Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Žvilgsnis

Gimtosios žemės spalvos

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Puodžių darbų įvairovė Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Kelionė per Lietuvą

Pažinti savo gimtąjį kraštą – džiaugtis jo žmonėmis, grožėtis gamtovaizdžiais, susipažinti su kultūros paminklais, pajusti Lietuvos krašto dvasią, patenkinti savo estetinius poreikius, praturtinti žiniomis savo atminties kerteles. Gimtoji žemė – prigimtinė duotybė, visiems laikams genuose užkoduota. Visa tai ne sunaikinama, o praturtinama ir pratęsiama. Vieni keliauninkai domisi savo krašto istorija, kiti susižavi etniniu paveldu, kurį sukūrė mūsų protėviai. Tretieji keliaudami fotojuostelėje įamžina vertingus objektus: senolį ąžuolą ir koplytstulpį, tvarkingą sodybą ir vingrios upelės vingį, rūtų darželį, piliakalnio siluetą ir dirbančius žmones. Vaizduojuosi, kad į gražiąją Lietuvą vėlei išsiruošė pakeliauti garsusis praėjusio amžiaus fotografas ir kraštotyrininkas Balys Buračas, panūdęs naujai pažvelgti į civilizacijos užgožtą kaimą, sodžių, bažnytkaimį, pavaikščioti po šilą ir piliakalnį, vėl įamžinti, deja, jau sparnais nebemosuojantį vėjo malūną, spaliais nebedulkančią jaują, priekalu nebeaidinčią pakelės kalvę. Anuomet po kraštą vaikščiojo B. Buračas, paliko mums šimtų šimtus negatyvų ir etnologinių straipsnių. Šiandien, laimei, dar po mūsų miestelius vaikšto televizininkai, kurdami puikią laidą „Mūsų miesteliai“. Jų laidose praeitis pasisveikina su dabartimi, o žmonių likimai – tėvų žemės likimai. Tuomet lyg pasimiršta valkataujantys žmonės, beveidžiai asmenys, kurie grožį temato tiktai per stikliuko dugną. Lietuva buvo ir bus amžina savo žmonių kūrybinė savastis, gėrio pajauta ir būties samprata. Laikas neleidžia užmiršti ir neištrina grožio ir gėrio, laikas tegali keisti formas, spalvas ar garsus, bet kūrybingumo pradai visada lieka gyvi tautosakoje, liaudies mene, tautodailėje, amatininkystėje. Visa tai dar kol kas galima pilnomis saujomis seikėti. Tai dvasinė tautos išlikimo garantija, visuotinumo atspindys.

Istorijos brėžiai

Atsistok, žmogau, ant aukštojo Medvėgalio kalno ir prisimink nuožmias kovas su kryžiuočiais, ilgaamžiais žemaičių priešais. Eik, žmogau, knygnešių keliais ir takeliais, kuriais slapstydamiesi keliavo drąsuoliai patriotai su knygų ir laikraščių ryšuliais važio dugninyje ir suvok, kokia buvo carizmo grasa lietuviškam žodžiui, „Aušrai“ ir „Varpui“. Nusilenk, žmogau, kryžiui, pastatytam Laisvės kovų savanoriams atminti, ir perskaityk istorijos vadovėlį apie želigovskininkų užmačias Vilnijoje. Įeik, žmogau, į atstatytą Minaičių kaimo (Radviliškio r.) partizanų slėptuvę ir paklausyk kalbios šeimininkės pasakojimo apie pokario miško brolių vadų suvažiavimą. Padėk, žmogau, gėlių ant 1863 metais žuvusių sukilėlių kapo ir perskaityk įrašą granito akmenyje „Mes kovojome, kad jūs laisvi gyventumėte“. Istorijos žingsniai visuomet buvo tvirti, jie šiandien nepamiršti ir nepamirštini, nes protėvių krauju aplaistyta žemė šaukte šaukiasi švento atminimo. Ją trypė, naikino ir niokojo vokiečiai, švedai, rusai, prancūzai ir lenkai, vis gviešdamiesi svetimo turto ir ne pačių pasodinto ąžuolo paunksmės. Lietuvių kovų su šiais priešais, kaimynais ir svetimšaliais epopėja liko padavimų ir legendų puslapiuose, žmonių tautosakinėje atmintyje, kuri iš lūpų į lūpas keliavo per šimtmečius, kad būtų išsaugota istorija, kad ji įsakmiai kalbėtų vaikams ir vaikaičiams. Beveik tūkstantis piliakalnių prie Nemuno ir Merkio, prie Neries ir Dubysos, prie Šventosios ir Jūros – šventos kovų ir lemties vietos. Kryžiais ir koplytėlėmis nusėta žemaičių žemė – taip pat smurto, kančių, skausmo ir tremties liudininkė. Ir vis eina, vis skuba kraštotyrininkai, po kruopelytę lesiodami prisiminimų nuotrupėles, rinkdami senuosius spaudinius, fotografijas, laiškus ir užrašus, įamžindami praeityje įmintas pėdas. Ateitis visuomet bus dėkinga tiems, kurie širdies krauju įrašė į tautos knygą amžinatvės žodžius.

Gamtos grožybių apsuptyje

Lietuvos kraštovaizdis – savita, puošni ir miela žemė. Miela debesų drobulėmis, mėnulio pilnaties skalsa, puošni šileliais ir šilojais, savita pasibarsčiusiomis sodybomis ir smėlėtų vieškelių dulksna. Toje žemėje gimus, net nekyla noras blokštis į pasaulio atvirumas, bėgti pomidorauti į Pirėnus, kai čia pat yra skalsios žemės plynės lietuviškiems pomidorams auginti. Mūsų kraštą puošia baltmarškinis beržas ir raudongalvis dobilas, išdidi raudonikio kepuraitė ir degte deganti šermukšnio uoga rudenį. Per Panevėžio krašto lygumas nusitiesia Mūša ir Kupa, žemaičių kalnynus aplenkia plačioji autostrados juosta, o bemiškiuose sūduvių pašešupėliuose sukilo skirtingos sodybos. Biržų krašte vis regime į kartelę bekopiantį apynį, kurio spurgais džiaugsis aludaris, laukdamas vasaros atlaidų ir sugužančios giminėlės; tuomet alus suputos visuose ąsočiuose. Molėtų ir Zarasų ežerynų akyse nuskęs skaistaveidės saulės spindulys, o gulbių pulkelis atplasnos ne vandenais grožėtis, o stropiai ieškos nuošalumos savo lizdavietei, kuri gulbiukams taps brangia gimtąja vieta, niekuomet nepabėgančia iš jų atminties. Kryždirbiai puošė ir tebepuošia kiemus ir kryžkeles išlakiais medžio paminklais, kuriuose geležinė kalvio saulutė suspindės, prakalbės žalčiukai ir vynuogių lapeliūkščiai. Čia apsilankys keleivis klajūnas, stabtelės ir pasuks link sodybos, apgaubtos liepomis, klevais ir alyvų krūmais. Jis galbūt pasibels į duris, prašysis valandėlės poilsio, noriai papasakos savo kelionės nuotykius. Laikas bėgs, palikdamas savo pėdsaką darželyje ir sodyboje, bet jurginai kaip žydėjo, taip ir šiandien žydi, tiktai kamuoliniai debesys gainios savo šešėlį dirvomis ir lankomis. Ošia šimtametis šilas, aukštai skraido sakalas, dairydamasis į vieškelį ir upelę, į dirbantį kaimo žmogų.

Vėjai

Neramūs vakariai Baltijos vėjai išvėdina Žemaitiją, nublokšdami baltapūkes debesų pagalves toli į rytų kraštus. Tie vakariai vėjai lengvai įsukdavo malūnų sparnus, versdami girnas suktis vis greičiau ir greičiau. Vėjai papurena gandro pasparnes, pašiaušia vanago plunksnas, įsiūbuoja plačialapį pakelės uosį, kol užspringsta, atsimušęs į didžiąją girią. Po vienos kitos vasaros dienos vakario vieton stoja švelnusis, saulės nugairintas pietys, lengvas ir nepavydus vėjūkštis, labai gerai džiovinantis šieną, brandinantis vasarojaus varpą, pažaidžiantis su upės bangelėmis, iš kurių galvą kyšteli mandragalvis žuveliokas, kol jo ant kabliuko nepakvies paviešėti gudrus meškeriotojas. Ryto vėjas – retas svečias, visados susimąstęs, apsiblukęs, visai nejudrus, toks seniokiškai pabambantis. Iš jo gali tikėtis plunksninių debesynų ir ilgos lietmirkos. Na, štai ir bepaliko nuožmusis šiaurys, kuris vėlų rudenį ir rūsčią žiemą mėgsta pasiausti po laukymes kartu su pūgomis. Kiekvienas šeimininkas gerai žino, ką kuris vėjas gali padaryti – gal lietų atpūs, gal vėtra atūžaus, o gal viesulais perlėks visą žemę. Dairosi žmogus į debesis, žvelgia, kaip skraidžioja kregždutės, į kurią pusę skrenda varnos, kaip prie sodybos šniokščia baltoji eglaitė, kokie debesys pakibo viršum galvos. Dzūkai jau senokai išsibarstė po girias uogų rinkti, o aukštaitis antrąkart ravi cukrinių runkelių lauką, žemaitis ruošiasi linarūtei, sūduvis delnais patrina kviečio varpą, kramto grūdą ir galvoja, kad jau reikės pasiruošti dalgę didelei vasaros pjūčiai. Pamario žvejys su tinklaičiais semia marių ir Nemuno deltos vandenų gėrybes, darinėja žuvį ir džiovina arba rūko, nes žuvelė turi įgyti skonį, kad pirkėjas iš tolo užuostų žiobrio ar mekšro kvapus, o paskui net pirštus nusilaižytų. Vasara jau bėga rudens pasitikti, vaikai dėliojasi sąsiuvinius į naujas veršenikes, nes jau išsiskleidė kardelių ir jurginų žiedynai. Vadinasi, tuojau pasigirs rugsėjo pirmosios skambutis.

Gimtinės šviesos

Vidurio Lietuvos žmonės – darbštūs, ramūs ir rūpestingi žemės šeimininkai. Šušvės upė lyg gyvoji arterija, srūvanti iš šiaurės į pietus, kažkada suko aštuonių malūnų vandens turbinas, šiandien ramiai įteka į Nevėžį. Šio krašto tarmė neišsiskiria ypatingumu: žodžių galūnės patrumpinamos, šaknies trumpieji balsiai pailginami, lyg norima ilgiau pasigrožėti jų skambesiu. Čia gimiau ir užaugau, čia ravėjau kolūkio daržus ir vežiau šieną, žvejojau su tinklaičiu, švilpiau karklo birbynėle iki užkimimo pavakarėmis, karvę pakrūmėmis beganydamas, traukiau labai mėgiamas dainas „Palinko liepa šalia kelio“, „Tyliai leidžias pavargusi saulė“. Gūdžiais stribizmo metais aplinkiniuose miškuose vis nuaidėdavo kulkosvaidžio papliūpos, sproginėjo granatos. Po kurio laiko užgriūdavo žmonių tremtys į tolimą, gūdų Sibirą. Atmintys gyvos kaimyniniame Minaičių kaime, kur 1949 m. žiemą vyko didysis Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, nusprendęs kovoti su sovietiniu priešu ir jo prievarta, deklaravęs laisvės šūkius ir nepriklausomybės sugrąžinimą. Senelė, dėdės ir tetos rašė paslaptingus laiškus iš gūdžiosios taigos, o tėvai kas pusmetį jiems siųsdavo 8 kilogramų siuntinėlius su maistu. Kaime pokariu nestokota nei darbų, nei tikėjimo, į atlaidus sueidavo kone visa Pašušvio parapija (Radviliškio r.). Ilgai melstasi Škapliernos ir Šv. Baltramiejaus atlaiduose, melstasi, kad greičiau išnyktų okupantų priespauda. Kaimynai vieni kitiems noriai talkino, visų buitis buvo panaši, sodybos gūžėsi prie baltojo vieškelio. Netgi ir kaimo žmonių pavardės tarsi supanašėjo: Čepauskas, Skačkauskas, Kilbauskas, Vitauskas, Lisauskas, Sakalauskas, Jankauskas, Buinauskas. Tai tik kelios atminčių skiltelės iš gimtojo Giedraičių kaimo, pilno gerumo ir kaimyniškumo. Daug dirbta ir kentėta, bet, rodosi duonos niekuomet nestokota, ne driskalais vilkėta.

Liaudies meno grožis

Tautos kūrybingumas geriausiai atsispindi liaudies mene, šiandieniškai tariant, tautodailėje. Beveik bemokslis žmogus senaisiais laikais nejučiomis pajuto ir netikėtai panūdo drožti medį, piešti paveikslą, rašyti eilėraštį, žiesti puodą, austi daugianytį audinį. Tokių talentų primityvistų būta kone visais laikais, jeigu tiktai prievartiniu būdu nebuvo slopinamas jų kūrybinis polėkis. Buitinė aplinka įgydavo naujų, savitų gražmenų: ir pjaustinėtas medinės lovos galvūgalis, ir rankšluostinė su tautinių raštų drobės rankšluosčiu, ir priesvirnio kolonėlės padekoruotos, ir kryžiaus stovas ornamentuotas, ir tautinis šventinis rūbas pasiuvinėtas, storais siūlais pakaišytas. Bereikia tiktai paklausyti žemaičių, dzūkų ar pamarėnų dainavimo, kad suvoktume ritmo įvairovę, vienbalsiškumo grožį, teksto lyrizmą. Žemaičiuose šokta guviau, sūduviuose dažniau kankliuota, aukštaičiuose iš svetur atsibogintos armonikos iki šiol žavi savo darnia akordika. Dešimttomiuose liaudies meno albumuose jau atskleistas talentų gebėjimas pajausti bei mąstyti ir tradicijas saugoti bei savo originalumą parodyti. Šių dienų liaudies meistrų parodose ryškėja nemažai naujų bruožų: plėtojamos keramikos dirbinių formos, suraibuliuoja verbų spalvynas, ryškėja įdomūs karpinių siluetai, o medžio drožyba pasiekė neregėtą mastą – ir pagal turinį, ir pagal formą. Nors kaimo susibūrimuose vis rečiau suskamba senoji daina ar pasisukama populiariame ratelyje, tačiau gausūs folkloro ansambliai scenoje ir festivalių estradose rodo, jog dar daug kas gyva ir autentiška. Vis paieškoma ir surandama instrumento naujesnio skambesio, pasigirsta modernesnis senos dainos atnaujinimas, apsirengiama savo krašto rūbais, pasipuošiama ne pagal kažkieno įnorius, o pagal senolių močiučių kraičio skryniose surastas puošmenas. Laikas, kai ką nuslopindamas, vis prisimena tas pačias liaudies meno spalvas ir raiškos būdus, tuo gilindamas liaudiškosios tautinės kultūros prasmę.

 Amatų įvairovė

Vis norisi sugrįžti į senąjį patriarchalinį (pobaudžiavinį) kaimą, kuriame tarpo savita kasdienos gyvensena ir subtili pasaulio jausena. Tą pasaulį meistriškai atskleidė didieji literatūros klasikai Žemaitė, Vaižgantas ir V. Krėvė. Apie tai populiariai rašė M. Katkus ir I. Končius, parodę kaimo žmonių bendravimo grožį, darbų prasmę ir amatininkystės svarbą. Dažnas žmogus iš vaikystės pajunta potraukį vienai ar kitai namudinės veiklos sričiai. Jis mokosi iš savo tėvų ir senelių, jis pajunta prigimtinį norą drožti, piešti, muzikuoti, meistrauti, austi, lipdyti. Visada žmogų stebino gamtos įvairovė, taip pat jį tebestebina talentų įvairovė bei jų gausa. Pasižvalgius po muziejų ekspozicijas, tenka nustebti, kaip mokėta namuose pasidaryti įvairių daiktų, kurie daugsyk buvo ne tik patvarūs ir patogūs, bet ir gražūs. Račiai, staliai, kalviai, rimoriai, malūnininkai, siuvėjai – tai vyrų stichija, o verpimas, mezgimas, siuvimas, siuvinėjimas, audimas ir nėrimas – moterų kasdienybė. Ir ko tiktai žmonės sau ir kitiems nepasigamindavo – nuo dailaus kirvakočio iki dekoruoto važio, nuo kraičio skrynios iki verpstės, nuo vingriais grioveliais išraižytos rūbų spintos iki audimo staklių. O dievdirbys – didysis dailės kūrėjas, meistrų meistras, lietuviškosios kūrybinės dvasios reiškėjas, ypatingu meniniu talentu gamtos apdovanotas žmogus. Kai staliaus amatas virto kryždirbyste, sukilo vidiniai impulsai, tarytum tuo apsireiškė įstabiosios kūrinijos sublimatas. Aukštaičių kryžius ypatingai ornamentiškai puošnus, žemaičiuose jis paprastai ypatingas „saulute“, kalvio meniniu rankdarbiu. Pavilnyje ir Dzūkijoje šio sakralaus statinio kryžma pilna spindulių, žalčiukų, išraitų, o Vidurio Lietuvos lygumų kryžius šaute šauna į pačius aukščiausius aukščius. Kiekvienas dailiadirbys dėjo pastangas savo dirbinį išpuošti, išraižyti ir iškalinėti. Daiktas turi būti gražus, tai bene pirmoji dailės meistro nuostata. Juo reikia ne tik naudotis, bet ir juo džiaugtis, grožėtis. Ir pačią paprasčiausią skalbėjos kultuvę privalu dekoruoti.

Ten, kur Venta

Kiekviena tauta garsi savo dainomis. Dažnas kompozitorius parašė dainų apie gimtąją žemę, apie tėviškę, apie mėlyną Dubysos juostą ir tyliai srūvantį Nevėžį. Tose dainose meilė ir ilgesys, grožėjimasis gamta ir tylūs širdies atodūsiai. Tėviškės dainų aidesiai – tai senolių atmintys ir tėvų likimai, tai istorijos žymės ir baltoji vieškelio kraujagyslė, bėganti per kaimus ir miestelius. Kaip neprisiminti Č. Sasnausko ir J. Naujalio populiariųjų, himniškų dainų, o kaip nepadainuoti melodingo A. Raudonikio ir A. Bražinsko posmo, kuris skamba ir choruos, ir užustalės sambūrėliuose. O eiti per gimtinę – tai išvysti baltąją, pjaustinėtą langinę, žydintį pavasario sodą, pilną bičių medunešėlių. Eiti per kaimą – tai regėti jaukią, medžiais apaugusią sodybą, kurios pavėnėje šventadieniais susėda graži šeimynėlė ramiai pašnekėti ir darbus aptarti su kaimynu. O kalbos vis sukasi apie žemę ir sveikatą, apie vaikus ir gyvūnėlius. Šiandien nesunku pakeliauti po Lietuvą ir pabūti viename kitame krašto kampelyje, džiaugiantis bažnyčios interjeru, lankantis kapinėse, kur amžiams ilsisi žymus asmuo, sustojant mokytojo kraštotyrininko įkurtame visuomeniniame muziejuje. Stabtelėkime Marcinkonyse ir paklausykime gyvo dzūkiško dainavimo, užsukame į Kuršėnų ar Skriaudžių kalendorių muziejėlius, pasižvalgykime po Rytų Aukštaitiją nuo žaviojo, iškilaus Ladakalnio. Kitą kartą nepraleiskime progos pasigrožėti pamarėnų buitimi Kintuose ar žiemgalių gyvensenos atspindžiais Žagarėje, kurioje vyšnios pačios sukrenta į delnus. Skriedami autostradomis, turėkime po ranka naująjį didįjį kelių atlasą, tiktai nepralėkime pro Baisogalos ir Pakruojo dvarų grožybes, parymokime Vepriuose su garsiomis Kalvarijos kelio koplytėlėmis. Tegu dar padulka kaimo vieškelėliai, tegu nusiaučia sraunūs lietūs, tegu šalto vandens gurkšnis iš seno rentininio šulinio atgaivina ir sustiprina tolesnei kelionei. O gražioji Lietuva bus dar gražesnė, jeigu padėsime gėlių ant partizanų kapaviečių, jeigu nusilenksime V. Svirskio kryžiams, jei pasiklausysime varpų skambesio.

Mėgėjų kūrybos puslapiai

Mėgėjiškumas – tai tam tikras asmenybės tapsmas, saviraiškos būdas, savas proto, jausmo ir valios derinys, kuris įprasmina žmogaus laisvalaikį, paįvairina buitį, suaktyvina tam tikras dvasios pajėgas. Senajame kaime būta žmonių-asmenybių, kurios išsiskirdavo iš minios, parodydamos savo sugebėjimus. Ir šiandien mėgėjų meninėje kūryboje reiškiasi daug žmonių. Vieni dainuoja ir šoka, kiti vaidina ir eiliuoja, treti amatininkystės dirbinį stengiasi priartinti prie meno.

Nuo pat XIX amžiaus pabaigos, kuri yra pavadinta lietuviškųjų vakarų gadyne, iki šių dienų šis kūrybinis kaimo, miestelio ir miesto žmonių raiškumas įgijo pastovų ritmą ir įprastai pamėgtas formas. Anksčiau vadintoji meno saviveikla apėmė ne vienetus, o tūkstančius asmenų. Tai pasakytina apie fenomenalų mūsų krašto tautinės kultūros reiškinį – Dainų šventes. Jos tapo pastovios, kas ketveri metai pasikartojančios. Pasaulyje, išskyrus tris Baltijos šalis, niekur neliko tokio masinio dainavimo, grojimo ir šokimo. 36000 Dainų šventės dalyvių – tai didelis meninės kultūros žiedynas, kvalifikuotai rengiamas, prižiūrimas ir saugomas. Visi kraštai yra ypatingi savo meniniais pomėgiais – kas šokiu ir daina, kas kankliavimu, kas folkloro ansamblių gausingumu. Vis dar susirenkama į dvibalsius padainavimus gegužinėse ir vakaronėse. Nieko vertos mintys, girdi, tokie masiniai susibūrimai yra nenatūralūs, perdėm sceniški. Būtina suvokti, kad pašėlęs civilizacijos ritmas, suprantama, kai ką pakeičia ir tradicijose, ir šventėse. Šiandien pagausėjo berniukų chorų ir pučiamųjų instrumentų orkestrų, o senovinė lietuviška daina ar šokis deramai paįvairinamas modernesne išraiška, prie kurios natūraliai ir pagaviai priprantama. Svarbiausia yra tai, kad žmonėse dar neišblėsta noras burtis, dvasiškai reikštis ir kurti. Senųjų tradicijų saugojimas – šiuolaikinis laiko ženklas, geroji bendruomenės žymė, o kurti – atskleisti ir atsiskleisti ir vienumoje, ir viešai. Kiekviena tauta gyva ir gyvybinga savo nepakartojama kultūra.

Kaziuko mugėse

Kas bent kartą apsilankė Kaziuko mugėje, nusidriekiančioje sostinės gatvėmis, tas tikrai stebėte turėjo stebėtis parduodamų daiktų įvairove, skoningais dirbiniais. Mugė ypatinga tuo, kad toji prekyviečių gausa atspindi Lietuvos kraštų įvairovę, nes čia iš visų pasviečių suguža dailiadirbiai, šeimininkės, aludariai, stalioriai, verbininkės. Tiktai dairykis, rinkis ir pirk – juodos duonos kepalą, inkilą, muštoką, nėriniuotą staltiesėlę, odinę kišeniniam telefonui įmautę. Sunku visas grožybes išvardinti. Kaziuko mugėje būdamas žmogus iškart pasijunta kone visoje Lietuvoje esąs. Panašiai nutikdavo ir nutinka kraštotyrinių darbų apžiūrose-konkursuose. Vienuose aplankuose – tremtinių prisiminimai, kituose – partizaninių kovų aprašai. Vienur – sakralinės mažosios architektūros nuotraukų pluoštai su kruopščiais šių objektų matmenų duomenimis, kitur – etnografinės įvairių žemės ūkio darbų išklotinės. Kraštotyrininkai domisi 1918 m. vasario 16-osios jubiliejų progomis pastatytais paminklais, surenka tautosakos likučius ir kalbos turtus, skuba pas senolius, buvusius kalvius ir malūnininkus, iš kurių vis dar maga nors žiupsnelį amatininkystės žinių sulesioti. Tokiu būdu sukaupta medžiaga dovanojama kraštų muziejams ir Kraštotyros darbų saugyklai.

Vasarą keliauninkai noriai apsistoja turistinėse etnografinėse sodybose, kur daug ūkio rakandų, darbo įrankių, kur galima regėti tautodailės grožybių. Tų sodybų šeimininkai, kiek jiems įmanoma, stengiasi atkurti autentišką pirkios interjerą su šventųjų paveikslais, dekoruotomis rankšluostinėmis, netgi audimo staklėmis ir kita audimo įranga. Žiūrėk, vienas kitas namo stogas jau dengiamas šiaudais (pigu ir šilta), o pamaryje – švendrėmis. Ir klumpių, veltinių ar vyžų galima įsigyti ar jomis pavaikštinėti po lygią kiemo veją. Laikas daug ką nusinešė užmarštin, nors žmonių ir stengiamasi išsaugoti senovinį paveldą, kad vaikai praeitį pažintų ne tiktai iš S. Daukanto raštų puslapių, bet ir betarpiškai galėtų stebėti dar šiltas rankas menantį grėblį, verpimo ratelį. Lietuvos žemės nedaug, bet joje auga ir gyvena daug kūrybingų ir darbščių žmonių.

© 2012 „XXI amžius“