Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Bendruomenėse

„Sūrių namuose“ – pirmasis naujagimis

Asta Gvildienė

Elytė Kavaliauskienė, Kęstutis Kasperavičius ir Janina Ilgūnaitienė (iš kairės) demonstravo, kaip gaminamas paprastas varškės sūris

RITINIAI. Lapkričio 30 dieną bendruomenės centro namuose – šurmulys. Čia susirinko šio krašto šeimininkių šeimininkės, garsėjančios įvairiausių naminių varškės sūrių gamyba ne tik Šakių rajone, bet ir toliau. Pasak bendruomenės centro pirmininko Kęstučio Kasperavičiaus, čia lietingą paskutiniąją rudens dieną šventė – „gimė“ pirmasis „Sūrių namų“ edukacinės pamokos varškės sūris.

Sūrių šventė – iš nevilties

Nėra Lietuvoje tokio turgaus, kuriame nebūtų naminio sūrio, kaip nėra Zanavykijoje kaimo, kur nebūtų slegiami sūriai. Ir Ritinių kraštas – ne išimtis. Blokados metais, kai valstybė visą savaitę nebepirko iš žmonių pieno, reikėjo kažko griebtis. Kad pieno nereikėtų išpilti veltui, kaimo gaspadinės iš jo pradėjo spausti sūrius. Tada ir kilo mintis surengti savo pirmąją Sūrių šventę, kuriai buvo pradėta ruoštis iš anksto. Kiekviena šeimininkė kaip išmanydama stengėsi savo sūrį pateikti ypač meniškai, neįprastai. „Kokių sūrių tik čia nebuvo!? Ir „Gedimino pilis“, ir „Saulėgrąža“, ir „Meilės laiptai“, ir „Eglynas“, – vardijo Sūrių šventės pradininkė ir ilgametė organizatorė Zita Ilgūnaitienė. – Išradingumui nebuvo ribų. Sūriai su kmynais, šokoladu, vaisiais ir kitokiais priedais vienas už kitą skanesni ir įmantresni“. Komisija kasmet stengiasi išrinkti pačius gardžiausius ir kūrybiškiausiai pagamintus sūrius. Jų gamintojos visos šventės metu būna dėmesio centre, joms atiduodama didžiausia pagarba, nes be jų nebūtų ir šventės. Pasak Z. Ilgūnaitienės, iš nevilties gimusi tradicija, populiari jau daugiau nei dešimtį metų, tapo savotiška Ritinių krašto vizitine kortele. Tiesa, vienu metu norėta sūrių gamybos tradicijas perduoti Šakių krašto Zanavykų muziejui, kuris jau daugelį metų iš eilės nepamiršta duonos kepimo tradicijų ir su jomis supažindina miesto gyventojus, vaikus ir svečius. Tačiau neilgai galvoję ritiniškiai nusprendė patys organizuoti panašias edukacines pamokas, tik ne apie duonos, o sūrio kelią.

Sukūrė savo „Sūrių namus“

„Nors Ritinių kaime skaičiuojama tik apie tris šimtus gyventojų, tačiau garsas apie jį pasklido toli už rajono ribų, – su pasididžiavimu kalbėjo bendruomenės pirmininkas. – Nors čia nėra jokios pieninės ar sūrių gamyklos, mūsų kraštą išgarsino būtent varškės sūriai, kurie Ritinius pavertė tikra sūrių sostine. O kas toliau, klausė žmonės, pasibaigus Sūrių šventei? Reikėjo rasti atsakymą į šį klausimą“. Atsakymas buvo rastas. Toliau – „Sūrių namai“, kuriuose bus vedamos edukacinės „Sūrio kelio“ pamokos. „Per vieną naktį Elytė Kavaliauskienė parašė projektą. Pasirodo, jis buvo vienas iš geriausių. Tikriausiai todėl, kad buvo naktinis, – šmaikštavo K. Kasperavičius. – Nuo rugpjūčio mėnesio iki lapkričio 15 dienos ir įgyvendinome šį „Sūrių namų“ įkūrimo projektą, kurio vertė beveik 17 tūkst. litų“. Už šiuos pinigus bendruomenės namuose buvo įrengta virtuvė sūrių gamybai – suremontuota patalpa, nupirkta krosnis. Atsirado galimybė miesto vaikams ir po Zanavykų kraštą keliaujantiems turistams parodyti, kaip „gimsta“ lietuviškas varškės sūris.

Pirmasis sūris „neprisvilo“

Į „Sūrių namus“ susirinkę Ritinių kaimo žmonės ir svečiai turėjo galimybę, anot bendruomenės pirmininko, dalyvauti pirmojo sūrio „gimime“. Ir ne tik. Edukacinės pamokos metu susirinkusieji buvo supažindinti su sūrių atsiradimo istorija, kuri, spėjama, siekia 8 tūkst. metų prieš Kristų, kai žmonės prisijaukino pirmuosius gyvulius. Manoma, kad pirmieji sūriai buvo gaminami iš avies pieno. Lietuvoje sūrius slėgti pradėta XVI amžiuje. Nuo to laiko išliko beveik nepakitę jų gamybos reikmenys ir pats gamybos principas – karvės pienas surauginamas natūraliai, o po to kaitinamas, kol sutraukiamas. Toks suspaustas sūris būna rūgštaus skonio. Kad ilgiau laikytųsi, dar pabarstomas druska arba džiovinamas. Tačiau labiausiai mūsų krašte vis dėlto vertinami saldūs sūriai su įvairiausiais priedais – sviestu, kiaušiniais, kmynais, vaisiais ir kt. Lietuviai įsigudrino net obuolių sūrius gaminti. Anksčiau nė viena šventė neapsieidavo be sūrių. Tai buvo savotiškas gausos ženklas. Džiugu, kad pirmasis ritiniškių sūris „neprisvilo“. Jo skonį tuoj pat įvertino į edukacinę pamoką susirinkusios kaimo gaspadinės – tikrų tikriausios sūrių ekspertės. Nors Ritinių bendruomenė turi filmuotą medžiagą apie visą sūrių gamybos – nuo karvės melžimo iki jau suslėgto sūrio padėjimo ant stalo – procesą, tačiau „gyvos“ pamokos – natūralus mūsų tautinio paveldo puoselėjimas ir tradicijų perdavimas ateinančioms kartoms.

Šakių rajonas
Dariaus Pavalkio nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“