Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Bažnyčios jubiliejuje paminėjo žymų dramaturgą

Vytautas BAGDONAS

Po K. Ostrausko spektaklio „Vaižgantas“ Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčioje aktorius Ferdinandas Jakšys (kairėje) atminimui įsiamžino su parapijos klebonu kun. Petru Tverijonu Aktoriaus Ferdinando Jakšio asmeninio albumo nuotrauka

Naujųjų – 2013-ųjų – metų išvakarėse Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų pasiekė kraštiečio nusipelniusio respublikos artisto, teatro, kino ir televizijos aktoriaus, teatrologo Ferdinando Jakšio dovana – fotografijos, spaudos leidiniai, pasakojantys apie Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčios 100-mečio jubiliejų, kuriame dalyvavo ir patsai gerbiamasis Ferdinandas.

Pirmųjų Didžiosios Britanijos lietuvių, jų vaikų bei dabartinių išeivių pastangomis gyvuojančios, puoselėjamos traukos centru tapusios Katalikų Bažnyčios jubiliejus buvo minimas 2012-ųjų rugsėjo 22-ąją. Būtent tądien Anykščių rajone, Svėdasų seniūnijoje, lietuvių literatūros klasiko, tautos šviesuolio kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtajame Malaišių sodžiuje vyko tradicinė respublikinė šventė – „Vaižgantinės“. Šio renginio metu kaip tik ir turėjo būti pagerbtas žymusis kraštietis aktorius F. Jakšys, jam įteikiant Vaižganto mažąją premiją „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“. Ta žinia buvo sutikta plojimais, netgi džiaugsmingais šūkiais. Ir tai nieko nestebino. Juk šis aktorius visiems puikiai pažįstamas iš vaidmenų teatrų scenoje, kino juostose, per televiziją rodomuose populiariuose videofilmuose. Jis – nuolatinis Svėdasų krašte organizuojamų „Vaižgantinių“, „Vaižganto skaitymų“ bei kitų renginių dalyvis, visuomet laukiamas, svetingai sutinkamas. Ne kas kitas, o tik aukštaitis svėdasiškis F. Jakšys su dideliu įsijautimu sukūrė savo žemiečio – J. Tumo-Vaižganto – vaidmenį Kosto Ostrausko monodramoje „Vaižgantas“ ir kone dvi dešimtis metų sėkmingai su šiuo spektakliu pasirodo Lietuvos ir užsienio šalių scenose...

Kadangi tuo pat metu aktorius išraiškingai ir jautriai vaidino Vaižgantą Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčioje, toli nuo Anglijos, Malaišiuose vykusiose „Vaižgantinėse“ jis negalėjo dalyvauti. Svėdasiškių skirta Vaižganto mažoji premija, dovanos, gėlės buvo įteiktos, ąžuolo lapų vainikas atiteko aktoriaus seseriai uteniškei verslininkei, pedagogei ir vertėjai Žanetai Kibickienei. Žinia apie jo pagerbimą aktorių pasiekė Londone, už tai visiems svėdasiškiams ir kitiems „Vaižgantinių“ dalyviams jis buvo labai dėkingas...

Nors nuo tos išvykos į Londoną jau prabėgo keletas mėnesių, savo įspūdžių aktorius negali pamiršti ir jais vis dalijasi su artimaisiais, draugais, kolegomis ir, žinoma, su svėdasiškiais, o į Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų atsiuntė nuotraukų, lankstinuką apie Lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčią lietuvių kalba, anglų kalba – apie K. Ostrausko monodramą „Vaižgantas“ bei bažnyčios leidžiamo laikraštėlio „Veni“ rugsėjo numerį, kuriame buvo išspausdintas iš Svėdasų krašto kilusio mokslininko ir literato, didelio Vaižganto kūrybos gerbėjo, Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureato dr., doc. Juozo Lapienio rašinys apie Ferdinando Jakšio sukurtą vaidmenį dramaturgo K. Ostrausko monospektaklyje „Vaižgantas“, spausdinama ir aktoriaus nuotrauka.

Parapijiečiai ir klebonas kun. Petras Tverijonas, išeivijos šviesuomenė, aktyvūs visuomenės veikėjai labai gražiai sutiko ir priėmė aktorių iš Lietuvos, jam buvo parodyta didžiausia pagarba. O spektaklis apie mūsų tautos iškiliausią šviesuolį, nepriklausomybės, tautinės kultūros, patriotizmo puoselėtoją, aistringą publicistą, lietuvių literatūros klasiką, kanauninką J. Tumą-Vaižgantą buvo sutiktas ne tiktai plojimais, gėlėmis aktoriui, bet ir labai palankiais atsiliepimais, įvertinimais žiniasklaidoje.

Pasak akoriaus, šiuo spektakliu buvo ne tik paminėtas iškilus Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčios jubiliejus, bet ir prisimintas šviesios atminties dramaturgas, literatūros istorikas, kritikas, žurnalistas K. Ostrauskas, išėjęs Amžinybėn 2012-ųjų sausio 9-ąją. Širdis nustojo plakti šiam 85 metų kūrėjui Niutaune mieste Pensilvanijos valstijoje (JAV), kur jisai gyveno ir kūrė. Ta skaudi žinia labai paveikė ir aktorių F. Jakšį, kuris ne tik sukūrė Vaižganto vaidmenį K. Ostrausko monospektaklyje „Vaižgantas“, bet ir artimai bendravo su pjesės autoriumi, dalijosi kūrybiniais sumanymais, džiaugsmais ir rūpesčiais.

Būsimasis dramaturgas gimė 1926 m. balandžio 5 d. Veiveriuose (Prienų rajone). Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Pradėjęs kurti, pirmuosius rašinėlius pasirašinėjo Andriaus Baltaragio slapyvardžiu. 1944-aisiais, artėjant frontui, jau būdamas Kauno jaunimo teatro aktoriumi, pasitraukė į Vokietiją. 1946–1949 metais studijavo Pabaltijo universitete Hamburge. 1949-aisiais atvyko į JAV, po trejų metų Pensilvanijos universitete užbaigė lituanistikos ir slavistikos studijas, buvo vienas iš paskutiniųjų rašytojo, profesoriaus Vinco Krėvės studentų. Pradėjęs rašyti scenai, ypač kūrybiškumu pasižymėjo dirbdamas Pensilvanijos universiteto muzikos bibliotekos vedėju. Per keletą kūrybinio darbo dešimtmečių K. Ostrausko talentas sužibo daugybe spalvų, jis tapo savito teatro kūrėju, paįvairinusiu visos lietuvių dramaturgijos raidą modernesnėmis kryptimis. Į avangardizmą pasuko jau pirmąja pjese „Pypkė“ ( 1951 m.). Daugelis šio autoriaus dramų yra trumpos kaip novelės, dažniausiai 2–3 aktoriams, gvildenama viena tema. Atskirą grupę sudaro „rimtieji“ K. Ostrausko kūriniai – pjesės, kuriose vyrauja tiek komizmas, tiek tragiškieji būties klausimai: „Duobkasiai“ (1964–1965 m.), „Gyveno kartą senelis ir senelė“ (1963 m.) ir kt. Muzikaliausiu kūriniu laikoma pjesė „Kvartetas“ (1969 m.). Šis autorius yra parašęs keletą filosofinių pjesių: „Ars amoris“ (1979 m. ), „Anna ir Emma“ (1989 m.). Vertos dėmesio ir K. Ostrausko dramos „Gundymai“ (1970–1979 m. ), „Lozorius“ (1971 m.), „Čičinskas“ (1974–1975 m.), „Jūratė ir Kastytis“ (1977 m.), „Karali(a)us juokdarys“ (1987 m.) ir kitos.

1994-aisiais K. Ostrausko sukurta monodrama „Vaižgantas“ buvo pastebėta aktoriaus F. Jakšio. Kai ši pjesė pasirodė žurnale „Metai“, aktorius ją tuoj pat „pasigriebė“. Juk jis pats jau anksčiau ketino padaryti panašią inscenizaciją, skirtą iškiliajam savo kraštiečiui Vaižgantui, tik dar abejojo literatūriniais gabumais. Toje išeivijos dramaturgo pjesėje apie Vaižgantą buvo pasakyta labai daug, todėl išdrįso parašyti monodramos autoriui susižavėjimo kupiną laišką, padėkoti už labai reikalingą, išsamų, žiūrovus galintį suintriguoti kūrinį ir dar išreiškė laiške savo nuomonę, kad labai tiktų pjesėje viena dalis iš Vaižganto skaitytų studentams paskaitų apie tris lietuvių rašytojus – „tris Antanus“ – Strazdą, Baranauską ir Vienažindį. Monospektaklio „Vaižgantas“ autoriui tokia mintis patiko, šį pasiūlymą jis sutiko net su džiaugsmu. Pirmiausia su dideliu pasisekimu „Vaižgantas“ buvo rodomas Jaunimo dramos teatre, su dekoracijomis. Paskui vienintelio ir pagrindinio monospektaklio herojaus – Vaižganto – vaidmens atlikėjo aktoriaus F. Jakšio iniciatyva šis pastatymas pasklido po visą šalį. Jis buvo rodomas miestų, miestelių, kaimų kultūros namų, mokyklų, bibliotekų, bendruomenių scenose, įvairių renginių, festivalių metu ir visur būdavo sutinkamas karštais plojimais, gražiausiais įvertinimais. Visagine monospektaklių festivalyje šio K. Ostrausko kūrinio atlikėjas aktorius F. Jakšys tapo geriausiu dramaturgijos laureatu. 1997-aisiais „Vaižgantą“ turėjo progos pamatyti ir Čikagoje, Los Andžele, Floridoje, Sent Petersburge, Vašingtone, Bostone, Sietle, Finikse ir kitose Jungtinių Amerikos Valstijų vietovėse gyvenantys lietuviai. Visur šis spektaklis ir Vaižganto vaidmens atlikėjas buvo sutinkami su dideliu džiaugsmu. Kai kur vaidinta net po keletą kartų. Išeivijos spaudos puslapiai mirgėte mirgėjo geriausiais vertinimais. Ne kartą, išreikšdami savo įspūdžius, tautiečiai teigė, kad F. Jakšys „Vaižganto nevaidino, bet juo tiesiog gyveno“, kad „suteikė žiūrovams dvasinę puotą“, „atvėrė išeivijoje gyvenantiems lietuviams ištisus kultūros klodus“. Tuo metu dramaturgas K. Ostrauskas gyveno Floridoje, tad aktorius F. Jakšys turėjo galimybę su pjesės autoriumi pabendrauti. Net keletą parų aktorius Kosto ir Danutės Ostrauskų šeimoje buvo apsistojęs, dramaturgas su savo žmona jam organizavo ekskursijas po apylinkes, supažindino su draugais.

F. Jakšys visą laiką didžiuodamasis pasakodavo ir tebepasakoja apie tuos dalykiškus ir prasmingus susitikimus su dramaturgu K. Ostrausku, ta kūrybine draugyste, kuri tęsėsi iki pat kūrėjo gyvenimo saulėlydžio. Pasak aktoriaus, jis kone kas antrą dieną bendraudavo su Kostu telefonu, susirašinėjo laiškais. Nemenką krūvelę dramaturgo laiškų aktorius dovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui, kitus kaip brangiausią relikviją saugo savo namų archyve.

Beje, kraštiečio aktoriaus F. Jakšio iniciatyva ryšius su monospektaklio „Vaižgantas“ autoriumi K. Ostrausku buvo užmezgę ir Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus darbuotojai. Dramaturgas parašė keletą laiškų, džiaugdamasis, kad gimtajame krašte saugomas jo atminimas. Pritardamas muziejaus ir vaižgantiečių klubo „Pragiedrulys“ veiklai, suteikė finansinę paramą.

K. Ostrausko sukurtam, F. Jakšio įprasmintam spektakliui „Vaižgantas“ nelemta nueiti į užmarštį. Jis tebėra populiarus, mėgiamas, laukiamas. Prieš keletą metų, minint J. Tumo-Vaižganto 140-ąsias gimimo metines, paremiant geradariams, monospektaklis „Vaižgantas“ tapo garso įrašu ir buvo išleistas atskira kompaktine plokštele.

© 2013 „XXI amžius“