|
Besitęsiantys pergalių fanfarai
Edvardas ŠIUGŽDA
2012-ųjų lapkritį V. Landsbergio vadovaujamas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Politikos komitetas paragino kuo skubiau surengti neeilinį TS-LKD suvažiavimą, jame patvirtinti partijos veiklos naujomis sąlygomis strategiją ir krašto moralinės krizės įveikimo programą. Tačiau partijos vadovai, pirmiausia pirmininkas Andrius Kubilius, Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Jurgis Razma, ideologas Mantas Adomėnas bei kiti aiškino, kad suvažiavimo kviesti nereikia, nes ir taip kalbamasi. Politikos komitetas tada konstatavo, kad džiūgavimai dėl Seimo rinkimuose laimėtos antrosios vietos tėra tariama pergalė, dėl kurios apsigaudinėjama. Istoriškai gresia Antrosios Respublikos pabaiga, tuomet konstatavo V. Landsbergio vadovaujamas Politikos komitetas, kuris skatina partijos vadovybę prisiimti atsakomybę dėl pralaimėtų Seimo rinkimų, nes juose pergalę pasiekė socialdemokratai ir Darbo partija su dar dviejomis partijomis. Nors konservatoriai rinkimuose pagal mandatų skaičių užėmė antrą vietą, tačiau, Politikos komiteto nuomone, tai yra rinkimų pralaimėjimas, nes gautų balsų nepakako apsaugoti Lietuvą nuo į valdžią atėjusių partijų kenkimo.
Praėjusį šeštadienį vykusiame TS-LKD tarybos posėdyje partijos pirmininkas A. Kubilius patvirtino, kad Politikos komiteto pirmininko V. Landsbergio reikalautas partijos suvažiavimas įvyks tik gegužę, tačiau tuo metu bus svarbiau švęsti partijos dvidešimtmetį, o ne aptarinėti rinkimų pralaimėjimo priežastis bei Antrosios Respublikos pabaigos galimybę. Įprastu savo stiliumi A. Kubilius ir toliau nusiteikęs kalbėti tik apie pergales ir laimėjimus partija apskritai nepatyrė beveik jokių pralaimėjimų, netgi santykinai apsigynė nuo jų. Gegužę vyksiantis eilinis neeilinis suvažiavimas tik patvirtins naują-seną pirmininką. Iki to laiko, kaip numato mūsų partijos įstatai ir mūsų partijos tvarka, visuotiniuose visų partijos narių rinkimuose turėsime išsirinkti mūsų partijos vadovą, tarybos posėdyje sakė A. Kubilius, aiškiai turėdamas galvoje, kad pirmininku bus išrinktas būtent jis. Atsigaunantis po rinkimuose patirto nokdauno, konservatorių lyderis rinkimų rezultatus partijos taryboje įvertino kaip gana neblogus partijai, bet valstybei nelabai kokius ir suskaičiavo savo pergales atskiruose miestuose. Pasak A. Kubiliaus, rinkimai parodė, jog konservatoriai yra stiprūs Vilniuje ir Kaune, tačiau klaidų buvo padaryta Panevėžyje, pasitempti reikia Klaipėdoje ir Šiauliuose. Pritardamas A. Kubiliaus vardijamoms pergalėms, rezultatus aptarė rinkimų propagandos meistras M. Adomėnas ir aiškino, kad konservatoriai yra vienintelė valdžios partija, kuri prarado mažiausiai balsų iš visų Lietuvoje egzistuojančių partijų. Suglumusiems konservatoriams jis išaiškino, kad šiuose rinkimuose už TS-LKD balsavę 206 tūkst. rinkėjų daugiamandatėje rinkimų apygardoje netgi viršijo jo numatytą stabilią elektorato ribą, kuri, jo teigimu, konservatoriams yra apie 180 tūkst. rinkėjų. Tai reiškia, M. Adomėno vertinimu, konservatorių sugebėjimą iškovoti papildomai 26 tūkst. balsų virš šios ribos, be to, tie balsai kompensavo praradimus Drąsos keliui. Jei ne tas prakeiktas Drąsos kelias, konservatoriai būtų gavę apie 50 tūkst. balsų daugiau. Vadinasi, pritraukta net apie 70 tūkst. naujų rinkėjų tai esą galėjo būti jauni, pirmą kartą balsuojantys žmonės bei, žinoma, interneto vartotojai. Juk tai tikra pergalė, anot rinkimų rezultatų vertintojo.
Girdamasis nesumažėjusiu rėmėjų skaičiumi, M. Adomėnas nekalbėjo nei apie sunykusius kaimus bei miestelius, uždarytas mokyklas, bedarbių skaičių, nei apie 220 tūkst. lietuvių išvykimą į užsienį per tuos ketverius metus. Prie savo balsuotojų M. Adomėnas juos kažkodėl pamiršo pridėti. Apie tai net neužsiminė ir kiti pergalių skaičiuotojai. Gerai, kad V. Landsbergis, prieštaraudamas M. Adomėno teiginiams, rinkimų rezultatus regėjo kitaip. Jis pamatuotai teigė, kad konservatoriai atsakingi už šaliai kilusias grėsmes, kai valdžią perėmė centro kairės koalicija, sudaryta iš socialdemokratų, Darbo partijos, partijos Tvarka ir teisingumas bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos. Prie tos blogybės konservatoriai prisidėjo, nes nebuvo pakankamai geri. Lietuva yra pavojingoje, blogoje situacijoje. (...) Europa yra (irgi) prastoje situacijoje, bet mes turime konstatuoti mūsų tėvynės situaciją, jai iškilusias grėsmes ir problemas, o jos kyla ir iš vidaus, politinės konjunktūros viduje, gerų rezultatų rinkimuose pasekmes aiškino V. Landsbergis ir visiškai nekreipė dėmesio į M. Adomėno teiginius, kad TS-LKD buvo geriausiai paruošusi savo reklaminę kampaniją, tačiau pabrėžė, jog labiau nei reklama svarbu kasdienė partijos laikysena kaip mes atrodome per visus ketverius metus ir ypač jautriais visuomenei klausimais. A. Kubiliui rūpėjo, kaip juokaudamas sakė V. Landsbergis, kiti geri darbai: Mums rūpėjo energetika, mums rūpėjo mokesčių sutvarkymai, subalansavimai, valstybės bankroto išvengimas, mes daug dalykų patvarkėme, bet patvarkėme vienašališkai, vienpusiškai, susikoncentravę į tuos dalykus, kurie nebūtinai lėmė rinkėjų palaikymą.
Pritariant svarbiausiems V. Landsbergio išsakytiems nuogąstavimams, reikia pastebėti, kad dešiniųjų pralaimėjimas įvyko ne vien dėl pačių konservatorių pralaimėjimo. Pralaimėta dar ir dėl to, kad konservatorių vadovaujamos koalicijos partijos Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga nesurinko reikiamo balsų skaičiaus (antrieji netgi nepateko į Seimą), ir konservatoriai niekaip negalėjo surinkti daugumos. Pačių konservatorių pralaimėjimą lėmė jų vienvaldžio pirmininko, tapusio vyriausybės vadovu, nesugebėjimas numatyti jo iškeltų antikrizinių priemonių poveikio tautiečių nuskurdinimui, dėl to prasidėjo masinis nedarbas, nesulaikomas emigracijos augimas, valstybės skolos padidėjimas keletą kartų. Per ketverius A. Kubiliaus valdymo metus drastiškai nukentėjo neturtingiausieji sluoksniai, ypač pensininkai, kai kurie valstybės pareigūnai, smulkieji ir vidutiniai verslininkai. Ypač buvo žlugdoma spauda uždaryta kelios dešimtys laikraščių ir žurnalų, sumažėjo jų apimtys, priedai, darbo neteko žurnalistai ir kiti leidyklų darbuotojai (mūsų leidykla turėjo sustabdyti laikraščio vaikams Kregždutė leidybą, perpus sumažinti XXI amžiaus apimtį, iš dviejų savaitės numerių paliekant tik vieną, atsisakyti daugiau nei pusės darbuotojų). Nors ir teisingai atkreipdamas tarybos narių dėmesį į tai, jog konservatoriai per ketverius metus akivaizdžiai pademonstravo, kad jiems nerūpi socialiniai klausimai, kad jie neturi jautrumo visuomenei rūpimais klausimais, V. Landsbergis vis vien piešė iliuzijas apie galimas pergales tuo atveju, jei konservatoriai būtų pabandę pasirodyti gražesni ir skanesni rinkėjams.
V. Landsbergio pritarimas teiginiams, jog už konservatorius balsavo jaunas elektoratas, jo nuomone, supratęs griežtos taupymo politikos būtinybę, irgi yra nepagrįstas. 206 tūkst. balsų gavimas rodo, kad už konservatorius nebalsavo net didžioji pensininkų dalis, sudaranti konservatorių rėmėjų branduolį. Profesoriaus siūlymas, kad konservatoriai galėjo neprarasti ir žmonių simpatijų, stengdamiesi reikiamai kalbėtis su žmonėmis, tėra ta pati apgaulinga rinkimų reklama ji tėra tik tušti žodžiai, neparemti darbais, kurie, kaip žinoma, buvo ne krikščioniškos ir tautinės ideologijos diegimas ir ne pompastiškas AE darbų dirbimas (realiai nieko nepadarant), bet tautos skurdinimas. Užtat ne veltui TS-LKD savo rinkimų kampanijoje į eterį paleido besikeikiančią mergaitę, kuri, kaip galima buvo suprasti, nebuvo priimtina ir V. Landsbergiui. Kritikuodamas vulgarias konservatorių reklamos priemones, vis dėlto jis neužsiminė, kad mintyse turėjo M. Adomėno iniciatyva prieš Seimo rinkimus sukurtą šį vaizdo įrašą. Jau tada, rinkimų kampanijos metu, išaiškėjo, kad toji mergaitė buvo premjero A. Kubiliaus patarėjos Paulės Kuzmickienės dukra. Landsbergis nepaminėjo brangiai leistos politinės konservatorių reklamos, beje, su Lietuvos ryto spaustuvės pagalba, iki koktumo giriančios savo kandidatus ir politikos, ir kulinarijos srityse, ir anekdotus laidant, o labiausiai savo neeiliniais sugebėjimais buvo giriami nepakeičiamo pirmojo dešimtuko nariai. Tenka tik apgailestauti, kad politika, net ir dešiniųjų, vis labiau tampa šou verslu, ir tai natūraliai mažina jų rėmėjų skaičių, bet tokie elementarūs dalykai politikams sunkiai suprantami.
V. Landsbergis be reikalo piešė kažkokį Neringos Venckienės ir jos vadovaujamo Drąsos kelio baubą. Piktindamasis jis kalbėjo: Buvo ir tų (rinkėjų), kuriuos atstūmėme ir ne tik dėl reklamos, bet ir dėl laikysenos labai visuomenei jautriais klausimais kaip dėl vienos mergaitės likimo. V. Landsbergis Drąsos kelią vadino vienkartiniu ir mišriu projektu vieniems rinkimams, kuris skirtas skaldyti dešinįjį elektoratą. Dar neseniai su širdgėla pasisakęs dėl teriojamos mergaitės likimo, dabar jis jokiu būdu neatleidžia į dešiniųjų elektorato valdas pasikėsinusios mergaitės globėjos partijai: Ir tas projektas pavyko, žiūrėkit 100 tūkst. balsų! Mes dabar guodžiamės, kad praradome 50 tūkst. balsų, bet galbūt kiti 50 tūkst. yra tie, kurie kitoje situacijoje irgi būtų už mus balsavę, nors jie gal nenuolatiniai mūsų balsuotojai?
Nedaug atsirado tarybos narių, atsiliepusių į V. Landsbergio nuostatas. Tik Seimo narys A. Matulas, mandatą iškovojęs PasvalioPanevėžio apygardoje, pažėrė kritikos partijos pirmininkui A. Kubiliui, kad šis neatsiribojo nuo V. Matuzo, ypač per dviračių žygį vasarą. Kaip aiškino A. Matulas, Pasvalyje oponentai platino lapelius su rinkėjų raginimais nebalsuoti už buvusį Seimo narį Julių Dautartą, aiškinama, kad jį išrinkus partijos kandidatų sąraše pakeltas į viršų gali į Seimą patekti V. Matuzas. A. Matulas išsakė kritiką dėl autokratinio partijos valdymo stiliaus. Jo teigimu, kai tik konservatoriai atsiduria valdžioje, partijos vadovybė nebepaiso skyrių nuomonės, tačiau kai tik pereina į opoziciją, tik tada ji vėl tampa svarbi. Bet tai vienetiniai atvejai. Kol kas partiečiai guodžiasi pergale rinkimuose.
A. Kubilius viską aiškino koalicijos išsaugojimo būtinybe. Puse lūpų pripažinęs, kad jo vadovauta valdančioji koalicija su Liberalų sąjūdžiu, liberalcentristais ir prisikėlėliais nuveikė ne viską, nesutiko su V. Landsbergio išsakytu vertinimu, pašaipiai apibūdindamas jo poziciją, esą partija turėjo skirti dėmesį mergaitės klausimams. Jis pamiršo pasakyti, kad dėl jo garbinamo finansų stabilumo šimtai tūkstančių žmonių, daugiausia jaunų, buvo priversti išvažiuoti į svetimus kraštus. Ir iš darbo išvytiems pensininkams (neišėjus iš darbo jų pensijos buvo nukirptos net 80 proc.), iki tol beveik užsidirbusiems pensijas (neskaičuojant per daugelį darbo metų įneštų pinigų), darbdaviui mokant į Sodros fondą net 32 proc. uždarbio, visą pensiją turėjo mokėti jau Sodra, tad tokia antikrizinė priemonė buvo visiškas analfabetizmas. Visuomenę trikdė ir pareigūnų darbo užmokesčio mažinimas pagausėjo kontrabanda įsigyjamų prekių. Ir kai plojimais buvo pasitiktas A. Kubiliaus paminėtas vertybinis darbas, nepagrįstas nei finansiškai, nei technologiškai, nei pagaliau politiškai (rinkėjams balsuojant prieš jį), paaiškėjo, kad TS-LKD partijoje dar nėra jėgų, galinčių iškelti išties krikščioniškas ar tautines vertybes. Kalbama tik tuščiais pagyrūniškais žodžiais. Visas A. Kubiliaus vertybinis darbas tebuvo siekis per ketverius kadencijos metus išlaikyti koaliciją su blogaisiais (taip jis leido suprasti) liberalais, nešant ant savo nervų, kantrybės, ant savo net bemiegių naktų, išsaugoti koalicijos stabilumą. Užkrauti mokesčių naštą tikrai nereikia didelio sugebėjimo nuo to žmonių gerovė tikrai nekyla, priešingai, ji smunka.
Tačiau vis dėlto A. Kubiliaus ir jo aplinkos noras, kad posėdis taptų šventinio šurmulio arena ruošiantis partijos suvažiavimui, neišsipildė. Partijos Krikščionių demokratų frakcija, paprastai vykdanti klapčiukų funkciją, bet kartais išdrįstanti išsakyti ir savo nuomonę, šįkart parengė rezoliucijos projektą, kuriame vadovybė kaltinama nepaisiusi savo vertybių ir nuolaidžiavusi koalicijos partneriams vardan valdžios, pernelyg mažai bendravusi su visuomene. Tačiau A. Kubiliaus šalininkai parengė dokumentą, kuriame atsakomybė dėl to, kad prarasta dalis rinkėjų, verčiama politiniams oponentams. Taryba išsiskirstė dėl šių dokumentų neapsisprendusi.
Visa bėda TS-LKD partijoje yra ta, kad politinę išmintį ir valią mokantis parodyti V. Landsbergis yra tik išklausomas, tačiau nei didžioji jos narių dalis, nei ypač jų dabartiniai vadovai nesureaguoja į politinę patirtį ir išmintį turinčio partijos Garbės pirmininko nuostatas. Verta prisiminti ir ankstesnius V. Landsbergio nurodytus partijos viršūnės darbų nuopelnus, nomenklatūrėjimą, demonstratyvų pasipūtimą, gyrimąsi didžiais darbais. Dabartinės vadovybės kalbose, giriantis jaunimo pritraukimu, ypač didžiuosiuose miestuose, galima įžvelgti propagandą, liudijančią norą atsikratyti pensininkų ir tremtinių partijos etiketės, o ne realų jaunųjų rinkėjų svorį konservatorių elektorato masėje. Tikėtina, jog konservatoriai turės sulaukti dar didesnių pralaimėjimų, kol jų gretose prasidės tikros permainos.
© 2013 XXI amžius
|