie prieš 12 metų Luokesų ežero seklumoje atrastą vienintelę Lietuvoje polinės gyvenvietę iš VII–VI amžių prieš Kristų, o baigiama pasakojimu apie Molėtų observatoriją ir etnokosmologijos muziejų. Pasak paties autoriaus, tai – lyg kelias vingiuoja „per kančias į žvaigždes“.

Ne vienas pasisakiusiųjų knygos pristatyme kalbėjo apie joje minimus herojus daug plačiau: istorikas dr. Darius Baronas – apie pirmąjį LDK akademiką, XV amžiaus palaimintąjį Mykolą Giedraitį, ichtiologas Valdas Gečys – apie XIX amžiaus gamtos mokslų fenomeną Mykolą Kazimierą Girdvainį, akademikas Antanas Buračas prisiminė Dubingiuose ir Molėtų Joniškyje kunigavusį teologą Česlovą Kavaliauską, istorikas Norbertas Černiauskas – paskutinį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį ir Balninkiečių rezistentų būrį.

Politikos apžvalgininkas ir leidėjas Algimantas Šindeikis pastebėjo, kad šios knygos skaitymas pamažu sugrąžina pasididžiavimą savo kraštu, jo žmonių nuveiktais darbais, kuriuos nepelnytai pamiršę prarandame savo tapatybės jausmą, o akademikas Laimutis Telksnys sakė, kad tai auksinis darbas, pavyzdys, ką reikia padaryti ir kituose Lietuvos rajonuose. Kun. Julius Sasnauskas aptarė emocinio ryšio su aprašomu kraštu svarbą kraštotyrinėje knygoje. Būtina pasirūpinti, kad ši knyga, jos elektroninis daugiakalbis variantas būtų prieinamas internete.

Labai įtaigiai Bučeliškės dvaro paveldėtojas dailininkas Donatas Ivanauskas aptarė Lietuvos gyventojų sąvoką, Molėtų krašto žydų gyvenimą ir tragediją, po kurios jų pėdsakų šiame krašte beveik neliko.

Apie autorių ir knygą

Kaip atradote Molėtus? O gal Jus atrado Molėtai?

Su šeima jau 17 metų turime sodybą netoli Alantos, pro langus matome Alantos bažnyčią. Čia pasistačiau kūrybinę studiją meno darbams, todėl dabar sodyboje praleidžiu ne tik savaitgalius. Susidraugavome su vietiniais žmonėmis: ūkininkais, pedagogais, kunigais, politikais. Pernai Molėtų savivaldybės žmonės pasiūlė padėti kurti rajono įvaizdį, o rudenį įtraukė į Molėtų knygos kūrimo konkursą.

Kaip ryžotės sudaryti minėtą knygą?

Esu dailininkas, dirbau redaktoriumi, išmanau kūrybines proporcijas, teksto sugestiją, man pažįstama ikonografinės medžiagos atranka. Be ryžto apskritai mažai ką padarysi. Tai nebe pirma mano rengta knyga: sudariau Viliaus Orvido tekstinį albumą, parengiau Romualdo Kaminsko knygą „Žmogus ir paminklai. Architektūros ir meno vertybių gelbėjimas Lietuvoje“, katalogą apie XX amžiaus menininkus „Lietuviai Paryžiuje“.

Ar knygos rengimas Jums pačiam suteikė atradimų? Kokių?

Man buvo nuostabu, kaip žmonės patys pradėjo siūlyti įdomiausius dokumentus ir retas nuotraukas, liudijančias apie šio krašto iškilias asmenybes. Mane pritrenkė, kad tarpukariu Molėtuose žydų gyveno penkiskart daugiau nei lietuvių, o karo metais su tų pačių lietuvių pagalba visi jie buvo išžudyti. Sužinojau, kad toje pačioje Inturkės miestelio trobelėje – netgi tame pat kambarėlyje – praėjusio amžiaus pradžioje gyveno bolševikų karvedys Vytautas Putna, o Antrojo pasaulinio karo metais – kun. Vincentas Sladkevičius. Vilniaus archyvuose suradau, kad nuostabusis teologas Česlovas Kavaliauskas dar buvo ir fotografas, – įdėjau kelias jo darytas Molėtų Joniškio šventoriaus nuotraukas – tikrus šedevriukus. Labai padėjo rinkti medžiagą Molėtų dekanas mons. Kęstutis Kazlauskas. Ir jei ne Molėtų meras Stasys Žvinys, kaip uola stovėjęs ir palaikęs knygos kūrimo procesą, darbas nebūtų vykęs taip sparčiai ir sėkmingai. Atradimai lydėjo absoliučiai visą knygos rengimo pusmetį.

Kas dabar jūsų gyvenime Molėtai?

Atsiprašau, bet nenoriu per daug susimylėti su jokiu miestu ar vietove – gerai jaučiuosi ir Niujorke, ir mažame Aukštaitijos kaime. Šiuo metu man patinka stebėti Molėtus atidžiai, bet lyg iš šalies, siekiant objektyvumo.

Dar turite kokių nors su šiuo kraštu susijusių planų?

Pažadėjau Molėtų savivaldybės tarybai padovanoti autorinę meno kolekciją, jeigu miestas parengs tinkamas patalpas tokiai galerijai – svarstomos Molėtų arba Videniškių vienuolyno erdvės. Verslininkai Aurelijus ir Aurelija Rusteikos ėmęsi atstatyti Dubingių bažnyčią. Kai ji iškils, pakvietė prisidėti prie sakralinio interjero puošybos. Dar turiu ir kitų planų, bet visko neišpasakosi.

Kaip įsivaizduojate Molėtus, Alantą ir aplinkinius kaimus po 50–100 metų?

Nesu Oskaras Milašius ir nesiimsiu pranašauti, nes gražiai prikalbėjus, gali užeiti naujieji hunai ir vėl nepaliks akmens ant akmens... Todėl daug nesvarstydami apie tolimą ateitį, su savo šeimos jaunimu jau pasodinome pusšimtį obelų, kriaušių, vyšnių, keliasdešimt vaiskrūmių, dar 9 ąžuolus – kiekvienam vaikui ir anūkui... Miestas ir kaimai gyvuos, jei žmonės nebijos jokių darbų, bus drąsūs, veiklūs ir kūrybingi, kurs stiprias šeimas, ūkius, amatus, verslus, po darbo ar laisvadieniais skaitys geras knygas, dainuos dainas, bažnyčioje giedos ir aukštaitiškas giesmes. Ir išmoks būti kritiški televizinei kultūrai.

Kas lemia, kad vieni kaimo vietovėse sodybas įsigiję Lietuvos šviesuoliai, kūrėjai aktyviai įsilieja į to krašto kultūrinį gyvenimą, o kiti lieka nuošalyje?

Man patinka kunigai Vaclovas Aliulis ar Nikodemas Švogžlys-Milžinas, kurie atvažiavę į naują klebonavimo vietą išsyk imdavo rinkti medžiagą apie to regiono tarmę, ryškiausias naujosios vietos asmenybes – lietuvius ir kitataučius, laisvės kovotojus, tremtinius, kultūrininkus, telkė parapijiečius ir moksleivius šiam reikalui. Bet kunigai šiais laikais visko nesuspėja, tad ir pasauliečiams reikia įsijungti. Pagaliau vieni žmonės prie tokių darbų linkę, kiti dirba kitus darbus arba tiesiog gražiai ilsisi...

Vilnius
Stasio Paškevičiaus nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“