|
Kai nebelieka jautrumo, supratimo ir abipusės pagarbos
Gintaras Visockas
Ar įmanoma minint tokias svarbias datas, kaip Sausio 13-oji, Vasario16-oji ar Kovo 11-oji, prisiminti viską, ką būtinai privalu prisiminti? Tikriausiai neįmanoma. Viską aprėpti būtų sudėtinga. Net patys įžvalgiausi protai kartais pamiršta svarbius aspektus. 2013-ųjų sausio 13-oji ne išimtis. Šį sausį Lietuvos valstybė deramai nepagerbė, pavyzdžiui, Vandos Pumputienės, jau keturis dešimtmečius sąžiningai, kantriai plušančios Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotyje. Šios medikės pavardę miniu neatsitiktinai. V. Pumputienė viena iš tų, kuriai gūdžią 1991-ųjų sausio 13-ąją teko gelbėti mirštančius bei sužeistuosius. Ji šią pareigą atliko sąžiningai, be priekaištų. Televizijos bokšto gynėjus moteris gelbėjo nekreipdama dėmesio į jai pačiai gresiančius mirtinus pavojus. Visiems tą naktį budėjusiems Greitosios medicinos pagalbos (GMP) specialistams teko veržtis į patį didžiausią pragarą, kad tik skubiau ir saugiau į ligonines būtų išvežti visi nukentėjusieji. Kad čia pat riaumoja sovietiniai tankai bei Kalašnikov automato buožėmis švaistosi kariškiai, greitosios medicinos pagalbos specialistai neatkreipė dėmesio. Medikai girdėjo tik sužeistųjų dejones. Šiandien Vilniaus GPM direktoriaus pavaduotoja dirbanti V. Pumputienė prisimena, jog sunkiausia buvo matyti, kaip miršta jauni žmonės. Ji tvirtina iki šiol smulkiai prisimenanti visas anos siaubingos nakties detales bei smulkmenas. Tarsi viskas būtų įvykę vakar. Beje, šios medikės patirtis yra unikali. Apie jos gyvenimą galima kurti meninius filmus bei rašyti nuotykių romanus. Ir visa tai turėtų milžinišką populiarumą. Juk šiai medikei teko gelbėti sužeistuosius ir tuomet, kai sugriuvo per Nerį nutiestas tiltas, nuo bėgių ties Žasliais nuriedėjo traukinys bei sprogo Jonavos chemijos gamykla. O kokia Lietuvos padėka būtent šios specialybės medikams? Ar Lietuva apie tai sukūrė meninių filmų, parašė romanų? Ar Lietuva demonstruoja ypatingą pagarbą tokiems žmonėms bent oficialių Sausio 13-osios minėjimų metu? Nieko panašaus. Viskas krypsta į blogąją pusę. GMP specialistai šiandien priversti ginčytis su Lietuvos valstybe net teismo posėdžių salėse dėl diskriminacijos. Medikai jaučiasi neteisingai, nepelnytai, nepagrįstai nuskriausti, nes prieš keletą metų valstybė, karštligiškai ieškodama, kam dar būtų galima labiau suveržti diržus, nutarė būtent šios rūšies medikams sumažinti kasmetines atostogas ir pailginti darbo laiką. Valstybė nepajėgia arba specialiai nenori suvokti, jog GMP specialistų darbas yra ypatingas. Kitų sričių medikams netenka atokiose Vilniaus gatvėse tamsiomis naktimis tramdyti įsiaudrinusių mušeikų, narkomanų, girtuoklių. O GMP specialistai į pavojingas situacijas, kai jiems grasinama ne tik kumščiais, bet ir peiliais ir užkrėstais narkomanų švirkštais, patenka vos ne kasdien. Ironiškai kalbant, kuo toliau tuo gražiau. Iš valdžios tribūnų jau net įrodinėjama, esą Lietuva nūnai turinti daugiau GMP darbuotojų, nei iš tiesų reikėtų. Pretekstas tokioms kalboms tirpstanti lietuvių tauta. Taip, mūsų mažėja. Emigracija ir menkas gimstamumas sužlugdė mūsų viltis turėti 4 milijonus gyventojų. Mūsų jau neliko nė trijų milijonų, bet nelaimingų atsitikimų, į kuriuos kviečiami GMP ekipažai, nemažėja, o sostinėje jų tik daugėja. Jei netikite, paklauskite tos pačios Vilniaus GMP specialistės V. Pumputienės ar jos kolegų Almos Vėžytės, Vandos Šimkūnienės, Vytenio Keršio. Medikai tvirtina vis dažniau ir dažniau akis į akį susiduriantys su agresyviais girtuokliais ir narkomanais. Daugėja ir agresyviai besielgiančių jaunuolių, ypač kai jie išeina iš abejotinos reputacijos naktinių klubų.
GMP medikų manymu, sostinės gatvėse vis daugiau agresijos ir vis mažiau pagarbos savo artimui. Ar įmanoma sveiku protu suvokti situaciją, kai į iškvietimą skubančiam GMP automobiliui priešais važiuojančio automobilio vairuotojas specialiai trukdo įsiveržti į priekį, be to, iškišęs per langą ranką dar pradeda demonstruoti nepagarbius gestus?! Įsiminė ir kai kurios kitos papasakotos istorijos. Pavyzdžiui, kaimeliuose, miesteliuose GMP medikams dažniausiai netenka nešti į neštuvus paguldytų nelaimėlių. Iki automobilio bėdon patekusį žmogų nugabenti dažnai padeda kaimynai. Net ir atokiau gyvenantys atbėga padėti net per lietų ar pūgą. Vilniuje tokios tradicijos jau nebėra. Tiesa, žiūrovų daugiabučių laiptinėse užtektinai, nes nelaimė visuomet prikausto žmonių dėmesį. Tačiau labai reta, kad vilniečiai medikams padėtų iki automobilio nunešti neštuvuose paguldytą ligonį. Greičiau jau palydės pašaipomis ir keiksmažodžiais, esą per lėtai neša.
Ar prisimenate, kokios būdavo maždaug prieš keletą metų eitynės Vilniaus gatvėse, kai Lietuva minėdavo Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją? Greta lietuviškųjų vėliavų dar prieš keletą metų plaikstėsi ir latvių, ukrainiečių, baltarusių, azerbaidžaniečių, čečėnų, moldavų vėliavos. Puikiai prisimenu, kaip mūsų eisenose dar ne taip seniai užtektinai solidžiai dalyvaudavo ir gausiausių tautinių bendrijų atstovai su savo nacionalinėmis vėliavomis ir herbais. Žinoma, oficialios eisenos dar ne viskas. Galbūt ne visos jos būna nuoširdžios, bet sutikite, jog malonu, kai tau svarbią datą gerbia ir kitataučiai. Pastarieji keleri metai buvo akivaizdžiai kitokie. Lietuvai svarbių iškilmių metu sostinės gatvėse dabar labai retai išvysi kitų tautų vėliavas. Gal tai smulkmena, į kurią neverta kreipti dėmesio? Rusų ir lenkų atstovų pozicija daugmaž suprantama. Tiek Rusijai, tiek Lenkijai turime pagrįstų pretenzijų bei priekaištų jos vis dar neatsikrato imperinių ambicijų. Jos dažnai elgiasi agresyviai, įžūliai. Galbūt todėl ir Lietuvoje gyvenančių rusų bei lenkų pozicija rezervuota, atsargi. Bet kodėl mums svarbių švenčių metu vis rečiau matome vėliavas tų tautų, su kuriomis neteko nė sykio pyktis? Vienareikšmiško atsakymo čia nerasime. Priežasčių yra daug. Tačiau kai kurie Lietuvai lojalūs kitataučiai prisipažįsta, esą juos vis labiau glumina tokie vieši pareiškimai, kaip Lietuva lietuviams. Tautinių bendrijų atstovai suvokia, jog šiuose žodžiuose nėra blogų poteksčių. Akivaizdu, jog Lietuva žemė, kurioje lietuviai turi neginčijamą teisę jaustis esą tikri šeimininkai. Tokios valstybinės politikos laikosi visos be išimties valstybės. Tačiau protingos valstybės apie tai garsiai nekalba, o primityvios kalba viešai ir taip atstumia potencialius bičiulius bei rėmėjus. Šių eilučių autoriui buvo pateiktas Izraelio pavyzdys. Visi sutinka, jog žydai įtakinga tauta, tačiau labai retai viešai demonstruoja savo tautiškumą jį gina ne žodžiais, ne eitynėmis, ne plakatais, o konkrečiais darbais. Turint mintyse, jog lietuviai priskirtini negausioms, neskaitlingoms tautoms, oficialusis Vilnius privalėtų branginti kiekvieną lojalų kitatautį, kiekvieną tautinę bendriją.
Pasiekė liūdna žinia, kad Lenkijos lietuvių bendruomenė gali nebesugebėti toliau leisti lietuviško dvisavaitinio žurnalo Aušra, leidžiamo jau 50 metų, nes Lenkijos administravimo ir skaitmeninimo ministerija staiga pareikalavo grąžinti dalį 2011-aisiais skirtos dotacijos. Dar tiksliau kalbant, Seinuose veikiančiam vyskupo Antano Baranausko fondui vietos valdžia primetė nekilnojamojo turto mokesčio naštą. Taigi kaimyninėje šalyje ne vieną dešimtmetį lietuvių kalba leidžiamo dvisavaitinio žurnalo Aušra gali nebelikti. Akivaizdu, jog praradus net keliolika tūkstančių zlotų lietuvių kultūrinis gyvenimas Seinų krašte tikrai nesustiprės. Kaip tvirtina sunerimęs fondo tarybos pirmininkas Petras Maksimavičius, nekilnojamojo turto mokestį Lenkijoje moka dažniausiai vien tik komercinės įstaigos, o vyskupo A. Baranausko fondas tikrai ne pelno siekianti organizacija. Visas surinktas lėšas iki paskutinio cento fondas skiria lietuvių kultūrai ir švietimui puoselėti. Lenkijos tautinių mažumų įstatymas įpareigoja savivaldybes neužversti nepakeliamais papildomais mokesčiais tautinių mažumų institucijų. Mūsų mokykla tikrai nėra komercinio pobūdžio, jokių dividendų iš to negauname, jokių pelnų negauna ir Lietuvių namai. Visa fondo vadovybė dirba vien visuomeniniais pagrindais, jokių premijų ir atlyginimų neturime, akcentavo pasipiktinęs P. Maksimavičius. Žinoma, oficialioji Lenkija neigia, kad tokiu būdu ji keršija Lietuvai už jos principingumą neįsileidžiant į savo alfabetą svetimų rašmenų bei netoleruojant dvikalbystės Vilniaus krašte. Oficialioji Varšuva neigia, jog tokiais veiksmais ji siekia dar labiau susilpninti lietuviškas Punsko ir Seinų salas. Taigi Lenkijos valdžia viešai neigia asimiliuojanti, polonizuojanti Punsko, Seinų, Suvalkų lietuvius. Tačiau jos elgesys byloja visai ką kita: Lenkijos lietuviai po truputį tirpsta. Žinoma, Lietuvos diplomatai bei politikai tuoj pat pažadėjo padėti Lenkijos lietuvių bendruomenei. Beje, čia tikrai įmanoma pagalba juk nereikalingi jokie milijonai, o ir reikalas gyvybiškai svarbus. Lietuvybė neturi silpnėti nei Punske, nei Seinuose, kad ir kokių klastų griebtųsi Lenkijos valdžia. Tačiau į entuziastingus Lietuvos valdžios pažadus remti bei padėti visuomet privalu žiūrėti labai atsargiai Lietuvos valstybė vis rečiau laikosi duoto žodžio.
© 2013 XXI amžius
|