|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pasitinkant arkivyskupo Mečislovo Reinio 60-ąsias mirties metines Dr. Aldona Vasiliauskienė
Šiemet minėsime Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 031907 06 101926 04 051953 11 08) 60-ąsias mirties metines. Primename, kad arkivyskupas mirė Vladimiro kalėjime (180 km nuo Maskvos), palaidotas miesto kapinėse, nežinomoje vietoje. Įžangą arkivyskupo M. Reinio 60-ųjų mirties metinių paminėjimui padarė Vladimire esančios Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės (lotynų apeigų katalikų), bažnyčios klebonas t. Sergiejus Zujevas ypatingas arkiv. M. Reinio gerbėjas, kuris bažnyčioje pakabino arkivyskupui skirtą paminklinę lentą. Apie tai šiek tiek buvo rašyta XXI amžiuje (2012, nr. 38), o dabar pateiksime detalesnį to svarbaus Lietuvos tikintiesiems renginio aprašymą. Įamžinant arkivyskupo M. Reinio vardą Vladimire dar 2010 metais atlikta reikšmingų darbų: spalio 28 dieną minėtoje bažnyčioje pakabintas Dievo tarno portretas, spalio 29 dieną bažnyčioje vyko tarptautinė mokslinė konferencija Kankinių kraujas naujų krikščionių pradas (šio straipsnio autorė skaitė pranešimą, skirtą arkivyskupui M. Reiniui), o spalio 30 dieną visos Rusijos politinių represijų aukų paminėjimo dieną Vladimiro miesto kapinių memoriale atidengta paminklinė lenta arkiv. M. Reiniui. Apie jį kalbėta ir rodyta video medžiaga Vladimiro srities administracijos organizuotoje tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje. Apie tai buvo rašyta Lietuvos periodikoje bei mokslo straipsniuose. Paminklinė lenta Dievo tarnui arkivyskupui M. Reiniui 2012 metų spalio 6 dieną naujas arkivyskupo M. Reinio įamžinimo ženklas Rusijoje: t. S. Zujevo iniciatyva Vladimiro Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčioje atidengta ir pašventinta Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui paminklinė lenta su marmure išraižytu arkivyskupo portretu ir tekstu rusų kalba. Autorius Vitalijus Valentinovičius Leksas. Virš portreto M. Reinio 1951 metais pasakyti žodžiai, žuvus vienam kaliniui: Neliūdėkite, nukankintieji kovoje drauge su mumis... jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai. Po portretu įrašas: Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884 02 031953 11 08). Dėkingi Lietuvos ir Rusijos pasauliečiai ir dvasininkija. Minint kankiniško išėjimo į Amžinąją Šviesą ir Amžiną Ramybę 60-ąsias metines (paminklinę lentą buvusiam užsienio reikalų ministrui finansavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija). Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje ambasadorius Renatas Norkus menininkui V. V. Leksui įteikė specialų Padėkos raštą. Lankstinukas arkivyskupui M. Reiniui Renginiui Vladimire šio teksto autorė parengė specialų lankstinuką rusų kalba, kuriame pateikta biografinių duomenų, supažindinta su pastoracine, pedagogine, moksline, visuomenine veikla bei atliktais darbais užimant Užsienio reikalų ministro pareigas (1925 09 251926 04 20). Lankstinuke keletas arkivyskupo M. Reinio minčių ir svarbių faktų iš jo vardo įamžinimo: 1989 m. vasario 22 d. pasirašytas reabilitacijos dokumentas (Nr 8k 12/89); 1998 m. rugsėjo 14 d. pradėta Beatifikacijos kėlimo į altoriaus garbę byla; 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II Romoje, Koliziejaus aikštėje paskelbė 114 lietuvių kankinių, įrašytų į XX amžiaus Martirologiją (tarp jų ir arkivyskupas M. Reinys); 2009 m. vasario 16 d. arkiv. M. Reinys tremtyje miręs pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvis apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Taip pat paminėta, kaip arkiv. M. Reinio vardas įamžintas Lietuvoje (nutapyti portretai, sukurti vitražai, pastatyti biustai, skulptūra, bareljefai, kryžiai, koplytstulpis, kenotafas, išleistas specialus vokas, sukurtas pašto ženklas. Jo vardu pavadinta gatvė, auditorijos aukštosiose mokyklose, įkurtas Arkivyskupo Mečislovo Reinio Krikščioniškosios antropologijos tyrimų centras, Arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisija, organizuojamos konferencijos, rašomi straipsniai periodikoje, mokslo leidiniuose), Ukrainoje (Lvovo Religijų istorijos muziejuje skaityti pranešimai konferencijose, išspausdinti straipsniai mokslo leidiniuose) ir Rusijoje (2010 m. spalio 28 d. Vladimiro Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčioje pakabintas Dievo tarno M. Reinio portretas; 2010 m. spalio 30 d. Vladimiro miesto kapinių Kniaz Vladimir Memoriale represijų aukoms atminti Rusijoje, atidengta arkiv. M. Reiniui skirta paminklinė lenta; skaityti pranešimai konferencijose). Lankstinuko vidinę dalį puošia nuotraukos: Vladimiro Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčios; Vladimiro centralo vaizdai ir t. S. Zujevo šventinama M. Reinio paminklinė lenta Vladimiro kapinių memoriale. Viršelyje Vilniaus Arkikatedros fone arkiv. M. Reinys ir pirmasis arkiv. M. Reiniui skirtas koplytstulpis, pastatytas Skapiškyje (Kupiškio r.). Paveikslėlis su malda Į Vladimirą buvo išsiųstas ir M. Reinio portretinis paveikslėlis su malda Imprimatur, 2008 m. kovo 14 d. pasirašyta vyskupo emerito Juozo Tunaičio (1928 10 251954 09 121991 05 192012 06 01). Malda prašant malonių užtariant arkivyskupui M. Reiniui: Dėkojame Tau, Visagali Dieve, kad sunkiais tikėjimo persekiojimo laikais davei mums garbingąjį Arkivyskupą Mečislovą Reinį, kankintą ir Dvasios vienybėje su Tavo Sūnumi paaukojusį savo gyvybę Vladimiro kalėjime. Jausdami savo menkumą, mes lenkiamės prieš Tave, didis Dieve, ir šio Tavojo Tarno užtariami meldžiame (paminėti savo prašymą) malonės. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. Tėve mūsų, Sveika Marija, Garbė Dievui Tėvui. Maldą į rusų kalbą išvertė ir 2012 m. spalio 2 d. Imprimatur pasirašė Dievo Motinos vyskupijos Maskvoje arkivyskupas metropolitas Pavelas Pecci (Paolo Pezzi). Paveikslėlius su malda ir lankstinukus išleido UAB Utenos Indra, finansavo Lietuvos Užsienio reikalų ministerija. Lankstinukai bei paveikslėliai buvo padovanoti Vladimiro Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčios parapijiečiams bei renginio dalyviams. Jų gaus ir į šią bažnyčią gausiai atvykstantys maldininkai ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų pasaulio šalių. Mintys iš Maskvos arkivyskupo pamokslo Vladimiro Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčioje 2012 m. spalio 6 d. buvo aukojamos šv. Mišios, prašant Aukščiausiojo greitesnio Beatifikacijos bylos užbaigimo arkiv. M. Reiniui. Šv. Mišias aukojo Dievo Motinos vyskupijos Maskvoje arkivyskupas metropolitas P. Pecci, kartu su parapijos klebonu t. S. Zujevu ir iš Lietuvos atvykusiu Vilniaus arkivyskupijos kancleriu, Vilniaus Arkikatedros administratoriumi mons. Robertu Šalaševičiumi. Šv. Mišių metu pamokslą pasakė arkivysk. P. Pecci. Jis kalbėjo, kad Dievo jėga veikia per žmones, pasitikinčius Kristumi, ištikimus Jam ir Jo darbui. Dievas, sustiprindamas 72 mokinių tikėjimą naujomis galimybėmis, kartu nukreipia jų mintis, vedančias į galutinį kiekvienos tikinčiojo tarnystės tikslą: ...Jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios: džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje (Lk 10, 20). Iš tikrųjų gyvenimišku požiūriu Kristaus mokinių likimas vargiai sektinas pavyzdys: beveik visi apaštalai ir iš 12, ir iš 72 gyvenimo kelią baigia kankiniška mirtimi. Jų gyvenimas gąsdina baisiomis detalėmis, nežmogiškų kentėjimų įvairumu. Vis dėlto, išlaikę tikėjimą, likę ištikimi tam, kuris atidavė už juos gyvenimą ant Kryžiaus, jie pelnė amžinos nenykstančios šlovės vainiką. Ankstyvose bažnyčiose kankiniška mirtis buvo vadinama Dies Natalis tai yra Gimimo diena Dangui. Nors kryžiaus paliudijimo mūsų dienomis nereikalaujama, tačiau savo ištikimybę dažniausiai mes turime patvirtinti požiūriu į kryžių, būtent savo kentėjimų susitaikymu ir Kristaus kryžiaus aukos išpirkos žygdarbiu. Todėl už Kristų pralietas kankinių kraujas yra Bažnyčios pradas jos gyvybinga pradžia. Arkivyskupas sakė: Kiek vėliau, po šv. Mišių, šioje parapijos bažnyčioje pašventinsiu paminklinį ženklą, įamžinantį Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio, Dievo tarno, kuris, savo gyvenimo kelią užbaigęs tarp niūrių Vladimiro centralo sienų, palaidotas nežinomame kape už kalėjimo sienos, atminimą. Paskutinius šešerius gyvenimo metus (19471953) arkivyskupas M. Reinys praleido kalėjimų kamerose tai dar vienas pavyzdys, liudijantis krikščionišką auką, kurios nepalaužė žiaurios fizinės ir dvasinės kančios. Kankinystė, nors ji ir veda į Dangaus Garbę, negali nejaudinti... Mirtis nors ji ir veda į dangų, nesukurta Dievo. Ir kankiniai atiduoda savo gyvenimą ir už tai, kad Žemėje daugiau nieko nebežudytų dėl tikėjimo, kad daugiau niekada niekas nieko neužmuštų. Kankiniai savo kančiomis priartina Dievo sumanymo apie kūrybą įgyvendinimą. Ir jeigu dar šiandien įvairiuose pasaulio kampeliuose liejasi nekaltųjų kraujas, bus ir naujų kankinių, nes Kristus tęsia savo žygį už pasaulio gyvenimą su tais, tuose ir tarp tų, kurie pasiruošę priartinti savo gyvenimą Jo Aukai. Tai yra su Kankiniais, sakė pamokslininkas. Padėka Po šv. Mišių mons. R. Šalaševičius perdavė kardinolo Audrio Juozo Bačkio padėką arkivysk. P. Pecci ir klebonui t. S. Zujevui, įteikė jiems albumus apie Vilniaus bei Lietuvos bažnyčias. Mons. R. Šalaševičius t. S. Zujevui įteikė kardinolo A. J. Bačkio dovaną Aušros Vartų Madoną bei raštišką padėką už rūpestį Lietuvos sūnumi Dievo tarnu arkivyskupu Mečislovu Reiniu. Paminklinės lentos atidengimas Memorialinės lentos atidengimas Vladimiro Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčioje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos vykdomos Lietuvos istorijai svarbių asmenybių ir diplomatų įamžinimo programos dalis. Po šv. Mišių paminklinės lentos atidengimo ir šventinimo ceremonijai vadovavo arkivysk. P. Pecci. Arkivyskupas sakė: Šiandien man didelė garbė ir džiaugsmas: bus pašventinta memorialinė lenta, įamžinanti lietuvių tautos garbingo sūnaus, Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardą. Arkivyskupas M. Reinys gyveno ir įgyvendino dvasininko pašaukimą, tapdamas bažnyčios, politiniu ir visuomenės veikėju, pedagogu ir mokslininku ypatingai sunkiomis sąlygomis laikmetyje, kai rodėsi, kad negalima priimti paprastų sprendimų, nes kiekvienas jų tarsi palieka širdyje kraujuojančią žaizdą. M. Reinio gyvenimo Lietuvoje metu keletą kartų radikaliai keitėsi politinio gyvenimo aplinkybės, tapdamos iš tikrųjų tragiškomis. Ir šitomis sunkiomis sąlygomis ant arkivyskupo M. Reinio pečių gulė nepakeliama našta atsakomybė už jo mažą Tėvynę, tautą, jo ganomuosius. Kaip krikščionis ir Pasaulinės Bažnyčios vyskupas jis visas viltis sudėjo į Dievą. Ir tuo audringu metu buvo sunku kuo nors kitu, be Aukščiausiojo, pasitikėti, sudėti į Jį savo pasitikėjimą daugelį tik tikėjimas ir išgelbėjo nuo nusivylimų. Sovietų valdžios 1947 metais areštuotas, paskutinius šešerius metus praleido savo giežtu režimu išgarsėjusiame Vladimiro centrale. Čia jis baigė savo kentėjimų kelią 1953 metais gimė Dangui, atiduodamas savo dvasią į Dievo rankas. Čia, nežinomame bendrame kape prie kalėjimo sienos, ilsisi jo iškankintas kūnas. Iki laikų pabaigos mirtis lieka neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenimo pabaiga ir tik pergalingas Dievo sumanymo apie kūriniją įgyvendinimas galutinai sunaikins jos valdžią: Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis (1 Kor 15, 26). Tačiau kankiniai priima kankinišką mirtį ir todėl, kad nežūtų kiti nekalti žmonės, kad niekas niekada nežudytų dėl tikėjimo, dėl įsitikinimų, gimtosios kalbos ar dėl odos spalvos. Kankinių mirtis kviečia naikinti susiskirstymą ir nesantaiką, o ne šaukti į kerštą. Ji kviečia sutraukyti iš amžių glūdumos besitęsiančias neteisybės, klaidų, nusikaltimų ir pykčio grandines. Šiandien, čia ir dabar šioje kuklioje šventovėje, atlikdami taikias apeigas, mes patvirtiname Dievo taiką tarp žmonių, nes tai geriausias atminties įamžinimas to, kuris atidavė savo gyvybę įgyvendindamas Dievo sumanymą taiką ir teisingumą, bendrą solidarumą ir užuojautą. Aš tvirtai tikiu, kad garbingo Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio užtarimo malda pasitarnaus mūsų bendriems darbams kelyje į bendrą atlaidumą, naudingo bendradarbiavimo vystymąsi ir mūsų valstybių suklestėjimą, kuriant harmoningą ir teisingą pasaulį. Arkiv. P. Pecci pakvietė Lietuvos užsienio reikalų viceministrą Evaldą Ignatavičių atidengti paminklinę lentą. Nuėmęs nuo marmurinės lentos drobulę, viceministras kalbėjo, kad M. Reinys kankinys, arkivyskupas ir kartu Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras. Pagerbdami M. Reinio atminimą, arkivyskupo gyvenimą ir tragišką jo likimą, prisimename kaip Lietuvą ir Rusiją jungiantį skaudžios, tragiškos istorijos puslapį, kurio mes neužverčiame, saugome savo atmintyje ir kartu tikimės, kad sugebėsime atversti naujus, abipuse pagarba, geranoriškumu ir bendradarbiavimu paremtus istorijos puslapius, kalbėjo viceministras E. Ignatavičius, pakviesdamas visus atvykti į Lietuvą. Stačiatikių protojerėjaus sveikinimo žodis Arkivyskupas P. Pecci sveikinimo žodžiui pakvietė Stačiatikių Bažnyčios atstovą Vladimiro Šv. Feofanovo dvasinės seminarijos rektorių protojerėjų Georgijų Gorbačiuką. Jis susirinkusiems perdavė Vladimiro ir Suzdalės arkivyskupo Evlogijo sveikinimą. Rektorius kalbėjo: Šiose iškilmėse yra mažas kartėlis, nes paminklas arkivyskupui kankinio paminklas. Ant kankinių kraujo pastatyta bažnyčia, ant kankinių kraujo ji ir stovi. Man atrodo, kad dabar atėjęs laisvės laikas viltingas laikas... Mes susitinkame kaip geri kaimynai ir draugai. Vladimiro centrale žuvo daug stačiatikių dvasininkijos, ten buvo ir vyskupas Afanasijus (Sacharovas), kurio mirties 50-metį minėsime šiais metais (jis jau paskelbtas šventuoju). Arkivyskupas M. Reinys paliko didžiulį humanitarinį palikimą. Galbūt kas nors iš seminaristų parašys diplominį darbą, kad visi pamatytų jo meilę Dievui ir Kristui. Arkivyskupas P. Pecci pašventino paminklinę lentą Dievo tarnui arkiv. M. Reiniui. Tai impulsas rimtam pasirengimui 2013-aisiais įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose iškilmingai minėti Dievo tarno M. Reinio 60-ąsias mirties metines, surasti naujų jo vardą įamžinančių formų. Lietuvos delegacija Paminklinės lentos atidengime, be viceministro E. Ignatavičiaus, dalyvavo Lietuvos ambasadorius Rusijos Federacijoje Renatas Norkus, ambasados patarėjas Donatas Aškinis, Kultūros atašė Faustas Latėnas, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės politikos departamento Rusijos skyriaus atašė Jurgita Laurinėnaitė, mons. Robertas Šalaševičius, dr. Aldona Vasiliauskienė, Rusijos lietuviai Vladimire gyvenantis Ramūnas Babenskas (daug prisidėjęs prie paminklinės lentos atsiradimo) ir Ivanove gyvenantis Darius Brundza. Pašventinus paminklinę lentą bendrauta klebonijoje prie arbatos puodelio, sumuštinių bei saldumynų. Itin džiugino stačiatikių protojerėjaus G. Gorbačiuko noras kuo daugiau sužinoti apie Dievo tarną arkiv. M. Reinį, jo nuoširdi padėka gavus kopiją Ukrainoje išleisto mokslinio straipsnio rusų kalba, kuriame išryškintos paralelės tarp dviejų Vladimiro centralo kankinių Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio (1884 02 031907 06 101926 04 051953 11 08) ir Rytų (Graikų) apeigų studitų ordino archimandrito palaimintojo Klementijaus Šeptyckio (1869 11 171951 05 01). Plintant žinioms apie M. Reinį už Lietuvos ribų, formuojasi nauji Dievo tarno arkivyskupo garsinimo centrai, plečiasi maldingumas į jį. Tikėkime, kad tai bus svarbu beatifikacijos (kėlimo į altoriaus garbę) byloje. Žvakutės Vladimiro kapinėse Apsilankyta ir Vladimiro miesto kapinėse Kniaz Vladimir. Ten, Memoriale represijų aukoms Rusijoje atminti, prie lietuvio Dievo tarno arkiv. M. Reinio ir ukrainiečio studitų protoarchimandrito palaimintojo K. Šeptyckio paminklinių lentų uždegtos žvakutės. Jos uždegtos ir prie simbolinio K. Šeptyckio kapo antkapinio paminklo. Pavakary, kapų rimties tyloje, vos dulksnojant lietučiui, švelniai plevenant iš Lietuvos atvežtų žvakučių liepsnelei, įspūdingai skambėjo mons. R. Šalaševičiaus malda, skirta Dievo tarnui arkiv. M. Reiniui ir visiems čia netoliese palaidotiems lietuvių bei kitų tautų kankiniams. Jai pritarė krintančių rudenio lapų šnaresys... Autorės nuotraukos
Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčia Vladimire
18911892 metais pagal Vladimiro gubernijos architektų A. Afanasjevo ir I. Karabutovo projektą buvo pastatyta raudonų plytų pseudogotikinio stiliaus katalikų bažnyčia. 1894 metų pradžioje užbaigus įrengimo darbus, šventovė Vladimire buvo pašventinta Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, vardu, o parapija tapo Nižnij Novgorodo filija, tačiau jau 1904 m. vasario 2 d. oficialiai patvirtinama parapija, kurios pirmuoju klebonu tapo lietuvis kun. Tadas Ronkaitis. Žinoma, kad 1910 metais parapijoje darbavosi lietuvis klebonas kun. Ambraziejus Pactukas. Tačiau daugiau žinių apie abu kunigus lietuvius nėra. Tarybinės rajoninės valdybos 1930 m. gruodžio 25 d. posėdyje priimtas nutarimas likviduoti Romos katalikų bažnyčią. 36 metus veikusi Romos katalikų bažnyčia buvo uždaryta. Jos klebonas (ketvirtasis šios bažnyčios klebonas) lenkas kun. Antonas Dzemiškevičius (1891 06 281937 11 03) buvo suimtas, išsiųstas į Solovkus ir ten vėliau sušaudytas. Nuo 1934 metų bažnyčia dėl aukštos varpinės naudota radijo retransliacijos darbams, o klebono namas gyvenamosioms patalpoms (gyveno iki 12 šeimų). 1989 metais bažnyčios pastatas perduotas muziejui-draustiniui, o 1992 m. kovo 1 d. miesto taryba, atsižvelgdama į Vokietijos dvasininkų bei Vladimiro tikinčiųjų prašymus, nusprendė Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčią sugrąžinti tikintiesiems. 1993 m. liepos 24 d. bažnyčia buvo pašventinta. Pirmasis bažnyčios klebonas italas kun. Stefanas Kaprio. Nuo 2004 m. kovo 5 d. į Vladimiro Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, parapiją klebonu buvo paskirtas t. S. Zujevas (ketvirtasis klebonas atgavus bažnyčią). Vladimire šiuo metu yra 13 stačiatikių cerkvių ir dar du vienuolynai su cerkvėmis. Dideliame Vladimiro mieste tik viena lotynų apeigų katalikų bažnyčia, kurioje tik 200 parapijiečių. Galime įsivaizduoti, kaip sudėtinga tokioje mažoje parapijoje su negausiomis pajamomis kažką svarbaus padaryti. Tačiau ir kunigas, ir tikintieji ieško galimybių ir lėšų lietuvio arkivyskupo M. Reinio vardą įamžinti tai gražus tikėjimo liudijimo pavyzdys...
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |